Grįžtant po pasivaikščiojimo į Panerius dingtelėjo mintis, kad būtų visai įdomu pėsčiomis nužygiuoti iš Vilniaus iki pat Kauno. Ne vienu ypu - šimtas kilometrų vis dėlto nėra mažai - o atskirais etapais, kiekvieną pradedant ten, kur baigėsi ankstesnysis. Šią mintį įgyvendinti ėmiausi vieną vasaros savaitgalį, troleibusu nuriedėjęs iki Žemųjų Panerių, kur ir baigėsi ankstesnioji maršruto dalis.
Aukštuosius ir Žemuosius Panerius jungia išlikusi senojo Vilniaus - Kauno kelio atkarpa. Tiksliai išrišti ankstesnę šito kelio istoriją gana sunku - XIX a. čia jis buvo tikrai (pro čia į Vilnių 1812 m. atžygiavo ir po pusmečio pabėgo Napoleono kariuomenė, atsitraukdama Panerių kalvų papėdėse dar palikusi nemažai mantos), XVIII a. - turbūt, dar anksčiau - galbūt. Tarpukariu, kuomet Vilniuje šeimininkavo lenkai, tiesioginio susiekimo tarp Vilniaus ir Kauno apskritai nebeliko, tačiau šis kelias tebebuvo gana reišmingas, mat juo pro Trakus buvo galima išvažiuoti į Lenkiją.
Šio kelio atkarpų yra išlikę ir daugiau, ir net pilnai naudojamų šiandieniniam eismui (prie Didžiulio ežero, tarp Rykantų ir Lazdėnų, taip pat lyg ir kažkur prie Kauno marių). Ši atkarpa Paneriuose susisiekimui praktiškai nebetarnauja ir įdomi labiau kaip technikos paminklas.
Kelio viršuje anąsyk neaplankėme šio monumento, skirto 1830 - 1831 m. sukilimui atminti. Čia, Aukštuosiuse Paneriuose, 1831 m. birželio 19 d. carinė kariuomenė sumušė Antano Gelgaudo vadovaujamus sukilėlius.
Toliau ėjau palei Galvės gatvę iki geležinkelio viaduko. Ši pusantro kilometro atkarpa nelabai tinka maloniam pasivaikščiojimui, nes šia gatve juda didelis transporto srautas iš miesto link A4 ir A16 kelių.
Žuoliais eidamas niekada nepaklysi. Geležinkelio linija link Grigiškių. Traukinių eismas ja minimalus.
Ši geležinkelio linija kerta Pietinį aplinkkelį. Šalimais yra ir į niekur (t. y. į mišką) vedantis pėsčiųjų viadukas - dar vienas pavyzdys kai pinigai ne panaudojami, o įsisavinami nesukant galvos ar iš to kam nors bus kokios nors naudos.
UAB "Granitinė skalda" teritorija su savo mėnulio peizažais.
Nusileidus nuo nedidelės kalvelės link Žarijų gatvės netikėtai pasitinka betoninių skluptūrų parkelis, kurio ryškiausias, Velykų salos Aku-Aku primenantis, egzempliorius pateko ir į įvadinį kadrą.
Tolesnę kryptį Lentvario link rodo geležinkelis.
Vokės geležinkelio stotelė. Čia, Panerių - Lentvario tarpstotyje vyksta turbūt intensyviausias traukinių eismas Lietuvoje.
Geležinkelio tiltas per Vokę, žymus tuo, kad pagal aukštį (25 m) Lietuvoje nusileidžia tik Lyduvėnų tiltui. Pastatytas šis tiltas buvo 1862 m. tiesiant Peterburgo - Varšuvos geležinkelį, tačiau tiek per Pirmąjį, tiek per Antrąjį pasaulinius karus buvo susprogdintas, o po jų atstatytas.
Pylimo papėdėje - Trakų Vokės dvaro tvenkiniai.
Senas bruku grįstas kelias kyla į kairįjį Vokės krantą.
Kiek paėjus dešinėje pusėje tarp brūzgynų pasirodo senos mūrinės tvoros stulpai. Tai reiškia, kad priėjome Trakų Vokės dvarą. Nuo XIX a. vidurio šis dvaras priklausė Tiškevičiams.
Neoklasicistinio stiliaus rūmai pastatyti XIX a. pabaigoje. Juos projektuodamas architektas Leandro Marconi pavyzdžiu sau kėlė Lazenkų rūmus Varšuvoje.
Turbūt labiau nei savo rūmais, Trakų Vokės dvaras garsėja savo peizažiniu parku, kurį kūrė prancūzų kraštovaizdžio architektas Edouardas Andre. Lietuvoje jis suprojektavo dar tris parkus tų pačių Tiškevičių dvaruose Lentvaryje, Užutrakyje ir Palangoje, o iš viso yra suprojektavęs apie šimtą parkų įvairiose šalyse.
Liepų alėja.
Tvartas ir bokštas.
Buvęs dvaro ūkvedžio namas.
Vakariniai dvaro vartai ir sargo namelis.
Į Lentvario pusę Liepų alėja tęsiasi dar gerokai už dvaro ribų.
Alėjai pasibaigus atsiduriame tolimuosiuose Vilniaus priemiesčiuose. Čia gyvena žmonės, dirbantys mieste, bet vistiek trokštantys kaimo.
Kokį kilometrą tarp paskutinių Trakų Vokės namų ir Lentvario kelias eina visiškais laukais.
Lentvaris pasitinka pramoniniais peizažais.
Aptriušęs stalininis pastatas, veikiausiai buvęs kultūrnamis.
Lentvaris yra didžiausias Trakų rajono miestas (11 000 gyventojų) ir tarp savivaldybės centrais nesančių Lietuvos miestų dydžiu nusileidžia tik Kuršėnams. Etniškai miestas taip pat margas - kiek daugiau nei pusė gyventojų yra lietuviai, maždaug ketvirtadalis - lenkai, virš dešimties procentų sudaro rusai.
Iš kaimo į miestą Lentvaris išaugo XIX a. viduryje, kai čia buvo įrengta mazginė stotis, kurioje nuo Peterburgo - Varšuvos geležinkelio atsišakojo linija į Virbalį ir toliau į Vokietiją.
Freskomis išmarginta stoties salė.
Atvažiavus autobusui (o į Trakų rajone esantį miestą kuo puikiausiai galima nuvažiuoti Vilniaus viešuoju transportu) išvažiavau namo, tad Lentvarį įdėmiau apžvelgsime kitą kartą.
Nusileidus nuo nedidelės kalvelės link Žarijų gatvės netikėtai pasitinka betoninių skluptūrų parkelis, kurio ryškiausias, Velykų salos Aku-Aku primenantis, egzempliorius pateko ir į įvadinį kadrą.
Tolesnę kryptį Lentvario link rodo geležinkelis.
Vokės geležinkelio stotelė. Čia, Panerių - Lentvario tarpstotyje vyksta turbūt intensyviausias traukinių eismas Lietuvoje.
Geležinkelio tiltas per Vokę, žymus tuo, kad pagal aukštį (25 m) Lietuvoje nusileidžia tik Lyduvėnų tiltui. Pastatytas šis tiltas buvo 1862 m. tiesiant Peterburgo - Varšuvos geležinkelį, tačiau tiek per Pirmąjį, tiek per Antrąjį pasaulinius karus buvo susprogdintas, o po jų atstatytas.
Pylimo papėdėje - Trakų Vokės dvaro tvenkiniai.
Senas bruku grįstas kelias kyla į kairįjį Vokės krantą.
Kiek paėjus dešinėje pusėje tarp brūzgynų pasirodo senos mūrinės tvoros stulpai. Tai reiškia, kad priėjome Trakų Vokės dvarą. Nuo XIX a. vidurio šis dvaras priklausė Tiškevičiams.
Neoklasicistinio stiliaus rūmai pastatyti XIX a. pabaigoje. Juos projektuodamas architektas Leandro Marconi pavyzdžiu sau kėlė Lazenkų rūmus Varšuvoje.
Turbūt labiau nei savo rūmais, Trakų Vokės dvaras garsėja savo peizažiniu parku, kurį kūrė prancūzų kraštovaizdžio architektas Edouardas Andre. Lietuvoje jis suprojektavo dar tris parkus tų pačių Tiškevičių dvaruose Lentvaryje, Užutrakyje ir Palangoje, o iš viso yra suprojektavęs apie šimtą parkų įvairiose šalyse.
Liepų alėja.
Tvartas ir bokštas.
Buvęs dvaro ūkvedžio namas.
Vakariniai dvaro vartai ir sargo namelis.
Į Lentvario pusę Liepų alėja tęsiasi dar gerokai už dvaro ribų.
Alėjai pasibaigus atsiduriame tolimuosiuose Vilniaus priemiesčiuose. Čia gyvena žmonės, dirbantys mieste, bet vistiek trokštantys kaimo.
Kokį kilometrą tarp paskutinių Trakų Vokės namų ir Lentvario kelias eina visiškais laukais.
Lentvaris pasitinka pramoniniais peizažais.
Aptriušęs stalininis pastatas, veikiausiai buvęs kultūrnamis.
Lentvaris yra didžiausias Trakų rajono miestas (11 000 gyventojų) ir tarp savivaldybės centrais nesančių Lietuvos miestų dydžiu nusileidžia tik Kuršėnams. Etniškai miestas taip pat margas - kiek daugiau nei pusė gyventojų yra lietuviai, maždaug ketvirtadalis - lenkai, virš dešimties procentų sudaro rusai.
Iš kaimo į miestą Lentvaris išaugo XIX a. viduryje, kai čia buvo įrengta mazginė stotis, kurioje nuo Peterburgo - Varšuvos geležinkelio atsišakojo linija į Virbalį ir toliau į Vokietiją.
Freskomis išmarginta stoties salė.
Atvažiavus autobusui (o į Trakų rajone esantį miestą kuo puikiausiai galima nuvažiuoti Vilniaus viešuoju transportu) išvažiavau namo, tad Lentvarį įdėmiau apžvelgsime kitą kartą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą