Trečioji ir paskutinė kelionės po Žemaitiją diena buvo trumpesnė už dvi pirmas, mat popiet reikėjo Šiauliuose grąžinti nuomotą automobilį ir po to viešuoju transportu parvykti į Vilnių. Pagal šį imperatyvą dėliojomės ir maršrutą, kurio svarbiausiais taškais buvo Plokštinės raketų bazė Platelių ežero pakrantėje ir Žemaičių aukštumos šiaurės rytiniame kampe išdidžiai iškilusi Šatrija.
Tačiau pirmuoju aplankytu objektu tapo gatvinis Beržoro kaimas už poros kilometrų į pietus nuo Platelių. Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčia (1746 m.) - gana retas XVIII a. dar pirmosios pusės medinės architektūros paminklas.
1759 m. Beržore taip pat įrengtas ir Kryžiaus kelias (kalvarija). Po Antrojo pasaulinio karo Beržoro kalvarijos stotys buvo nugriautos, tačiau atgavus Nepriklausomybę jos atstatytos. Koplyčių architektūra labai paprasta, tačiau labai jaukiai dera prie smėlingo peizažo ir kaimo tvorų. Apskritai man Beržoras labai priminė nedidelį Dzūkijos gabaliuką, kažkaip atsidūrusį Platelių pakrantėje.
Kitoje Platelių ežero pusėje yra jau visai kitokio pobūdžio lankytinas objektas - Plokštinės raketų bazė. Ši bazė buvo pastatyta įtemptais Šaltojo karo metais, 1960 - 1962 m. ir veikė nuo 1964 iki 1978 m. Bazę sudarė keturios šachtos, iš kur paleistos balistinės termobranduoliniais užtaisais apginkluotos raketos galėjo pasiekti bet kurį kontinentinės Europos tašką. Belieka tik pasidžiaugti, kad sveiko proto likučiai nugalėjo ir atominėmis kapinėmis sovietinis rėžimas Europos paversti nesiryžo.
Apleistoje raketų bazėje 1995 m. buvo įrengtas Militarizmo muziejus, po rekonstrukcijos 2012 m. duris atvėręs jau kaip Šaltojo karo muziejus. Dabar tai turbūt pagrindinė Žemaitijos nacionalinio parko turistų traukos vieta. Muziejuje lankytis galima tik su gidu, tačiau sezono metu tai nesudaro problemų - ekskursijos vyksta kas valandą.
Viduje ekspozicija apima visą Šaltojo karo istoriją, o eksponatai (kaip kad šis natūralaus dydžio priešlėktuvinės raketos modelis) nebūtinai tiesiogiai siejasi su Plokštinės baze.
Apleistą bazę gerokai nuniokojo metalo laužo vagys, tačiau stambesnių įrenginių (kaip kad šis generatorius) supjaustyti ir išsinešti jiems nepavyko. Beje, grobti metalą iš raketų bazės užsiėmimas buvo itin pavojingas - dalis saugotų medžiagų buvo kaip reikiant nuodingos ir pjaustant kokią užsilikusią raketinio kuro talpyklą atsisveikinti su sveikata ir net gyvybe buvo galima labai greitai.
Įdomiausia ir įspūdingiausia ekspozicijos vieta (pagal visas žanro taisykles palikta ekskursijos pabaigai) - tai pati raketų paleidimo šachta. 27 metrų gylio ir 6 metrų skersmens šulinys - keista net pagalvoti, kad iš čia galėjo būti leidžiamos milijonus pražudyti galinčios raketos.
Betoninis gautbtas, dengiantis raketų šachtą.
Iš Plokštinės patraukėme šiaurės rytų kryptimi į Žemaičių Kalvariją. Tai senas miestelis, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1253 m. Iki 1637 m. miestelis vadinosi Gardais, bet domininkonų vienuoliams pastačius čia Kryžiaus kelio koplyčias, miestelis imtas vadinti Gardų Kalvarija arba tiesiog Kalvarija, o XX a., siekiant atskirti pavadinimą nuo Kalvarijos miesto Suvalkijoje, prigijo Žemaičių Kalvarijos pavadinimas. Sovietmečiu, nuo 1964 iki 1989 m. miestelis pagal šalia tekančią upę buvo pervadintas į Varduvą.
Žemaičių Kalvarija yra vienas svarbesnių Žemaitijos religinių centrų. Čia kasmet liepos mėnesį vykstantys Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai pritraukia tūkstančius tikinčiųjų. Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo mažoji bazilika (1822 m.) - vėlyvojo baroko pavyzdys, kurios architektūroje juntama ir Vilniaus baroko mokyklos įtaka.
Paminklas Žemaičių vyskupui Motiejui Valančiui.
Žemaičių Kalvarijos kryžiaus kelią sudaro 21 stotis. Koplytėlės gana įvairios, ir iš pažiūros gana padrikai išmėtytos po miestelį.
Pats 800 gyventojų turintis miestelis atrodo maždaug taip.
Už 10 km į šiaurės rytus nuo Žemaičių Kalvarijos, taip pat prie Varduvos upės, bet jau Mažeikių rajone, randame Sedos miestą, turintį 1100 gyventojų. Tai sena gyvenvietė, jau nuo XV a. dėl patogios padėties tarp Žemaitijos ir Livonijos garsėjusi kaip prekybinis centras. Trumpą laiką (I pasaulinio karo metais) Seda buvo net apskrities centru. Iki XX a. pradžios Seda buvo didesnė už Mažeikius, tačiau situacija pasikeitė nutiesus Liepojos - Romnų geležinkelį, o jau į visiškai skirtingas svorio kategorijas šie miestai numigravo Mažeikiuose pastačius naftos perdirbimo gamyklą.
Sedos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia (1770 m.) - dar vienas XVIII a. žemaitiškos medinės sakralinės architektūros pavyzdys.
Šv. Jono Nepomuko bažnyčia - nedaug naujesnė (1783 m.), tačiau žymiai mažesnė (statyta ji buvo apskritai kaip koplyčia) ir visiškai kito, labiau "aukštaitiško" architektūrinio stiliaus.
Centrinė Sedos aikštė.
Vytauto gatvės perspektyva. Daugiabutis kairėje turbūt dar tarpukarinis.
Sedos vandens malūnas (XIX a. pr.).
Tiltas per Varduvos upę.
Pasiskaičiavę kiek turime laiko, iš Sedos link Luokės ir Šatrijos nusprendėme važiuoti be didesnių pavingiavimų ir sustojome tik pakeliui, netoli Telšių, esančiuose Viešvėnuose. Švč. Trejybės bažnyčia (1852 m.), su šiokiomis tokiomis užuominomis į neogotiką.
Luokė - 800 gyventojų turintis miestelis rytiniame Telšių rajono pakraštyje, taip pat išaugęs dėl prekybos: čia susikersdavo keliai iš Telšių, Varnių, Užvenčio, Kuršėnų. 1877 m. Luokėje būtent jomarko metu minia užmušė garsiausią Lietuvos plėšiką Tada Blindą.
Dabar miestelis atsidūrė toliau nuo pagrindinių kelių, tad yra gana tykus. Skveras miestelio centre.
Visų Šventųjų bažnyčia (1821 m.).
Maironio apdainuota Šatrija nėra aukščiausias Žemaitijos kalnas (ši garbė priklauso ankstesniame reportaže minėtam Medvėgaliui), tačiau dėl savo padėties Žemaičių aukštumos šiaurės rytiniame pakraštyje atrodo turbūt įspūdingiausiai. Toliau už Šatrijos link Šiaulių prasidedančiose lygumose į 229 m aukštį kylanti ketera ryškiai išsiskiria apylinkėse. XV a. ant Šatrijos stovėjo medinė pilis, taip pat manoma, kad čia galėjo būti svarbus pagonių tikėjimo centras. Anot legendų, čia susirenka visos Žemaitijos raganos - ne veltui ir rašytoją tokiu slapyvardžiu turėjome.
Nuo Luokės pusės Šatrija, tiesa, neatrodo taip įspūdingai, kaip nuo Viekšnių - Užvenčio kelio. Bet vis dėlto kalnas, Lietuvos masteliais žvelgiant, gana ženklus.
Nuo viršaus atsiveria puikios panoramos į apylinkes.
Kaunatava - 400 gyventojų turintis kaimas šiauriau Šatrijos, prie Užvenčio - Viekšnių kelio. Dievo Apvaizdos bažnyčia, pastatyta 1924 m.
Pirmoji bažnyčia čia buvo pastatyta 1794 m., tačiau XIX a. antroje pusėje, vykstant rusinimo vajui, ją nutarta nugriauti. Kaunatavos žemaičiai nepasirodė tokie užsispyrę ir kovingi kaip Kražiuose ir išgelbėti šventovės nesugebėjo. 1893 m. senoji bažnyčia buvo nugriauta, o vietoje jos po metų pastatyta Dievo Motinos ikonos "Visų liūdinčiųjų džiaugsmas" cerkvė. Šią 1921 m. jau nepriklausomos Lietuvos valdžia atidavė katalikams, tačiau po tikinčiųjų protestų cerkvė grąžinta stačiatikiams.
Paskutiniu kelionės akcentu tapo 1500 gyventojų turintis Tryškių miestelis, vienas paskutinių prieš Abiejų Tautų Respublikos žlugimą spėjęs gauti Magdeburgo teises ir herbą (1792 m.). Švč. Trejybės bažnyčia (1751 m.).
Apgriuvę dvaro ūkiniai pastatai.
Iš Tryškių jau patraukėme į Šiaulius, kur turėjome grąžinti automobilį. Tą padaryti sunku nebuvo, o štai su bilietais į sostinę ilgojo savaitgalio pabaigoje situacija buvo kiek įtempta. Geležinkelio stotyje kasininkė užsiminus apie Vilnių tik papurtė galvą, autobusų stotyje gauti šipkartę namų link pavyko, bet tik tik - po mūsų bandę įsigauti į tą patį autobusą jau liko it musę kandę. Net įdomu pasidarė - o taip likus ant ledo, be bilieto ir galimybės jį gauti svetimame mieste, kaip geriausia parsigauti namo? Gal per Rygą - ten anšlago kelionėms į Vilnių būti lyg ir neturėtų?
Tačiau pirmuoju aplankytu objektu tapo gatvinis Beržoro kaimas už poros kilometrų į pietus nuo Platelių. Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčia (1746 m.) - gana retas XVIII a. dar pirmosios pusės medinės architektūros paminklas.
1759 m. Beržore taip pat įrengtas ir Kryžiaus kelias (kalvarija). Po Antrojo pasaulinio karo Beržoro kalvarijos stotys buvo nugriautos, tačiau atgavus Nepriklausomybę jos atstatytos. Koplyčių architektūra labai paprasta, tačiau labai jaukiai dera prie smėlingo peizažo ir kaimo tvorų. Apskritai man Beržoras labai priminė nedidelį Dzūkijos gabaliuką, kažkaip atsidūrusį Platelių pakrantėje.
Kitoje Platelių ežero pusėje yra jau visai kitokio pobūdžio lankytinas objektas - Plokštinės raketų bazė. Ši bazė buvo pastatyta įtemptais Šaltojo karo metais, 1960 - 1962 m. ir veikė nuo 1964 iki 1978 m. Bazę sudarė keturios šachtos, iš kur paleistos balistinės termobranduoliniais užtaisais apginkluotos raketos galėjo pasiekti bet kurį kontinentinės Europos tašką. Belieka tik pasidžiaugti, kad sveiko proto likučiai nugalėjo ir atominėmis kapinėmis sovietinis rėžimas Europos paversti nesiryžo.
Apleistoje raketų bazėje 1995 m. buvo įrengtas Militarizmo muziejus, po rekonstrukcijos 2012 m. duris atvėręs jau kaip Šaltojo karo muziejus. Dabar tai turbūt pagrindinė Žemaitijos nacionalinio parko turistų traukos vieta. Muziejuje lankytis galima tik su gidu, tačiau sezono metu tai nesudaro problemų - ekskursijos vyksta kas valandą.
Viduje ekspozicija apima visą Šaltojo karo istoriją, o eksponatai (kaip kad šis natūralaus dydžio priešlėktuvinės raketos modelis) nebūtinai tiesiogiai siejasi su Plokštinės baze.
Apleistą bazę gerokai nuniokojo metalo laužo vagys, tačiau stambesnių įrenginių (kaip kad šis generatorius) supjaustyti ir išsinešti jiems nepavyko. Beje, grobti metalą iš raketų bazės užsiėmimas buvo itin pavojingas - dalis saugotų medžiagų buvo kaip reikiant nuodingos ir pjaustant kokią užsilikusią raketinio kuro talpyklą atsisveikinti su sveikata ir net gyvybe buvo galima labai greitai.
Įdomiausia ir įspūdingiausia ekspozicijos vieta (pagal visas žanro taisykles palikta ekskursijos pabaigai) - tai pati raketų paleidimo šachta. 27 metrų gylio ir 6 metrų skersmens šulinys - keista net pagalvoti, kad iš čia galėjo būti leidžiamos milijonus pražudyti galinčios raketos.
Betoninis gautbtas, dengiantis raketų šachtą.
Iš Plokštinės patraukėme šiaurės rytų kryptimi į Žemaičių Kalvariją. Tai senas miestelis, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1253 m. Iki 1637 m. miestelis vadinosi Gardais, bet domininkonų vienuoliams pastačius čia Kryžiaus kelio koplyčias, miestelis imtas vadinti Gardų Kalvarija arba tiesiog Kalvarija, o XX a., siekiant atskirti pavadinimą nuo Kalvarijos miesto Suvalkijoje, prigijo Žemaičių Kalvarijos pavadinimas. Sovietmečiu, nuo 1964 iki 1989 m. miestelis pagal šalia tekančią upę buvo pervadintas į Varduvą.
Žemaičių Kalvarija yra vienas svarbesnių Žemaitijos religinių centrų. Čia kasmet liepos mėnesį vykstantys Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai pritraukia tūkstančius tikinčiųjų. Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo mažoji bazilika (1822 m.) - vėlyvojo baroko pavyzdys, kurios architektūroje juntama ir Vilniaus baroko mokyklos įtaka.
Paminklas Žemaičių vyskupui Motiejui Valančiui.
Žemaičių Kalvarijos kryžiaus kelią sudaro 21 stotis. Koplytėlės gana įvairios, ir iš pažiūros gana padrikai išmėtytos po miestelį.
Pats 800 gyventojų turintis miestelis atrodo maždaug taip.
Už 10 km į šiaurės rytus nuo Žemaičių Kalvarijos, taip pat prie Varduvos upės, bet jau Mažeikių rajone, randame Sedos miestą, turintį 1100 gyventojų. Tai sena gyvenvietė, jau nuo XV a. dėl patogios padėties tarp Žemaitijos ir Livonijos garsėjusi kaip prekybinis centras. Trumpą laiką (I pasaulinio karo metais) Seda buvo net apskrities centru. Iki XX a. pradžios Seda buvo didesnė už Mažeikius, tačiau situacija pasikeitė nutiesus Liepojos - Romnų geležinkelį, o jau į visiškai skirtingas svorio kategorijas šie miestai numigravo Mažeikiuose pastačius naftos perdirbimo gamyklą.
Sedos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia (1770 m.) - dar vienas XVIII a. žemaitiškos medinės sakralinės architektūros pavyzdys.
Šv. Jono Nepomuko bažnyčia - nedaug naujesnė (1783 m.), tačiau žymiai mažesnė (statyta ji buvo apskritai kaip koplyčia) ir visiškai kito, labiau "aukštaitiško" architektūrinio stiliaus.
Centrinė Sedos aikštė.
Vytauto gatvės perspektyva. Daugiabutis kairėje turbūt dar tarpukarinis.
Sedos vandens malūnas (XIX a. pr.).
Tiltas per Varduvos upę.
Pasiskaičiavę kiek turime laiko, iš Sedos link Luokės ir Šatrijos nusprendėme važiuoti be didesnių pavingiavimų ir sustojome tik pakeliui, netoli Telšių, esančiuose Viešvėnuose. Švč. Trejybės bažnyčia (1852 m.), su šiokiomis tokiomis užuominomis į neogotiką.
Luokė - 800 gyventojų turintis miestelis rytiniame Telšių rajono pakraštyje, taip pat išaugęs dėl prekybos: čia susikersdavo keliai iš Telšių, Varnių, Užvenčio, Kuršėnų. 1877 m. Luokėje būtent jomarko metu minia užmušė garsiausią Lietuvos plėšiką Tada Blindą.
Dabar miestelis atsidūrė toliau nuo pagrindinių kelių, tad yra gana tykus. Skveras miestelio centre.
Visų Šventųjų bažnyčia (1821 m.).
Į Žarėnus miškais nuo Šiaulių,
Jei pro Luokę kada bekeliausi,
Nepamiršk sustabdyti arklių,
Ir ten kalną užlipti aukščiausį.
Maironio apdainuota Šatrija nėra aukščiausias Žemaitijos kalnas (ši garbė priklauso ankstesniame reportaže minėtam Medvėgaliui), tačiau dėl savo padėties Žemaičių aukštumos šiaurės rytiniame pakraštyje atrodo turbūt įspūdingiausiai. Toliau už Šatrijos link Šiaulių prasidedančiose lygumose į 229 m aukštį kylanti ketera ryškiai išsiskiria apylinkėse. XV a. ant Šatrijos stovėjo medinė pilis, taip pat manoma, kad čia galėjo būti svarbus pagonių tikėjimo centras. Anot legendų, čia susirenka visos Žemaitijos raganos - ne veltui ir rašytoją tokiu slapyvardžiu turėjome.
Nuo Luokės pusės Šatrija, tiesa, neatrodo taip įspūdingai, kaip nuo Viekšnių - Užvenčio kelio. Bet vis dėlto kalnas, Lietuvos masteliais žvelgiant, gana ženklus.
Nuo viršaus atsiveria puikios panoramos į apylinkes.
Kaunatava - 400 gyventojų turintis kaimas šiauriau Šatrijos, prie Užvenčio - Viekšnių kelio. Dievo Apvaizdos bažnyčia, pastatyta 1924 m.
Pirmoji bažnyčia čia buvo pastatyta 1794 m., tačiau XIX a. antroje pusėje, vykstant rusinimo vajui, ją nutarta nugriauti. Kaunatavos žemaičiai nepasirodė tokie užsispyrę ir kovingi kaip Kražiuose ir išgelbėti šventovės nesugebėjo. 1893 m. senoji bažnyčia buvo nugriauta, o vietoje jos po metų pastatyta Dievo Motinos ikonos "Visų liūdinčiųjų džiaugsmas" cerkvė. Šią 1921 m. jau nepriklausomos Lietuvos valdžia atidavė katalikams, tačiau po tikinčiųjų protestų cerkvė grąžinta stačiatikiams.
Paskutiniu kelionės akcentu tapo 1500 gyventojų turintis Tryškių miestelis, vienas paskutinių prieš Abiejų Tautų Respublikos žlugimą spėjęs gauti Magdeburgo teises ir herbą (1792 m.). Švč. Trejybės bažnyčia (1751 m.).
Apgriuvę dvaro ūkiniai pastatai.
Iš Tryškių jau patraukėme į Šiaulius, kur turėjome grąžinti automobilį. Tą padaryti sunku nebuvo, o štai su bilietais į sostinę ilgojo savaitgalio pabaigoje situacija buvo kiek įtempta. Geležinkelio stotyje kasininkė užsiminus apie Vilnių tik papurtė galvą, autobusų stotyje gauti šipkartę namų link pavyko, bet tik tik - po mūsų bandę įsigauti į tą patį autobusą jau liko it musę kandę. Net įdomu pasidarė - o taip likus ant ledo, be bilieto ir galimybės jį gauti svetimame mieste, kaip geriausia parsigauti namo? Gal per Rygą - ten anšlago kelionėms į Vilnių būti lyg ir neturėtų?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą