Į Anykščius iš Vilniaus galima nuvykti dviem pagrindiniais keliais: važiuojant A2 iki Ukmergės ir po to A6 ir 120 pro Kavarską arba A14 iki Molėtų bei Lietuvoje analogų neturinčiu 119 pro Alantą. Praėjusiame reportaže aprašytoje kelionėje tikslo link vykome pro Ukmergę, šį kartą pirmiausia pasileidome Molėtų link, tačiau užuot iš karto legendine Biržinka patraukę link Anykščių, suktelėjome kairiau, į Ukmergės link vedantį 115 kelią.
Pirmasis čia pasitiko Videniškių miestelis (400 gyv.), kurio panoramoje išsiskiria renesansinė Šv. Lauryno bažnyčia (1620 m.). Videniškiuose iki 1831 m. veikė reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolynas.
Pavasario žieduose skendinti kukli aukštaitiška sodybėlė.
Į tokią pat kuklią ir jau gerokai apleistą sodybą panašus ir šis kompleksas už gero kilometro į vakarus nuo miestelio. Tačiau toks įvertinimas nebūtų teisingas - čia yra Baltadvario (kartais dar vadinama Mūrinių Videniškių) bastioninė pilis (taip teigia ženklas prie įvažiavimo) arba įtvirtinta dvarvietė (taip teigia kai kurie rasti šaltiniai).
Pilies rūmų šiandien tėra likę tik griuvėsiai, apdengti mediniu sarkofagu, kas daro ją panašią į peraugusį tvartą.
Išlikusius mūrus kur kas lengviau apžiūrėti iš vidaus.
Skliautuotas nusileidimas į rūsį. Teko skaityti, kad aplink pilį yra (ar bent jau buvo) ir požemių sistema.
Dar už kelių kilometrų į vakarus palaukėje guli Petrauskų akmuo su pėdomis. Anot legendos, žmogus ir velnias, susiginčiję kurio pėda yra didesnė ir pasimieravo jas palikdami atspaudos šiame akmenyje. Tiesa, taip ir lieka neaišku, kuri pėda aukštaičių kaimiečio, o kuri - paties nelabojo.
Želva - senas (minimas nuo 1373 m.) miestelis Ukmergės rajone, turintis maždaug 450 gyventojų. Geriausiai jis žinomas dėl to, kad čia 1926 m. gimė Aaronas Kliugas, gavęs Nobelio premiją chemijos srityje.
Šv. Ignaco Lojolos bažnyčia (1892 m.).
Varpinė.
Keistokos išvaizdos paminklas, lyg ir panašus į stilizuotą kryžių su spygliais (aliuzija į erškėčių vainiką?).
Aplink bažnyčią yra kapinės, kuriose amžino poilsio atgulė ir mėlyno kraujo atstovų.
Pavažiavę kiek į šiaurės vakarus nuo Želvos, pasiekiame nedidelį Lyduokių miestelį (140 gyventojų).
Koplytstulpis, užrašas ant kurio galėtų įvaryti nuomarį ne vienam kovos prieš W raidę apologetui ar įžeistos pelėdos veido VLKK tetulei.
Graži, tačiau stipriai apšepusi, neobaroko ir neoklasicizmo bruožus derinanti Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (1884 m.).
Vienas įdomiausių miestelio statinių - šis Gedimino pilies maketas, išmūrytas centrinėje miestelio aikštėje. Šis tuomet lenkų okupuotos sostinės simbolis buvo pastatytas 1928 m., 1949 m. sovietai jį nugriovė, o 1989 m. šis bokštelis buvo atstatytas.
Greta Lyduokių esama ir nemenko dvaro. Dalis jo teritorijos, tiesa, paženklinta užrašais privativaldapiktasšuo, bet prie įdomiausio dvaro pastato - arklidžių - prieiti galima.
Arklidžių papuošimai.
Patys dvaro rūmai, kiek supratau, nėra išlikę, tačiau ūkinių pastatų būta gan kapitalinių.
Kitu sustojimu tapo Žemaitkiemis. Šis miestelis gyventojų skaičiumi (260) pranoksta Lyduokius, tačiau matytini objektai jame apsiriboja 1902 m. pastatyta Šv. Kazimiero bažnyčia.
Nuo Žemaitkiemio grįžome į Molėtų rajoną, prie Alaušų ežero įsitaisiusį Balninkų miestelį. Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčia (1910 m.), su Rio primenančia, tik pagal gyvenamosios vietovės mastelį sumažinta Jėzaus skulptūra.
Po visų šių vingių Molėtų ir Ukmergės rajonuose, pagaliau pasiekėme ir Anykščių valdas. Pirmuoju šiame rajone aplankytu miesteliu tapo Kurkliai, pasitikę tokiu įkvepiančiu užrašu.
Bet argi maro pavojus gali sulaikyti smalsų keliautoją? Žinoma ne, juolab, kad nuo maro kalvos atsiveria plati miestelio panorama.
Šv. Jurgio bažnyčia (1874 m.).
Greta bažnyčios yra tarybinių karių kapinės, kuriose užsilaikę keletas ano laikmečio artefaktų.
Iš Kurklių patraukėme į Kavarską, kur planavome paskanauti garsiųjų jo koldūnų.
Kavarsko koldūnų pavalgyti nepavyko (visa kavinė buvo užsakyta ar tai gedulingiems pietums, ar tai kažkokiai kitai progai), tačiau iš praeito apsilankymo metu nematytų dalykų pamatėme Šv. Jono Krikštytojo šaltinį. Šio vanduo laikomas šventu ir gydančiu nuo įvairių negandų (kaip pasakytų mano senelis - gydo visas ligas, išskyrus įgimtą durnumą), o atmetus metafizines savybes, akivaizdžiai išsiskiria vandeningumu. Žemiau šaltinio yra įrengtas visas nemažas betoninis baseinas, kurį užpildo vien šaltinio vanduo.
Dar pavyko kyštelėti nosį į bažnyčios vidų (eksterjero nuotrauką galite rasti ankstesniame reportaže). Vyko mišios, tad per daug fotoaparatu nemojavau, bet vieną nuotrauką patyliukais padariau - įdomu, kad beveik visi maldininkai susėdę dešinėje pusėje, o į opoziciją pasitraukusi vos viena bobulytė. Gal šis pasiskirstymas atspindi ir kavarskiečių politines pažiūras ir čia gyvena vieni landsbergistai?
Kitu sustojimu tapo Vetygalos atodanga, iškilusi 25 metrus virš Šventosios dešiniojo kranto.
Atodanga sudaryta iš kvarco ir žėručio smėlio, o matomi sluoksniai susiformavo Devono periodu prieš maždaug 400 milijonų metų. Šioje atodangoje rasta seniausių Lietuvoje žuvų liekanų.
Šventoji - ilgiausia upė, visą savo ilgį (246 km) tekanti tik Lietuvos teritorijoje. Šioje vietoje ji išplatėjusi dėl žemiau pastatytos Kavarsko užtvankos.
Nepavykus paskanauti Kavarsko koldūnų, manėme patietauti Anykščiuose. Nepavyko - viena kavinė buvo perpildyta ir po 15 minučių laukimo pavykus užkalbinti padavėją ji tik burbtelėjo "palaukite", antroji pasitiko užrašu "veikia tik baras", trečioji prie užtvankos - uždarytomis durimis, o nedidelėje picerijoje paguodė, kad picos tektų laukti maždaug valandą. Situaciją išgelbėjo vieno didžiųjų prekybos tinklų parduotuvė, kurioje gavome visokių valgomų dalykų ir, pavažiavę keliolika kilometrų iki Rubikių ežero, ištaisėme pikniką jo pakrantėje.
Pasistiprinę užlipome į Bijeikių apžvalgos bokštą pietinėje Rubikių ežero pakrantėje. Beveik 10 kv. km užimantis ežeras išsiskiria salų gausa - jų priskaičiuojama 16.
Į kitą pusę vaizdas mažiau gražus - vien laukai ir pievos ir tik kažkur horizonte dar galima įžvelgti Leliūnų bažnyčios (ją šio tinklaraščio puslapiuose jau matėme) bokštus.
Kiek į vakarus nuo ežero stovi Burbiškio dvaras (nepainioti su tulpių šventės išgasrintu to paties pavadinimo dvaru Radviliškio rajone), žinomas nuo XVII a. pabaigos. Dabartiniai neoklasicistinio stiliaus dvaro rūmai pastatyti 1853 m., o per pastaruosius keletą metų rekonstruoti, pritaikant pastatą viešbučiui, restoranui bei konferencijų centrui.
Skulptūra dvaro parke.
Burbiškio Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia. Jos kukli išvaizda slepia visai įdomią istoriją, mat pati bažnyčia 1933 m. buvo įsteigta dvaro patalpose. Atėjus sovietmečiui, dvaras buvo nacionalizuotas, komunistai katalikus iš dvaro išgujo, tačiau Burbiškio tikintiesiems pavyko išgauti leidimą įsigyti vieno gyventojo klojimą ir bažnyčią įsteigti jame.
Miniatiūrinė bažnyčios varpinė.
Kiek į šiaurės rytus nuo Anykščių, prie kelio į Rokiškį, stūkso Šeimyniškėlių piliakalnis. Jis labiausiai garsus kaip galima Vorutos - hipotetinės pirmosios Lietuvos sostinės - vieta. Archeologiniai tyrinėjimai liudija, kad šis piliakalnis buvo naudojamas XIII - XIV a., taigi, ir Mindaugo laikais, tačiau toliau viskas neria į spėliojimų gelmes - nėra įrodymų, nei kad Šeimyniškėliai - tai Voruta, nei kad Voruta - tai sostinė.
Kad ir kaip ten būtų, piliakalnis didelis, juosiamas griovių ir dviejų upelių, tad hipotezė, kad kažkada čia buvusi reikšminga ir stipri pilis, neatrodo neįtikinama.
Kur ne kur iš akmenų sukrautos tokios piramidės.
Už kokių 10 km į pietvakarius nuo Anykščių yra garsusis Antano Baranausko apdainuotas Anykščių šilelis. Dar prieš keletą metų svarbiausiu jo traukos centru ir simboliu buvo Puntukas - antras pagal dydį (iki 1957 m. klaidingai laikytas didžiausiu) akmuo Lietuvoje. 1943 m., minint Lituanicos skrydžio dešimtmetį, akmenyje iškalti Dariaus ir Girėno bareljefai.
2015 m. šilelyje buvo atidarytas objektas, lankytojų srautus į čia padidinęs turbūt keliasdešimt kartų. Kalbame, žinoma, apie medžių lajų taką, vinguriuojantį 300 metrų ir pasiekiantį 21 m aukštį virš žemės paviršiaus.
Po teisybei, tako populiarumas puikiai iliustruoja, kaip svarbu, tegu ir visiškai vidutiniam objektui, yra gera reklama. Pasivaikščiojimas šiuo taku nedovanoja jokių išskirtinių įspūdžių - eini per eilinį mišką ir matai tuos pačius kamiejus, tik kad truputį aukščiau nei įprastai.
Takas baigiasi 35 m aukščio apžvalgos bokštu, kuris po pastatymo labai trumpai (gal apie porą mėnesių) buvo aukščiausiu Lietuvoje (šį titulą iš jo paveržė metru aukštesnis Mindūnų apžvalgos bokštas Baltųjų Lakajų pakrantėje).
Vaizdai iš šio bokšto taip pat toli gražu nėra itin efektingi - matosi daug miško ir šiek tiek Šventosios.
Kelionę po Anykščių pabaigėme vėl pačiame rajono centre. 1873 m. pastatyta Aleksandro Nevskio cerkvė.
Praėjusių metų pabaigoje Anykščiuose ėmė veikti dar viena atrakcija, vadinamasis kosmoso kambarys. Tai ne kas kita kaip veidrodžių kambarys, prikabinėtas įvairiaspalvių lempučių. Tas sukuria įdomų neribotos erdvės pojūtį, nors kiek tai siejasi su kosmosu, klausimas, tiesą sakant, atviras.
Tos dienos vakare teko susipažinti ir su tikru kosmosu - atėjus geriems orams pavyko išnaudoti seną rezervaciją į Molėtų observatorijos naktinę ekskuriją, kurios metu stebimos žvaigždės bei planetos. Nuotraukų iš ten nėra, bet kaip įdomią pramogą pasižvalgymą į dangaus kūnus pro teleskopą tikrai galiu parekomenduoti.
Apytikris maršruto žemėlapis:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą