Iš Vilniaus į Naująją Vilnią

Į Naująją Vilnią iš Vilniaus žmonės paprastai vyksta (o be gryno reikalo į tą kampą žmonės vyksta ne taip jau ir dažnai) automobiliu, autobusu ar traukiniu, tačiau šeštadienį, turėdamas laisvą pusdienį, nusprendžiau šį maršrutą įveikti savomis kojomis. Savas miestas ir artimos jo apylinkės taip atsiskleidžia kitu kampu, nei kad kasdienėje skuboje.

Kelionę pradėjęs nuo Senamiesčio, pro Tymo turgų išėjau į Vilnius pakrantę ir patraukiau į rytus. Paplaujos tiltas (1882 m.) - vienas seniausių išlikusių tiltų Vilniuje.

Mus pasitinka Paplauja - senas Vilniaus priemiestis ir viena pirmųjų miesto pramoninių zonų. Pramonės vystymąsi čia, kaip ir Užupyje, skatino Vilnia, kurios vandenis buvo labai patogu įkinkyti sukti malūnų ratus. Pramoninį charakterį rajonas išlaikė ir sovietmečiu, kai čia 1948 m. buvo įkurta Vilniaus elektros skaitiklių gamykla (naujesniais laikas žinima kaip "Skaiteks" ir pakabinusi konvejerį 2009 m.).

Neogotikinis pastatas prie buvusio troleibusų žiedo.

Pagrindinė Paplaujos arterija - Aukštaičių gatvė.

Kažkada Paplauja atgims (jau dabar čia intensyviai sukasi statybininkai ir naujo "Paupio" projekto kontūrai netrukus ims ryškėti) ir bus ne ką prastesnė už savo kaimyną Užupį, tačiau kol kas čia vietinės reikšmės Albanija su apgriuvusiais namais ir trisdešimties metų senumo automobiliais.

Įspūdingiausias Paplaujos pastatas - istoristinio stiliaus Vilniaus kailių administracinis pastatas (1891 m.).

Deja, ne visi kailių fabriko pastatai gali pasigirti tokia išpuoselėta būkle.

Už pusantro kilometro nuo Rotušės aikštės patenkame į gūdų kaimą.

Tolimoji Paplaujos dalis. Gyvenamaisiais namais apstatytos Paplaujos gatvės perspektyvą gražiai įrėmina žalios Belmonto kalvos.

Nusileidus prie Vilnios.

Paplaujos gatve šią kryptimi labai toli nenueisi - ji baigiasi gyventojo kieme ir toliau link Naujosios Vilnios judėti galima arba brendant upe, arba grįžtant į labiau pramoninę rajono dalį tolėliau nuo upės.

Pro loftus, apleistas pramonės įmones, katilinės kaminą ir Harley Davidson saloną išeiname link pėsčiųjų tilto per Vilnią.

Toliau kelionę Naujosios Vilnios link tęsiame Belmonto gatve. Ji, atvirai kalbant, nėra labai maloni pasivaikščiojimui. Automobilių eismas intensyvus, gatvė siaura, šaligatvių nėra, kelkraščiai irgi menki.

Vasariškas Vilnijos peizažas.

Belmonto gatvė atveda į pramogų ir poilsio centrą "Belmontas", įkurtą buvusiame malūne.

Dabar tai bene didžiausias Vilniaus pramogų kompleksas, vasarą pritraukiantis tūkstančius lankytojų. Jame neišvengta kičo, o restoranų virtuvė ne visada susilaukia gerų atsiliepimų iš apžvalgininkų, bet klientų gausa rodo, kad tokia vieta miestui yra reikalinga.

Belvederis.

Belmonto užtvanka.

Nuo Belmonto užtvankos kelionę link Naujosios Vilnios tęsti galima bent dviem kryptimis. Vienas kelias mus išvestų pro Pūčkorių piliakalnį ir Rokantiškių piliavietę, tačiau aš pasirinkau eiti pro Pūčkorių atodangą ir Kojelavičiaus gatvę. Link Pūčkorių atodangos veda malonus pažintinis takas.

Pavilnių regioninio parko peizažą savo idiotiška architektūra darko bankininko Gitano Nausėdos namas.

Įspūdingiausias Pavilnių regioninio parko objektas - 65 m aukščio Pūčkorių atodanga dešiniajame Vilnios krante.

Kairiajame krante priešais atodangą yra patrankų liejyklos liekanos. Būtent ši Stepono Batoro laikų "puškų" liejykla ir davė vietovei jos vardą. Dabar liejykla apleista, nors sovietmečiu, matosi, buvo naudojama kažkokios ūkinėms reikmėms.

Iš dalies pastatų likę tik visiški griuvėsiai.

Tiltu perėjus į dešinįjį Vilnios krantą. Sodybos fone boluoja atodanga.

Link atodangos reikia lipti siauru keliuku, vėliau - taku.

Nuo atodangos atsiveria plati Vilnios slėnio panorama. Šalia atodangos dar yra ir lenkų laikų bunkerių liekanos, tačiau šį kartą jų nebenufotografavau.

Eiti pro atodangą gerai ir dėl to, kad šalia jos esančioje kavinėje galima užkąsti. Maistas ten nėra gurmaniškas, bet nebrangus, o gerai praalkus pasirodė ir visai skanus.

Perėjęs plačią Stepono Batoro gatvę kelionę Naujosios Vilnios link pratęsiau senuoju keliu - vingiuota Alberto Kojelavičiaus gatve.

Kažkokia zabroškė Kojelavičiaus gatvėje. Taip tiksliai ir nesupratau, kas čia buvo anksčiau.

Ant kalvos dešiniajame Vilnios šlaite - Naujosios Vilnios pilkapynas. Šiame archeologų yra rasti keturi pilkapiai.

Nuo kalvos atsiverianti panorama.

Pilkapyno viršuje pridėliota akmenų, ant kurių priskaptuota įvairiuose Lietuvos vietose randamų runų ženklų.

Šitam pavyzdžiu paimtas Salako akmuo Zarasų rajone.

Priešais pilkapyną - Vilnios užtvanka.

Tvenkinys virš užtvankos.

Prieš keletą metų vaikščioti užtvankos tiltu buvo draudžiama - toks jis buvo sutręšęs. Dabar, po remonto, viskas atrodo gerokai padoriau.

Aukščiau užtvankos Kojelavičiaus gatvė tampa gyvesnė. Čia jau Naujosios Vilnios pakraštys.

Senosios Naujosios Vilnios kapinės. Toks pavadinimas skamba kaip oksimoronas, bet kapinės tikrai senos ir tas matosi plika akimi.

Kodėl?

Aplinka darosi vis labiau urbanizuota. Mes jau Naujojoje Vilnioje, rajone, kuris iki 1957 m. buvo atskiru miestu.

Petro ir Povilo cerkvė. Stačiatikių šventovė čia neturėtų stebinti - Naujoji Vilnia etniškai yra turbūt margiausias miesto rajonas, o rusai ir baltarusiai čia kartu sudaro gerą trečdalį gyventojų.

Darbininkiški motyvai ant vieno iš namų sienos.

Iš dešinės prie gatvės prisišlieja geležinkelis. Peterburgo - Varšuvos (ir vėliau Vilniaus - Minsko) geležinkelio nutiesimas ir tapo Naujosios Vilnios raison d'etre. Be geležinkelio čia būtų eilinis Pavilnio kaimelis, o ne vieta, kurią 20 tūkstančių žmonių vadina namais.

Pačioje Naujojoje Vilnioje taip pat nemažai įdomaus, bet tam reikės kada nors paskirti atskirą pasivaikščiojimą. O kol kas į 6G ir atstumą, kurį pėsčiomis ėjau keturias valandas, atgal galima nuvažiuoti per dvidešimt minučių.