Po Panevėžio kraštą

Pirmąjį įrašą naujame tinklaraštyje galbūt reiktų pradėti kažkaip mažumėlę iškilmingai, su gražia įžanga ir paaiškinimu, kas čia per blogas, kam jis skirtas, kam reikalingas ir kokius didelius planus aprašyti visą Lietuvą aš čia ketinu įgyvendinti. Tačiau gražiai rašyti tokių įžangų nemoku, tad eisiu tiesiog prie reikalo - o reikalas šiame kontekste yra, be abejo, kelionės.

Pirmojo įrašo garbė šiame bloge atiteko balandį įvykdytai kelionei į Panevėžio apylinkes. Su keletos draugų kompanija panašaus pobūdžio keliones organizuojamės nebe pirmi metai, o per tą laiką nusistovėjo ir tam tikras kelionės formatas. Dažniausiai lankomės nedideliuose miesteliuose ir kaimuose, beveik visada sustojame prie bažnyčių (kaip bežiūrėsi, bet dažniausiai tai būna ryškiausias, jei ne vienintelis, kokio miestelioko architektūrinis akcentas), taip pat nevengiame dvarų, piliakalnių, gamtinių objektų bei bet ko, kas yra bent kiek išskirtinio ar neįprasto.

Pirmuoju šios kelionės tašku tapo Taujėnai - maždaug 300 gyventojų miestelis Ukmergės rajono šiaurėje, prie senojo kelio iš Ukmergės į Panevėžį. Klasicistinė Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia (1858 m.).

Miestelio pakraštyje stovi puikiai sutvarkyto parko juosiami klasicistiniai dvaro rūmai, kuriuos iki pat Antrojo pasaulinio karo valdė Radvilų šeima. Šiais laikais čia įsikūręs restoranas ir viešbutis.

Šalia dvaro dėmesį patraukė ir vietinio meninko kūrybos ekspozicija tiesiog pakelėje.

Kitu kelionės tašku tapo jau Panevėžio rajone esanti Raguva. Prie Nevėžio įsikūrusiame miestelyje gyvena kiek per 500 žmonių, tačiau kartu su gretimais Fermos ir Užunevėžių kaimais šios "aglomeracijos" gyventojų skaičius perkopia ir tūkstantį. "Liadies klasicizmo" formų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia pastatyta 1816 m.

Varpinė (1883 m.).

Centrinė Raguvos miestelio aikštė. Didžiulėje už Europos Sąjungos pinigus trinkelėmis išgrįstoje erdvėje vaikščioti nelabai yra kam.

Dar Raguvoje yra apleistas vėjo malūnas.

Keliautojui jis gali pasitarnauti ir kaip apžvalgos aikštelė. Patręšusiais laiptais užlipus į trečią aukštą, galima pasigrožėti miestelio panorama.

Raguvoje (ar tiksliau jos "priemiestyje" Fermoje) 1875 m. pastatyta Dievo Motinos Gimimo cerkvė.

Iš Raguvos patraukėme į Miežiškius, kur bene vieninteliu lankytinu objektu pasirodė neogotikinė Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, pastatyta 1920 m. 

Galiuką grįžę 121 keliu atsidūrėme Anykščių rajono "apendikse" įsikūrusioje Raguvėlėje. 1796 m. statyta Šv. diakono Stepono bažnyčia.

Vienareikšmiškai įspūdingiausias objektas Raguvėlėje - didžiulis Komarų šeimai priklausęs dvaras. Klasicistinio stiliaus rūmai.

Įspūdingi ir ūkiniai dvaro pastatai, kaip kad pvz. šie aštuonkampiai svirnai, kartu savotiškai "įrėminantys" dvaro link vedančią alėją.

Dvarui priklausę užvažiuojamieji namai.

Už maždaug keturių kilometrų nuo pačios Raguvėlės yra Raguvėlės siaurojo geležinkelio stotis. Pati stotis gavusi dėmesio tiek iš siauruko entuziastų, tiek iš ES fondų, o štai vandens bokštas savo eilės dar laukia.

Stoties pastatas.

Toliau mūsų maršrutas nuvedė į Subačių. Subačiai tame Kupiškio rajono kampe yra du, maždaug trijų kilometrų atstumu vienas nuo kito - vienas senesnis, mažesnis (150 gyventojų) bei turi miestelio statusą, kitas, įsikūręs prie geležinkelio, didesnis (1000 gyventojų) ir puikuojasi jau miesto statusu. Pirmas pakeliui papuolė senesnysis. Neobarokinė Švč. Trejybės bažnyčia (1884 m.).

Savo funkcijai atlikti aiškiai per maži šventoriaus vartai.

Naujajame Subačiuje žvilgsnį pirmiausia patraukė buvęs grūdų sandėlis.

Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia (1940 m.) ypatinga architektūrine mintimi nepasižymi.

Pakeliui į Panevėžį stabtelėjome Karsakiškyje. Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia (1888 m.), savo išvaizda man primenanti liuteronų kirchę.

Penktas pagal dydį Lietuvos miestas Panevėžys nebuvo pagrindinis šios išvykos tikslas (vis dėlto labiau koncentravomės į mažesnius miestelius), tačiau jame sustojome papietauti bei kiek paslampinėjome po centrą. Pagrindinė mieste Laisvės aikštė ir betoninė Juozo Miltinio dramos teatro dėžė antrame plane.

Senvagė.

Paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui. Iš visų Lietuvą valdžiusių Gediminaičių šis plačiojoje visuomenėje bene mažiausiai žinomas ir mylimas, tačiau Panevėžiui nusipelnė tuo, kad būtent jo rašte Ramygalos klebonui 1503 m. buvo pirmą kartą paminėtas Panevėžio vardas.

Konkuruojantys laidojimo biurai "Veliona" ir "Liūdinta" Smėlynės gatvėje.

Neoromaninė Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (1885 m.), plačiau miestiečių žinoma tiesiog kaip Raudonoji bažnyčia.

Švč. Trejybės bažnyčia, vienuolių pijorų pastatyta 1803 m., o nuo 1847 iki Pirmojo pasaulinio karo buvusi stačiatikių cerkve.

Medinė Viešpaties Prisikėlimo cerkvė (1892 m.).

Neobarokinė Kristaus Karaliaus katedra (1929 m.), pastatyta ne miesto centre, o kiek nuošaliau, dabar supama iš vienos pusės daugiabučių, iš kitos individualių namų kvartalų. Gana keista, kai bemaž šimto tūkstančių gyventojų mieste Katedros aikštėje žmonės augina svogūnus ir ridikėlius, bet Panevėžyje yra būtent taip.

Katedros interjeras.

Už 10 km į pietvakarius nuo Panevėžio yra įsikūrusi Upytė - istorinis aplinkinių žemių centras. Upytės žemė pirmą kartą paminėta buvo dar 1254 m., o XV - XVI a. miestelis buvo valsčiaus centru. Išaugus gretimais, bet kur kas geresnėje geografinėje padėtyje esančiam Panevėžiui, Upytė savo reikšmės neteko ir dabar čia gyvena vos virš 500 gyventojų.

Dar Upytė garsėja pusiau legendine asmenybe Čičinsku (arba Sicinskiu). Šis bajoras pirmiausia pagarsėjo tuo, kad 1652 m. pasinaudojo liberum veto teise ir išardė Varšuvos seimą. Sicinskis nebuvo nei pirmas, nei paskutinis šita teise pasinaudojęs bajoras, tačiau jam pasisekė tapti visos Respublikos bajorų anarchijos simboliu ir šiaip neigiamu įvairių pasakojimų personažu.

Čičinsko kalnas - piliakalnis prie Upytės, ant kurio kažkada stovėjo pilis, o vėliau minėto bajoro dvaras. Kalnu vadinti net ir Lietuvos kontekste šį kupstą sunku, bet beviltiškai lygiose Panevėžio apylinkėse jis atrodo kone kaip Everestas.

Piliakalnio viduryje yra dauba, kur, anot legendos, ir nugarmėjo nedorojo pono dvaras.

Upytės Šv. Karolio Boromėjaus bažnyčia (1878 m.) labiau įsiminė ne savo architektūra, o per visą miestelį rėkiančia signalizacija.

Už kokių trijų kilometrų nuo Upytės, Stultiškių kaimo malūne, yra įsikūręs Linų muziejus. Jo darbo laikas ne itin tinkamas lankymui (o sekmadieniais jis ir apskritai nedirba), tad vidun patekti nepavyko.

Ėriškiai - savitumo stokojantis kolūkiniais alytnamiais apstatytas kaimas. Plastmasinėmis dailylentėmis subjaurota Švč. Jėzaus Vardo bažnyčia (1899 m.). Jos šventoriuje esančiose kapinėse yra palaidotas žymus kalbininkas Juozas Balčikonis.

Tvenkinys, suformuotas 1973 m. užtvenkus Upytės upelioką. Toks vandens telkinys prideda kaimui bent jau kažkokio charakterio.

Dar Ėriškiuose turėtų būti paminklas melioratoriams, bet jo neradome.

Kitu kelionės tašku tapo vienintelis Panevėžio rajono miestas Ramygala Tai tik trečia pagal gyventojų skaičių (po Dembavos ir Krekenavos) Panevėžio rajono gyvenvietė - eilinis įrodymas, kad miesto statusas ir gyventojų skaičius Lietuvoje tiesiogiai ne visada susiję dalykai.

Miesto panoramoje dominuoja didžiulė neogotikinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (1914 m.), su 70 metrų aukščio bokštu.

Paminklas stalininio teroro aukoms atminti.

Namai Ramygalos centrinėje aikštėje. Senoji miesto dalis yra paskelbta urbanistikos paminklu.

Vadoklių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia (1876 m.).

Paskutiniu Panevėžio rajone aplankytu miesteliu tapo greta A2 kelio įsikūrę Šilai. Nedidelė, tačiau simpatiška ir gražiai ant kalvelės pakilusi Šv. Jėzaus Vardo bažnyčia (1909 m.).

Paminklas Tarpukario Lietuvos Šilų savanoriams.

Pakeliui į Vilnių dar stabtelėjome Bartkuškio dvare Širvintų rajone, kur prieš metus, grįždami iš Ukmergės rajono, bandėme kažką įžlibinti jau visiškoje tamsoje. XIX a. viduryje Pliaterių šeimos pastatyti klasicistiniai dvaro rūmai dabar yra remontuojami, ir iki to remonto pabaigos dar, panašu, nemažai likę.

Dvaras gražus, nuo Vilniaus ne taip jau toli ir susisiekimas geras, bala kažkokia šalia irgi yra - taigi, sąlygos turizmui atrodo neblogos ir reikia tikėtis, rekonstrukcija nesustos kur nors pusiaukelėje.