2015 m. gegužės 12 d., antradienis

Žemaičių aukštuma: vienuolika bažnyčių ir viena avarija

Ilgojo gegužės pirmosios savaitgalio išvyką į Žemaičių aukštumą suplanavęs buvau jau prieš porą mėnesių. Žemėlapyje atšlifuotas trijų dienų maršrutas atrodė puikus, tačiau pagal planą viskas vyko tik pirmus 244 kilometrus, kol netoli Kelmės pernelyg artima pažintis su valstiečio priekaba išvedė iš rikiuotės mūsų transporto priemonę. Teko improvizuoti ir kelionę pratęsti tiek kitu automobiliu, tiek ir pakoreguota trasa.





O prasidėjo viskas labai sėkmingai. Penktadienį ryte palikę Vilnių po poros valandų atsidūrėme Raseiniuose. Tai senas ir reikšmingas miestas, pirmą kartą paminėtas dar 1253 m., o XV - XVIII a. buvęs Žemaičių seniūnijos administraciniu centru. Iš senojo miesto iki šių laikų liko, tiesa, nedaug - Raseiniai labai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. 1941 m. birželį Raseinių apylinkėse įvyko didelis tankų mūšis, kuriame puolantys vokiečiai tiesiog sutriuškino rusus.

Raseinių simbolis - didžiulė (12 m aukščio) skulptūra "Žemaitis" (1934 m., skulptorius Vincas Grybas).


Paminklas stovi nemažoje, bet kiek beveidėje centrinėje aikštėje. Antrame plane - rajono savivaldybės pastatas.


Vienas nedaugelio išlikusių tarpukarinių pastatų - senasis paštas su skulptoriaus Juozo Zikaro sukurtais bareljefais.


Barokinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia (1663 m.), išsiskirianti savo neįprastai žemais bokštais.


Šalia bažnyčios - buvusio domininkonų vienuolyno pastatai. Tarpukariu Raseiniai buvo Lietuvos domininkonų centras.


Be katalikų bažnyčios Raseiniuose yra ir Švč. Trejybės cerkvė, tarnaujanti ne tik stačiatikiams, tačiau ir evangelikams.


Yra Raseiniuose ir atgimiminio "pats sau architektas" stiliaus pavyzdžių.


Miesto parkas, sutvarkytas, akivaizdu, ne be Europos Sąjungos paramos.


Iš Raseinių patraukėme į Lyduvėnus. Asfaltuoto kelio į juos nėra, tačiau pakentėti kelis kilometrus žvyrkelio oi kaip verta - Lyduvėnų geležinkelio tiltas yra vienas iš privalomų pamatyti dalykų nebe Raseinių rajono, bet visos Lietuvos mastu.


Šis tiltas yra tiek ilgiausias (599 m), tiek aukščiausias (42 m) mūsų šalyje. Medinę estakadą per platų neplačios Dubysos slėnį 1916 m. pastatė Vokietijos kariuomenė, po poros metų tie patys vokiečiai pastatė ir plieninį tiltą. Per Antrąjį Pasaulinį karą senasis tiltas buvo susprogdintas, o dabartinis atstatytas 1951 m. Neverta nė sakyti, kad Lyduvėnų panorama be šio tilto paprasčiausiai nebeįsivaizduojama.


Dar Lyduvėnuose yra barokinė Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia (1761 m.), su labai neproporcingai atrodančiu XX a. pradžioje pristatytu bokštu.


Pavažiavę dešimtį kilometrų smagiu vingiuotu žvyrkeliu pasiekėme Šiluvą. Šis pačioje Raseinių rajono šiaurėje įsikūręs 600 gyventojų turintis miestelis garsėja visų pirma tuo, kad čia 1608 m. (o gal 1612 m. - yra dvi versijos) piemenims apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Tikėti Dievo Motinos apsireiškimu ar ne, žinoma, kiekvieno asmeninis reikalas, tačiau faktas tas, kad šio įvykio dėka Šiluva tapo vienu svarbiausių religinių Lietuvos vietų, o 1993 m. sulaukė net ir popiežiaus Jono Pauliaus II vizito.

Šiluvos centras - didelė pailga aikštė, kurios viename gale yra Švč. Mergelės Marijos gimimo bazilika, kitame - ne mažiau įspūdinga koplyčia.


Barokinė bazilika, pastatyta 1775 m.


Antano Vivulskio suprojektuota koplyčia, 1924 m. pastatyta Marijos apsireiškimo vietoje.


Koplyčios interjeras.


Paminklas Jonui Pauliui II.


Tytuvėnai - antras pagal dydį (2300 gyventojų) Kelmės rajono miestas. Didžiausia vietinė įžymybė - bernardinų vienuolynas su Švč. Mergelės Marijos bažnyčia. Visas vienuolyno ansamblis savyje derina gotikos, renesanso ir baroko bruožus.


Nežinodamas nesunkiai patikėčiau, kad ši nuotrauka daryta kur nors Lombardijoje.


Kristaus laiptų koplyčia. Laiptai joje dveji - vienais, šventaisiais, galima lipti tik keliais, kitais gi leidžiama ir paprastai.


Freska "Dangiškoji Jeruzalė".


Nors šiaip jau Tytuvėnų ansamblis laikomas baroko paminklų, gotikos jame irgi netrūksta. Švč. Mergelės Marijos bažnyčia barokinį fasadą taip pat derina su gotikinu užnugariu.


Šalia katalikiško vienuolyno 1875 m. pastatyta Kazanės Dievo Motinos cerkvė.


Už kelių kilometrų į vakarus nuo Tytuvėnų - Pagryžuvio dvaras su 1859 m. statytais rūmais. Šiais laikais čia įsikūrusi Aukštelkės pensiono sanatorija.


Maironiai - nedidelis kaimas, įdomiausias, matyt, savo pavadinimu - taip iš Saudininkų jie buvo pavadinti 1933 m., po garsiojo poeto mirties. Švč. Mergelės Marijos bažnyčia (1782 m.) išsiskiria savo solidžiu (kaip medinei bažnyčiai) amžiumi, tačiau tikrai ne architektūra.


Liolių Šv. apaštalų Simono ir Jokūbo Tado bažnyčia (1768 m.) tuo tarpu yra labai įdomus "medinio baroko" pavyzdys su minaretą primenančiu bokšteliu ant stogo. Ir dar savotiškai atrodo vos įėjus vidun patamsyje boluojanti medinė kaukolė su sukryžiuotais kaulais.


Pagal planą sekančiu sustojimu turėjo būti Kelmė, kur ketinome pažiūrėti vietines įžymybes, pavalgyti ir nueiti į futbolo rungtynes tarp vietos "Kražantės" ir FBK Kauno. Nepaėjo... Vienas nesėkmingas lenkimo manevras nurašė automobilio kapotą, kairįjį žibintą ir radiatorių, o Kelmę pasiekėmė išdidžiai linguodami evakuatoriumi.

Papulti į avariją ir šiaip nieko gero, papulti į avariją šventinę dieną, gūdžiame ir visiškai svetimame rajono centre už poros šimtų kilometrų nuo namų yra dar blogiau. Tądien veikiančio autoserviso Kelmėje nebuvo, tad, pastatę automobilį tralisto kieme, ėmėme svarstyti, ką daryti toliau. Pirma mintis buvo kelionę apskritai nutraukti, tačiau ją netrukus pakeitė ambicingesnė - išsinuomoti  kitą automobilį ir važiuoti toliau.

Kelmės autonuomos koncepcija kol kas dar nepasiekė, tačiau ar tai problema, kai vos už pusšimčio kilometrų yra Šiauliai? Per valandą autobusu nulingavę iki Saulės miesto, ėmėmės transporto paieškų ten, ir po šešių ar septynių skambučių tai davė vaisių. Nauju kelionės draugu tapo nedidukas Peugeot 206.

Tęsti kelionę link nakvynės vietos Plateliuose pirminiu maršrutu nuo Kelmės nebebuvo nei laiko, nei noro, tad vakarų kryptimi patraukėmė tiesiausiu keliu su keliais sustojimais pakeliui. Pirmu tokiu sustojimu tapo Kuršėnai - didžiausias Lietuvos miestas (12000 gyventojų), nesantis savivaldybės centru. Istoristinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, pastatyta 1933 m.


Keli namai, menantys, matyt, dar ir caro laikus.




Miestą į dvi dalis dalina Venta - trečia pagal ilgį Lietuvos upė.


Kitoje upės pusėje nei centras - mediniai Kuršėnų dvaro rūmai.


Toliau tarp Kuršėnų ir Platelių stabtelėjome nusifotografuoti tik keletos pakeliui buvusių bažnyčių. Raudėnų Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia (1881 m.).


Liaudies klasicizmo stiliaus Ubiškės Šv. Angelų Sargų bažnyčia (1851 m.). Antrame plane matyti Vilniaus - Klaipėdos geležinkelio pylimas.


Eigirdžių Dievo Apvaizdos bažnyčia (1795 m.).


Eigirdžių pasviręs varpinės bokštas nesimėgauja tokia šlove kaip jo tolimas giminaitis Toskanoje.


Labai jau architektūriškai neišraiškinga Alsėdžių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia (1793 m.).


Ši bažnyčia buvo paskutinis tądien aplankytas objektas, jeigu neskaičiuosime Platelių užeigos su visiškai tuščių baru (rimtai - tame bare, tarsi ir veikiančioje kavinėje, nebuvo nei vieno butelio; niekada anksčiau nieko panašaus nemačiau) ir kitos Platelių užeigos, kur šių eilučių autorius vos neišsinarino žandikaulių kramtydamas blogiausius visų laikų šonkaulius.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą