Žemaitijos širdis ir Žemaitijos sostinė

Antroji vojažo po Žemaitiją diena prasidėjo kelione iš Platelių į Kelmę, kur tebestovėjo aplamdytas mano automobilis. Šeštadienis pasirodė darbingesnė diena už šventinį penktadienį ir vienas tinklinis servisas mieste veikė. Jame, tiesa, aplamdytų automobilių remonto paslaugos nėra teikiamos, bet didžiausias mažų miestų pliusas yra tas, kad juose visi visus pažįsta: serviso meistras paskambino kėbulų meistrui, šis, kad ir išeiginę dieną, atvažiavo iki mūsų ir dar prieš pusiaudienį mašiną palikome Kelmės pašonėje esančio serviso kieme.

Sutvarkę šį reikalą galėjome pratęsti pažintį su Žemaitija. O kad jau buvome Kelmėje, pažintį su Žemaitija ir tęsėme nuo šio nelabai didelio (9000 gyv.) rajono centro.

Ryškiausias Kelmės architektūrinis akcentas - neogotikinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia (1908 m.).

Prie bažnyčios 2005 m. atidengtas laisvės paminklas "Baladė".

Kelmės evangelikų reformatų bažnyčia (1615 m.).

Miesto pakraštyje yra Gruževskių šeimai iki Antrojo pasaulinio karo priklausęs dvaras su įdomiais barokinio stiliaus rūmais. Šiais laikais juose įsikūręs Kelmės krašto muziejus su absurdiškai biurokratišku darbo laiku.

Dvaro vartai, pro kuriuos galima nusileisti link Vilbėno upelio tvenkinio.

Svirnas.

Vos už poros kilometrų į šiaurę nuo Kelmės yra Verpenos kaimas, su 1775 m. statyta Šv. Onos bažnyčia.

Nuo Verpenos pasukome į Kražius, vieną svarbiausių ir įdomiausių Žemaitijos miestelių. Čia rinkosi Žemaičių seimeliai, nuo 1570 iki 1740 m. veikė kunigų seminarija, buvo įsikūrę jėzuitų ir benediktinų vienuolynai. 1614 m. jėzuitai įsteigė Kražių kolegiją - bene svarbiausią to laikmečio švietimo įstaigą Žemaitijoje. 1817 m. ši kolegija buvo perorganizuota į pirmąją pasaulietinę gimnaziją Lietuvoje, tačiau 1844 m. gimnazija buvo iškelta į Kauną.

Kražių vardą išgarsino ir 1893 m. čia įvykusios vadinamosios Kražių skerdynės, kai Kražių bažnyčios ir benediktinų vienuolyno nugriauti atsiųsti caro kazokai išvaikė bažnyčią saugojusius žemaičius. Per neramumus žuvo devyni kražiškiai, dar kelios dešimtys buvo sužeisti. Vis dėlto pasipriešinimas nenuėjo veltui - bažnyčią pavyko išgelbėti, o visuomenėje šie įvykiai sukėlė pasipiktinimą carine politika.

Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia (1763 m.), dėl kurios ir kilo aukščiau paminėti įvykiai.

Kražių parapijos namai.

Iš kolegijos ansamblio iki šių dienų liko tik studentų bendrabučio (bursos) pastatas. Manoma, kad bursa buvo pastatyta ant senos Radvilų rezidencinės pilies liekanų. Sienos apačioje atidengtas aiškiai gotikinis mūras.

Ant kalvelės - senosios Kražių bažnyčios varpinė. Iš likusios bažnyčios dalies likę tik šiokie tokie griuvėsiai.

Iš Kražių pasukome į Vaiguvą. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (1877 m.).

Užventis yra ne ką didesnis už Kražius (900 gyventojų prieš 800), tačiau turi jau miesto statusą. Labiausiai miestas garsėja savo plunksnos meistrais - čia gyveno ir kūrė Žemaitė ir Šatrijos Ragana, netoli Užvenčio gimė ir Povilas Višinskis.

Šv. Marijos Magdalietės bažnyčia (1825 m.).

Skveras miesto centre.

Už 14 kilometrų į vakarus nuo Užvenčio, jau Telšių rajone, aplankėme Pavandenę su nedidele liaudies architektūros formų Šv. Onos bažnyčia (1802 m.).

Greta Pavandenės yra net keletas piliakalnių, garsiausias kurių yra Moteraitis, tokį pavadinimą gavęs dėl to, kad užpuolus priešams ant šio kalno slėpdavosi moterys ir vaikai. Ant piliakalnio dabar pastatytas didelis kryžius, o tą gegužės antrosios popietę ant jo karaliavo vėjai, podraug su tarpais ateinančiu šaltu lietumi ir kruša padarę žvalgymąsi po apylinkes visiškai nepakenčiamu.

Nuo vieno kalno patraukėme prie kito: sekančiu aplankytu objektu tapo ne kas kitas, o aukščiausias Žemaitijos taškas Medvėgalis (234,6 m).

Kai vidurdieny pažvelgsi

Nuo Medvėgalio aukštai

Keturiolika bažnyčių

Aiškiai užmatai

Maironis sakė netiesą - nuo Medvėgalio nesimato nei vienos bažnyčios. Užtat matosi daug vėjo ir dar daugiau debesų. Ir žemesnioji Medvėgalio viršūnė - vadinamasis Pilies kalnas.

Nuo šio Žemaitijos Everesto patraukėme atgal į šiaurę ir už keliolikos kilometrų mus pasitiko išdidus užrašas "Varnē. Žemaitėjės šėrdis".

Žemaitijos širdimi Varniai pasivadino neatsitiktinai: šis dabar nedidelis miestelis (1100 gyventojų) miesto teises gavo dar 1417 m. (tuomet, tiesa, Varniai vadinosi Medininkais), tais pačiais metais čia įsteigta Medininkų vyskupija ir pastatyta katedra (tuo nebuvo labai patenkinti vietiniai bajorai, o jų maištui numalšinti prireikė ir paties Vytauto įsikišimo). 1740 m. į Varnius iš Kražių buvo perkelta kunigų seminarija.

Barokinė Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia (1691 m.). Kol Varniuose buvo vyskupijos centras (o vyskupas į Kauną iš Varnių buvo perkeltas 1864 m., po sukilimo), ši bažnyčia turėjo katedros statusą.

Buvusios kunigų seminarijos pastatas su negrabiu Nepriklausomybės pradžioje atstatytu silikatinių plytų varpinės bokštu. Dabar čia įsikūręs Žemaičių vyskupijos muziejus.

Medinė Šv. Aleksandro bažnyčia (1804 m.).

Iš Varnių į Telšius patraukėme ne pagrindiniu keliu Nr. 160, o rajonkeliu pro Žarėnus. Žarėnų Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčia (1911 m.).

Nedidukas Lauko Sodos miestelis su Šv. Joakimo bažnyčia (1889 m.).

Jei iki XVIII a. pabaigos svarbiausiu Žemaičių krašto centru buvo Raseiniai, tai šiais laikais Telšių, kaip Žemaitijos sostinės statusas niekam abejonių nebekelia. Tai nėra didžiausias Žemaitijos miestas (ši garbė atitenka naftininkų Mažeikiams), tačiau tai Telšių apskrities, visą Vakarų Lietuvą apimančios Telšių vyskupijos ir kultūrinis visos Žemaitijos centras. Telšiuose jau atsiranda ir kalbos barjeras - jei Raseiniuose ar Kelmėje tarmės skirtumai nuo bendrinės lietuvių kalbos yra nykstamai maži, tai Telšiuose jau šnekama ryškiai kitaip.

Šv. Antano Paduviečio katedra (1794 m.), statyta tada, kai baroką jau ėmė stumti klasicizmas. Įdomesnis jos interjeras - tai viena nedaugelio "dviaukščių" bažnyčių, su viduje palei visą perimetrą einančiu balkonu.

Labai graži (bet remonto besiprašanti) Telšių vyskupijos kurija.

Telšių miestas įsikūręs ant keletos kalvų, o pačių miesto centru turbūt turėtumėte vadinti slėnyje tarp  tų kalvų įsikūrusią Turgaus aikštę.

Miesto laikrodis, virš kurio užtupdytas Žemaitijos simbolis - meška.

Jei ant kalvos į vakarus nuo Turgaus aikštės stovi Telšių katedra, tai priešingoje pusėje ant kalvos randame Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia. Ši 1867 m. pastatyta kaip Šv. Nikolajaus cerkvė. Smetonos laikais katalikai prisiteisė cerkvę sau, o kompensaciją gavę stačiatikiai pasistatė sau mažesnę cerkvę.

Nuo bažnyčios atsiveria panoraminis vaizdas į Masčio ežerą ir daugiabučių namų rajoną.

Vienas iš Telšių simbolių - į pietus nuo miesto telkšantis Masčio ežeras.

Ežero pakrantė pastaraisiais metais sutvarkyta: įrengti pėsčiųjų takai, poilsio aikštelės ir net liftas nusileisti į pakrantę nuo miesto centro.

Taip pat ir amfiteatras.

Pakeliui iš Telšių į Platelius dar aplankėme Lieplaukę, su nedidele Šv. Jurgio bažnyčia (1862 m.).

Prieš sutemstant dar pasidairėme po pačius Platelius. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (1744 m.).

Greta bažnyčios yra ir Oginskiams bei Šuazeliams priklausęs dvaras. Iš dvaro rūmų išliko, tiesa, tik pamatai.

Tačiau dvare yra likęs ir parkas, ir keletas nemenkų ūkinių pastatų, šiais laikais pritaikytų turizmo reikmėms.

Pažintimi su Platelių dvaru baigėsi antroji kelionės po Žemaitiją dalis, tačiau prieš akis dar buvo likęs sekmadienis, apie kurį kiek vėliau.