Nors šiaip jau Klaipėdos krašto sąvoka nuo pat Versalio taikos konferencijos taikoma visai iš pradžių Ambasadorių konferencijos, o vėliau Lietuvos valdytai šiaurinei buvusių Rytprūsių daliai, ne visas tas kraštas taip jau tiesiogiai buvo ir yra susijęs su Klaipėda. Pietinė krašto dalis turėjo tokius ilgamečius centrus kaip Šilutė ir ypač Tilžė, o pati Klaipėda atsidūrė naujojo krašto geografiniame pakraštyje. Tačiau šiandien pasidairysime būtent po tikrąjį Klaipėdos kraštą, artimiausias mūsų uostamiesčio apylinkes.
22 kilometrus į pietus nuo Klaipėdos centro (ir viso labo 15 nuo Malkų įlankos) nutolusi Dreverna - 600 gyventojų turintis Pamario kaimas, dėl nedidelio atstumo iki Klaipėdos populiarus tarp vandens sporto entuziastų.
Apžvalgos bokštų statymo vajus neaplenkė ir šio kaimo. Šis 15 metrų aukščio bokštas buvo pastatytas tik šiemet.
Nuo bokšto atsiveria platus vaizdas į marias, kurį tolumoje įrėmina siaura Kuršių nerijos juosta. Kitoje marių pusėje - Juodkrantė.
Drevernos uostelis.
Ryškiausias iš Drevernos matomas kito kranto akcentas - Pilkosios kopos.
Netoli Drevernos eina Vilhelmo kanalas, iškastas tarp 1863 ir 1873 m. ir sujungęs Klaipėdos uostą su Minija ir toliau su Nemunu. Iškasus kanalą sielininkams nebeliko reikalo plaukti per vėjuotu oru gan pavojingas Kuršių marias.
Priekulė rašytiniuose šaltiniuose minima nuo 1511 m., o šiuo metu pagal dydį (1500 gyventojų) yra trečia Klaipėdos rajono gyvenvietė, po Gargždų ir Vėžaičių. Miesto pavadinimas veikiausiai kilo nuo vietos gyventojo pavardės, o sprendžiant pagal tai, kad savo bendravardę lietuviškoji Priekulė turi ir Latvijoje, tikėtina, kad pavardė irgi latviškos kilmės. Tame nebūtų nieko nuostabaus - Lietuvos pajūryje ir pamaryje kuršiškų-latviškų pavadinimų yra gana daug (Muižė, Melnragė, Nemirseta ir pan.).
Pagrindinė Priekulės gatvė dar neseniai buvo ir 141 kelio dalimi bei ja pravažiuodavo visai nemenkas tranzitinis srautas. Dabar, nutiesus aplinkkelį, eismas čia mažesnis. Bet šiaip miestas gana gyvas: nenustebčiau, jei jame visai mielai kuriasi šurmulio vengiantys klaipėdiečiai, juk iki uostamiesčio čia viso labo 20 kilometrų.
Minėjau anksčiau, pasikartosiu dar kartą: miestiškumo įspūdis akivaizdus. Didžiojoje Lietuvoje pusantro tūkstančio žmonių miestas būtų užstatytas mediniais namukais ir turėtų gal kokį vieną solidesnį pastatą, o ne visą jų gatvę.
Senųjų laikų reliktas.
Priekulietiškas kiemas.
Centrinė miesto aikštė.
Nenustebinsiu pasakęs, kad bažnyčios Priekulėje dvi. Katalikiška Šv. Antano Paduviečio bažnyčia (1938 m.), charakteringas tarpukario architektūros pavyzdys.
Dabartinė liuteronų bažnyčia 1948 m. buvo įkurta parapijos salėje.
Gerokai didesnė senoji Priekulės bažnyčia neišvengė dviejų nelaimių, prasidedančių raide "k" - karo metu ji apdegė, o komunistai 1954 m. ją ir galutinai nugriovė. Dabar buvusios bažnyčios vietą mini tik pamatų kontūras.
Pro Priekulę eina tas pats 1875 m. nutiestas Klaipėdos - Tilžės geležinkelis. Keleivinio susisiekimo šia linija nebėra jau keleri metai, prekiniams traukiniams tai taip pat ne tiek pagrindinė linija, kiek alternatyvus maršrutas iš Klaipėdos į Radviliškį.
Miesto pakraštyje esantis Priekulės stoties kompleksas šiuo metu yra paverstas gyvenamaisiais namais. Stotis didelė ir ganėtinai įspūdinga bei yra įtraukta į kultūros vertybių registrą.
Švėkšna pasakojime apie Mažąją Lietuvą tarsi ir neturėtų figūruoti - šis didelis (1600 gyventojų) miestelis yra jau anoje buvusios sienos pusėje, Žemaitijoje. Tačiau pats miestelis turtingas lankytinų vietų ir kad jau ten apsilankėme, nematau priežasties netarti apie jį keletos žodžių.
Žymiausias ir įspūdingiausias Švėkšnos pastatas - 1905 m. statyta įspūdingo dydžio neogotikinė Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia. Jos statybas fundavo turtingi dvarininkai Pliateriai.
Bažnyčio bokštai kyla į 65 metrų aukštį (palyginimui, Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios varpinės aukštis 68 metrai, o aukščiausios Lietuvoje Anykščių Šv. Mato bažnyčios bokštai pasiekia 79 metrus).
Išskirtinis Švėkšnos bažnyčios bruožas - tiltukas, sutrumpinantis kelią nuo Pliaterių dvaro iki šventoriaus.
Švėkšnos dvaro vartai.
Kuklaus dydžio dvaro rūmai, statyti 1880 m. Atgavus Nepriklausomybę dvaras grąžintas paveldėtojams ir dabar naudojamas įvairiems renginiams.
Netoli dvaro, grafo Jurgio Pliaterio dovanotoje parko dalyje, 1928 m. pastatytas Saulės gimnazijos pastatas.
Nors Švėkšna jau Didžiojoje Lietuvoje, kaimynystė su Mažaja padarė savo įtaką ir evangelikų liuteronų bažnyčia, nors ir gerokai mažesnė už katalikišką, yra ir čia. Pirmoji liuteronų kirchė Švėkšnoje buvo pastatyta 1819 m., dabartinė - 1867 m.
Senoji miestelio dalis - urbanistikos paminklas, su dar nuo XVII a. išlikusiu gatvių išplanavimu.
Kiek pasidairę po Žemaitiją, grįžkime į Mažąją Lietuvą. Saugų evangelikų liuteronų bažnyčia (1857 m.).
Savitos architektūros Vanagų liuteronų bažnyčia (1909 m.), pasimetusi tarp miškų Klaipėdos rajono pietuose.
Bažnyčios interjeras.
Nors šio maršruto akcentai buvo dėliojami visų pirma į pietryčius nuo Klaipėdos, į uostamiestį grįžome iš šiaurės vakarų. Dar vienas žemaitiškas intarpas - Jokūbavas Kretingos rajone, su atgimimine Švč. Mergelės Marijos bažnyčia (1996 m.).
Miestelis keistu pavadinimu Plikiai, kurio futbolo komanda "Sakuona" 2009 m. LFF taurės varžybose iš tolesnės kovos išmetė ne ką kitą, o Vilniaus "Žalgirį". Tenykštė evangelikų liuteronų bažnyčia (1896 m.).
Miestelyje yra ir katalikų bažnyčia, o galimai ir dar kas nors įdomaus, tačiau dėl karščio entuziazmas pažindintis su kraštu sulig kiekviena valanda menko, o galimybė pūkštelėti į Baltijos bangas (jūra buvo lygi kaip stiklas, bet čia toks posakis) darėsi vis labiau ir labiau patraukli. Kankinti save improvizuota pirtimi virtusiame automobilyje niekas nenorėjome, tad iš Plikių nuzvimbėme atgal į Klaipėdą, palikome mašiną prie hostelio ir tiesiu taikymu patraukėme į Smiltynę.
Tačiau pažintinė dienos programa tuo nesibaigė - atsigaivinę sumąstėme, kad visai verta pasidairyti į Klaipėdą iš aukštai, o tokią galimybę norintiems suteikia "Sky 21 terrace" baras ant K bokšto stogo. Deja, idėja kilo spontaniškai, tad normalaus fotoaparato viršuje neturėjau, ir gerbiamam skaitytojui parodyti galėsiu tik telefonu darytas nuotraukas.
Į pietus - tiesiomis gatvėmis suraikytas Senamiestis, Teatro aikštė, tolumoje kyšantis "Pilsotas" ir jau visai dešiniame nuotraukos kampe plūduriuojantis "Independence".
Į rytus - Liepų gatvė ir dažnoje Klaipėdos panoramoje kaip pagrindinis akcentas kyšantis šiluminės elektrinės kaminas.
Į šiaurę - prieblandoje skendinčios Naujamiesčio gatvės ir uosto vartai.
Miesto pakraštyje esantis Priekulės stoties kompleksas šiuo metu yra paverstas gyvenamaisiais namais. Stotis didelė ir ganėtinai įspūdinga bei yra įtraukta į kultūros vertybių registrą.
Švėkšna pasakojime apie Mažąją Lietuvą tarsi ir neturėtų figūruoti - šis didelis (1600 gyventojų) miestelis yra jau anoje buvusios sienos pusėje, Žemaitijoje. Tačiau pats miestelis turtingas lankytinų vietų ir kad jau ten apsilankėme, nematau priežasties netarti apie jį keletos žodžių.
Žymiausias ir įspūdingiausias Švėkšnos pastatas - 1905 m. statyta įspūdingo dydžio neogotikinė Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia. Jos statybas fundavo turtingi dvarininkai Pliateriai.
Išskirtinis Švėkšnos bažnyčios bruožas - tiltukas, sutrumpinantis kelią nuo Pliaterių dvaro iki šventoriaus.
Švėkšnos dvaro vartai.
Kuklaus dydžio dvaro rūmai, statyti 1880 m. Atgavus Nepriklausomybę dvaras grąžintas paveldėtojams ir dabar naudojamas įvairiems renginiams.
Netoli dvaro, grafo Jurgio Pliaterio dovanotoje parko dalyje, 1928 m. pastatytas Saulės gimnazijos pastatas.
Nors Švėkšna jau Didžiojoje Lietuvoje, kaimynystė su Mažaja padarė savo įtaką ir evangelikų liuteronų bažnyčia, nors ir gerokai mažesnė už katalikišką, yra ir čia. Pirmoji liuteronų kirchė Švėkšnoje buvo pastatyta 1819 m., dabartinė - 1867 m.
Senoji miestelio dalis - urbanistikos paminklas, su dar nuo XVII a. išlikusiu gatvių išplanavimu.
Kiek pasidairę po Žemaitiją, grįžkime į Mažąją Lietuvą. Saugų evangelikų liuteronų bažnyčia (1857 m.).
Savitos architektūros Vanagų liuteronų bažnyčia (1909 m.), pasimetusi tarp miškų Klaipėdos rajono pietuose.
Bažnyčios interjeras.
Nors šio maršruto akcentai buvo dėliojami visų pirma į pietryčius nuo Klaipėdos, į uostamiestį grįžome iš šiaurės vakarų. Dar vienas žemaitiškas intarpas - Jokūbavas Kretingos rajone, su atgimimine Švč. Mergelės Marijos bažnyčia (1996 m.).
Miestelis keistu pavadinimu Plikiai, kurio futbolo komanda "Sakuona" 2009 m. LFF taurės varžybose iš tolesnės kovos išmetė ne ką kitą, o Vilniaus "Žalgirį". Tenykštė evangelikų liuteronų bažnyčia (1896 m.).
Miestelyje yra ir katalikų bažnyčia, o galimai ir dar kas nors įdomaus, tačiau dėl karščio entuziazmas pažindintis su kraštu sulig kiekviena valanda menko, o galimybė pūkštelėti į Baltijos bangas (jūra buvo lygi kaip stiklas, bet čia toks posakis) darėsi vis labiau ir labiau patraukli. Kankinti save improvizuota pirtimi virtusiame automobilyje niekas nenorėjome, tad iš Plikių nuzvimbėme atgal į Klaipėdą, palikome mašiną prie hostelio ir tiesiu taikymu patraukėme į Smiltynę.
Tačiau pažintinė dienos programa tuo nesibaigė - atsigaivinę sumąstėme, kad visai verta pasidairyti į Klaipėdą iš aukštai, o tokią galimybę norintiems suteikia "Sky 21 terrace" baras ant K bokšto stogo. Deja, idėja kilo spontaniškai, tad normalaus fotoaparato viršuje neturėjau, ir gerbiamam skaitytojui parodyti galėsiu tik telefonu darytas nuotraukas.
Į pietus - tiesiomis gatvėmis suraikytas Senamiestis, Teatro aikštė, tolumoje kyšantis "Pilsotas" ir jau visai dešiniame nuotraukos kampe plūduriuojantis "Independence".
Į rytus - Liepų gatvė ir dažnoje Klaipėdos panoramoje kaip pagrindinis akcentas kyšantis šiluminės elektrinės kaminas.
Į šiaurę - prieblandoje skendinčios Naujamiesčio gatvės ir uosto vartai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą