Rytų Aukštaitija su savo miškais, kalvelėmis ir, svarbiausia, ežerais - populiari savaitgalio išvykų kryptis. Daugelis, suprantama, renkasi poilsį gamtoje, tačiau kuomet nusibosta šerti paežerės uodus, galima pasidairyti ir po apylinkes. Su šia mintimi vieną birželio savaitgalį apsukau ratą po Utenos apylinkes.
Pirmuoju kelionės tašku tapo Vyžuonos - 500 gyventojų turintis miestelis Utenos rajono šiaurės vakaruose.
Vyžuonų Šv. Jurgio bažnyčia. Ši bažnyčia pastatyta dar 1406 m., tačiau po to ne kartą perstatyta ir dabar yra visiškai praradusi pirmykštę gotikinę išvaizdą. Įdomu ir tai, kad bažnyčia XVI - XVII a. bene šimtmetį priklausė reformatams, o joje buvo laidojami ir didžiosios Radvilų šeimos nariai.
Knygnešio Antano Radzevičiaus namas, gana ryškiai išsiskiriantis šiaip jau mediniame miestelio užstatyme.
Per miestelį teka Šventosios intakas Vyžuona.
Šalia Vyžuonų, ant vadinamojo Kartuvių kalno, stovi įdomus paminklas Vytautui Didžiajam. Įdomus jis pirmiausia tuo, kad pastatytas tarpukariu (1927 - 1931 m.) buvo ne valstybės ar kokios organizacijos, o trijų vietos paauglių iniciatyva ir jėgomis.
Už 9 km į šiaurės rytus nuo Vyžuonų, prie Šventosios upės, stovi didžiausias Utenos rajono miestelis (800 gyventojų) Užpaliai. Manoma, kad šis miestelis iš pradžių buvo kiek šiauriau, prie Šeimyniškių piliakalnio, o į dabartinę vietą persikėlė XV a. viduryje. 1792 m. Užpaliai keletui mėnesių buvo gavę Magdeburgo teises bei herbą.
Istoristinė Švč. Trejybės bažnyčia (1898 m.).
Religinės-tautinės tematikos paminklas su Šv. Florijonu ir Vyčiu.
Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė (1872 m.), pastatyta į Užpalius po 1863-64 m. sukilimo atkeltiems rusų kolonistams.
Užpalių dvaras yra žinomas dar nuo XIV a., tačiau iš tokių senų laikų jame, deja, nieko neišliko. XIX a. statytas dvaro administratoriaus pastatas.
Ūkiniai pastatai.
Užaugęs prūdas šalia dvaro.
Pora kilometrų į šiaurę nuo Užpalių yra įdomus gamtos paminklas - Šeimyniškių atodanga su konglomerato uola. Iš tiesų, nepaisant pavadinimo, tai net ne atodanga, o buvęs žvyro karjeras.
Svarbiausias jos objektas yra konglomerato uola - didelis molio ir žvyro luitas.
Vaizdas nuo atodangos viršaus.
Dar už kokio kilometro šiauriau yra Šeimyniškių piliakalnis. Nors važiavau pagal kelio nuorodas ir prisiparkavau prie informacinio stendo kalvos papėdėje, turiu įtarimą, kad ant piliakalnio nepataikiau. Užlipus stačiu šlaitu per kažkokius bruzgynus į viršų paaiškėjo, kad kalvos viršus pusiau užartas ir apsodintas kažkokiomis kultūromis.
Kelias nuo Užpalių link Sudeikių vingiuoja gražiomis Alaušo ežero pakrantėmis. Deja, daugelyje vietų tos pakrantės privačios ir ne visi objektai tokie jau prieinami lankytojams: užmatytas apžvalgos bokštelis pasitiko kabančia spyna, o kelią link Bikuškio dvaro pastojo šlagbaumas.
Alaušo pakrantė Sudeikiuose.
Klasicistinė Sudeikių Švč. Mergelės Marijos bažnyčia (1825 m.) su barokiniu frontonu.
Nuo Sudeikių pasukau link Spitrėnų, kur stovi medinė liaudies architektūros formų Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės bažnyčia (1917 m.) su gana keisto skardiniu bokštu.
Dar kiek pasikratęs aukštaitiškais žvyrkeliais atsidūriau Tauragnuose. Šis gana nemažas miestelis, LDK laikais priklausęs Vilniaus vyskupui, smarkiai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, todėl dabar atrodo kiek beveidis ir kolchozinis.
Centrinė miestelio sankryža.
Per karą sudėgė ir 1874 m. statyta Šv. Jurgio bažnyčia, kurios vietoje dabar tik pamatai ir medinis kryžius.
1969 m. tikintiesiems buvo leista įrengti bažnyčią paprastame name. Šv. Jurgio bažnyčia tame name, tiesa praplėstame ir apmūrytame plytomis, tebeveikia iki šiol.
Šalia Tauragnų telkšo giliausias (62,5 m) Lietuvos ežeras Tauragnas.
Bet atėjo laikas išvažiuoti...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą