Pakeliui į Rojų

Prasidėjus naujajam futbolo sezonui vėl atsirado galimybių derinti pažintinius turus po Lietuvą su Vilniaus "Žalgirio" išvykos rungtynėmis. Ketvirtajame A lygos ture žaliai balti rungtyniavo Visagine - mieste, kuriame A lygos futbolas nesilankė jau keliolika metų. Nors orų prognozė ir ne itin džiugino, šiai kiek egzotiškai išvykai susirinko visas penkių žmonių ekipažas, pasiryžęs ne tik palaidyti gerkles stadione, tačiau ir pasižvalgyti po mūsų šalies šiaurės rytinį kampą.

Pirmuoju pažintiniame maršrute aplankytu tašku tapo Kazitiškio kaimas Ignalinos rajone. Ant kalvelės pakilusi neogotikinė Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčia (1908 m.).

Dūkštas - nedidelis miestas (900 gyventojų) Ignalinos rajono šiaurėje. Jo vardas žinomas nuo seno, tačiau senasis Dūkštas buvo trimis kilomatrais šiauriau, priešingame Parsvėto ežero krante. Senasis Dūkštas su piliakalniu ir dvaru dabar vadinamas Dūkšteliais, o naujasis Dūkštas išaugo XIX a. viduryje nutiesus Peterburgo - Varšuvos geležinkelį. Tarpukariu su visu geležinkeliu Dūkštas buvo okupuotas lenkų, o ankstyvuoju sovietmečiu dešimtmetį buvo net rajono centru.

1936 m. statyta Šv. Stanislovo Kostikos bažnyčia.

Kultūrinio gyvenimo apraiškos skelbimų lentoje.

Dūkštą kerta 102 krašto kelias, jungiantis Vilnių, Švenčionis, Ignaliną ir Zarasus.

Pakelės kryžius su patriotiniu įrašu.

Tipinio dizaino Dūkšto geležinkelio stotis, pastatyta 1862 m. Ši stotis yra tegu ir nedidelis, bet vis dėlto mazgas - nuo čia atsišakoja linija į Ignalinos atominę elektrinę, seniau ėjo siaurasis geležinkelis į Breslaują.

Caro laikų mūrinukas.

Toliau trumpai stabtelėjome Smalvose, greta Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčios (1857 m.).

Kitu ilgesniu sustojimu tapo Turmanto miestelis. Geležinkelio stoties pastatas nuo savo brolio Dūkšte skiriasi tik spalva.

Pati stotis yra galinė iš Vilniaus važiuojantiems vietinio susisiekimo traukiniams. Ji visiškai prie pat sienos su Latvija, o susisiekimo geležinkeliu su broliukais, kaip žinia, jau senokai neturime.

Toliau seka nedidelės pasienio atrakcijos - paėjėti keliasdešimt metrų į Latviją ir po to grįžti į tėvynę, pasidaryti asmenukę su pasienio stulpu ar pabūti niekieno žemėje tarp dviejų šalių, kur - galbūt - negalioja jokie įstatymai.

Gan impozantiškas barokinių formų gyvenamasis namas prie geležinkelio stoties.

Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia (1928 m.).

Netoli Turmanto dėmesį patraukė lentpjūvė su dirbtuves puošiančiu užrašu "Слава труду" ir kitais prieštvaniniais artefaktais.

Labiau planuotas buvo sustojimas Tilžėje. Šis kaimas pačiame Lietuvos šiaurės rytiniame kampe gal ir nėra toks garsus kaip jo bendravardis miestas, nūnai pravardžiuojamas Sovetsku, tačiau visai simpatiškas ir vertas vizito. Ant aukšto Drūkšių ežero kranto 1928 m. pastatyta nedidelė Švč. Mergelės Marijos Karalienės bažnyčia.

Jei pati bažnyčia architektūrine mintimi ir neišsiskiria, tai tą atperka iš šventoriaus atsiveriantys vaizdai į didžiausio Lietuvos ežero platybes, kuriuos dar pagyvina ir tolumoje kyšantys atominės elektrinės kaminai.

Iš Tilžės patraukėme į Visaginą. Šiuomsyk ilgoms ekskursijoms laiko neturėjome, tad pasakojimui apie šį miestą iliustruoti pasinaudosiu savo archyvo nuotraukomis iš 2009 m. Tad tenenustemba skaitytojas, kad dar visai žiemiškai atrodančias kovo nuotraukas pakeis šiltas rugpjūtis.

Visaginas - vienas jauniausių Lietuvos miestų, tipinis sovietinis atomgradas, pastatytas plyname lauke kaip atominės elektrinės darbuotojų gyvenamoji vieta. 1975 m. rugpjūčio 10 d. prie pirmųjų daugiabučių namų pamatų darbininkai atvilko ir pastatė šį riedulį. Ši data ir laikoma simboliniu miesto gimtadieniu. Iki 1992 m. miestas vadinosi Sniečkumi - ilgamečio Lietuvos komunistų lyderio pavarde, atgavus Nepriklausomybę buvo pavadintas vieno iš šioje vietoje buvusių kaimų vardu.

Naujus miestus sovietiniai gorodostrojiteliai planavo pagal savo supratimą. Ir jei architektūriškai jie kaip taisyklė visiškai nykūs, tai urbanistinis planavimas sekėsi geriau - miestuose daug erdvės, gatvės plačios, nemažai žaliųjų plotų. Ne išimtis čia ir Visaginas.

"Aukštaitijos" viešbutis.

Daugiabučių apsupta pėsčiųjų zona.

Pagrindinis Visagino prekybos centras "Domino".

Savivaldybės administracijos pastatas. Nors Visagino savivaldybė išsiskiria savo etnine kompozicija (50 procentų gyventojų rusai, 20 proc. lietuviai, po 10 proc. lenkai ir baltarusiai ir dar 10 proc. visų kitų), skirtingai nuo kokių nors Šalčininkų, jokia nacionaliniu pagrindu suburta partija čia nedominuoja, o mere jau penktus metus yra Zuoko atšakos liberalų atstovė, lietuvė iš Dūkšto Dalia Štraupaitė.

Apie kalbinę situaciją daug pasakyti sunku - tam reiktų mieste praleisti daugiau laiko. Iš pirmo žvilgsnio atrodo maždaug taip - viešieji užrašai beveik vien lietuviški, pagrindinė bendravimo kalba rusų, bet lietuviškai šnekančių irgi girdisi.

Prieš savivaldybę - stela ne tik su miesto simboliu gerve, bet ir Geigerio skaitikliu. Gyvenimas atomgrade vis dėlto turi savų niuansų.

Namai Visagine - daugiausia pagal tipinius projektus sovietmečiu statyti daugiabučiai. Nežinodamas nesunkiai galėtum patikėti, kad ši nuotrauka daryta kur nors Justiniškėse ar Pašilaičiuose.

Nesupainiojamai sovietinio stiliaus vaikų žaidimo aikštelė.

Memorialas Antrojo pasaulinio karo aukoms atminti. Šiaip memorialas įdomus - uždėtas sovietinis herbas, ir užrašas apie "Tėvynės karą" skelbia, bet data... Pagal visą sovietinį - rusišką naratyvą Didysis Tėvynės karas vyko nuo 1941 m. birželio 22 d. iki 1945 m. gegužės 9 d., o štai čia į karo datas įtraukta ir jo pradžia, kai naciai ir sovietai dar buvo draugai ir kartu dalinosi Europą.

Sovietiniame mieste religijai, žinoma, vietos nebuvo. Tik atgavus Nepriklausomybę, Visagine atsirado ir pirmieji kulto pastatai. Katalikiška Šv. apaštalo Pauliaus bažnyčia buvo pastatyta 1998 m.

Šv. kankinio Panteleimono cerkvė, pašventinta 2000 m. Be šios mieste yra dar ir Jono Krikštytojo Gimimo cerkvė, įsprausta kažkur tarp gyvenamųjų namų.

Atsiradus nemažam miestui, prie netoliese praeinančio geležinkelio buvo įrengta geležinkelio stotis.

Šiuomsyk Visaginą įvertinome tik gastronominiu ir sportiniu aspektais. Su pirmuoju pažindinomės jau minėtame "Domino" prekybos centre įsikūrusioje picerijoje "III blokas". Pavadinimas ir elektrinės nuotraukos ant sienų pridėjo savotiško vietinio kolorito, picos (tame tarpe viena, žaviai pavadinta "atomine") pernelyg nenudžiugino - patiekalo interpretacija buvo perdėm lietuviška, o picos nėra tai, kam toks apibūdinimas būtų pagyrimu.

Su sportine miesto infrastruktūra pažindinomės miesto dirbtinės dangos aikštėje. Kaip minėjau, Visagine A lyga paskutinį kartą lankėsi bene 1998 m., kai futbolo sezonas vyko ruduo-pavasaris sistema, čempionatą laimėjo Šiaulių "Kareda", Vilniaus meru buvo jaunas ir daug žadantis konservatorius Rolandas Paksas, o ministru pirmininku ne toks jaunas, bet irgi konservatorius Gediminas Vagnorius. Laikai, kaip matome, seni ir tai mažumėlę ironiška - 2007 m. Visagino "Interas" buvo sezonui grįžęs į aukščiausios lygos gretas, tačiau tuomet savo namų rungtynes žaidė Vilniuje. Dabar gi jokios Visagino komandos bent kiek padoresniame lygyje nėra, o štai A lygos kovos trumpam į miestą grįžo. Čia jas atvežė Utenos "Utenis", savo gimtąjame mieste turintis natūralios dangos stadioną ir ankstyvą pavasarį vietoj jo naudojantis Visagino dirbtinę žolę. Dirbtinės dangos stadionas nedidelis - maža ir aikštė ir tribūnos - bet matyt A lygos minimalius standartus atitinka.

Greta yra ir didesnis pagrindinis miesto stadionas, kuriame kasmet vyksta ir tradiciniai country muzikos festivaliai. Iš pažiūros stadionas atrodo labai neblogai.

Po rungtynių (jas "Žalgiris" laimėjo 1 - 0) susirangėme atgal į automobilį ir patraukėme link Visagino raison d'etre - Ignalinos atominės elektrinės Drūkšių ežero pakrantėje, už kokių 7 kilometrų į rytus nuo miesto. Kažkada čia buvo pagaminama 80 procentų Lietuvos elektros energijos, tačiau nuo 2009 m. pabaigos elektrinė nebeveikia. Tokio objekto uždarymas nėra paprastas ar trumpas procesas - dar ir šiandien IAE dirba daugiau nei 2000 darbuotojų.

Iki valiai atsižvalgę į atominį monstrą patraukėme toliau. Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia Gaidės kaime, už keleto kilometrų piečiau elektrinės.

Rimšė - simpatiškas ir neblogai sutvarkytas miestelis Ilgių ežero pakrantėje.

Švč. Trejybės bažnyčia (1803 m.).

Paskutiniu pažintinio maršruto tašku tapo Rojus. Kaip ir dera, kelionė į tokią vietą nebuvo visiškai lengva - žinojome, kad jis arti, bet kurgi tiksliai? Paklaidžiojus po apylinkes ir apsukus garbės ratą aplink Dūkštą, pastangos galiausiai buvo apvainikuotos sėkme.

Prie Rojaus vartų pasitiko Rojaus sargas, itin artimai lydėjęs mane viso vizito metu.

O iš tikrųjų šios vietos istorija susijusi pirmiausia su vienu žmogumi - botaniku Adomu Hrebnickiu, kuris XIX ir XX a. sandūroje čia įveisė didžiulį sodą ir pavadino jį Rojumi. Name, kuriame sodininkas gyveno, nuo 1959 m. veikia memorialinis muziejus.

Šalimais 1961 m. pastatytas paties Hrebnickio biusas.

Maršruto žemėlapis: