Šiame tinklaraštyje jau rašiau apie pačiuose Lietuvos pietuose esančius Dzūkijos kaimus, šiauriausio Lietuvos taško paieškas Biržų rajone bei pačiuose šalies vakaruose esančią Nidą. Atėjo laikas ir rytams: šiandien pasižvalgykime po Švenčionių ir Ignalinos rajonus ir visų pirma tą jų dalį, kuri yra savotiškame į Baltarusijos teritoriją įsiterpusiame "iškyšulyje".
Iš Vilniaus link Švenčionių veda 102 kelias, kuriame pirmą sustojimą darome anksti, vos pravažiavę Nemenčinę. Čia, viename iš daugelio Lietuvos Raudondvarių, išlikę nemažo Parčevskių šeimai priklausiusio dvaro griuvėsiai. Dvaras garsėjo stipriomis alaus gamybos tradicijomis, kuriomis naudotasi ir sovietmečiu, kai čia buvo įkurta Vilniaus Tauro darykla.
Dabar dvaro rūmai apverktinos būklės.
Ūkinių dvaro pastatų griuvėsiai, savotiškas Vilnijos Stonehenge'as.
Pravažiavę Pabradę bei Pilsudskio gimtinę Zalave bei nuo pagrindinio kelio pasukę dešinėn, pasiekiame tarp miškų ir kalvelių pasimetusį Naujo Strūnaičio kaimą.
Klasicistinė Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (1848 m.).
Bažnyčios interjeras.
Jaukumo kaimui prideda ir gatvinė struktūra.
Provincijos fragmentai.
Vandens malūnas, senais laikais priklausęs čia buvusiam dvarui.
Toliau maršrute - grafams Mastovskiams priklausęs Cirkliškio dvaras su klasicistiniais XIX a. pirmosios pusės rūmais.
Dvaro leidainė.
Nuo Cirkliškio ranka paduoti iki rajono centro Švenčionių. Tai vienas mažesnių rajono centrų Lietuvoje (mažiau nei penki tūkstančiai gyventojų) ir, kas taip pat įdomu, tik trečias pagal dydį savo rajono miestas. XIX a. viduryje nutiestas Peterburgo - Varšuvos geležinkelis Švenčionis aplenkė ir davė impulsą vystytis Švenčionėliams bei Pabradei, kurie šiandien nežymiai, tačiau vis dėlto lenkia Švenčionis pagal gyventojų skaičių.
Nors ir kiek mažesnis už savo kaimynus, Švenčionių miestas istoriškai yra svarbiausias Nalšios žemių centras. Jau XV a. Švenčionys vadinami miesteliu, 1800 m. gavo ir miesto teises. 1795 m. Lietuvai tapus Rusijos imperijos dalimi, Švenčionys tapo Užnerio apskrities centru, tarpukariu miestas priklausė Lenkijai ir buvo pavieto centru, 1940 m. keletą mėnesių buvo Baltarusijos TSR dalimi, vėliau perbraižius sienas vėl atiteko Lietuvai. Gana neįprasta tai, kad nepaisant bendrų urbanizacijos tendencijų, gyventojų skaičius per paskutinius pusantro šimto metų šiame mieste beveik nesikeitė ir svyravo apie penkis ar šešis tūkstančius.
Pagrindinė miesto gatvė - tas pats krašto kelias Nr. 102.
Istoristinė Visų Šventųjų bažnyčia, pastatyta 1898 m.
Fontanas miesto parke.
Miesto centre.
Švenčionys yra visiškai netoli sienos su Baltarusija, tad nenuostabu, kad čia yra ir rytų krikščionybės apraišku. Švč. Trejybės cerkvė pastatyta 1898 m., tuo pat metu kaip ir katalikų bažnyčia. Tai ne sutapimas - caro valdžia neleido baigti statyti bažnyčios, kol nebus pastatyta cerkvė. Pastatyta ji pagal tipinį projektą - panašias cerkves galime pamatyti ir Vilniuje, ir Rygoje.
Cerkvės interjeras.
Taip pat Švenčionyse yra ir nedidelė sentikių cerkvė. Vikipedija ją datuoja 1740 m., bet tokią informaciją reiktų vertinti atsargiai - praėjusio amžiau pradžioje cerkvė buvo iš esmės rekonstruojama ir iš XVIII a. kažin ar kas joje beliko.
Nuo Švenčionių traukiame toliau į rytus. Jurgeliškės kaime - viena gražiausių Lietuvos sentikių cerkvių, pastatyta 1935 m. ir iš pagrindų restauruota 2013 m. Iki restauracijos cerkvė buvo apverkitinos būklės, joje net nebegalėjo vykti pamaldos.
Pačiuose Švenčionių rajono rytuose, prie sienos su Baltarusija - Adutiškio miestelis (600 gyventojų). Miestelis žinomas nuo 1501 m., jį skirtingu laiku valdė Radvilų bei Kiškų šeimos. Iš senų laikų, deja, ne kas teliko - Adutiškis stipriai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą.
Istoristinė Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia (1913 m.).
Tai vienintelė vieta Lietuvoje, kur valstybės siena eina geležinkeliu (nuotraukoje jis dešinėje, baltas namelis tolėliau - jau už sienos). Iš visų mūsų šalies sienų rytinė su Baltarusija yra pati jauniausia - nubraižyta po Antrojo pasaulinio karo ir realią reikšmę įgijusi tik subyrėjus Sovietų Sąjungai, tad nenuostabu, kad dar caro laikais nutiesto geležinkelio trasa šiandien atrodo gana keistai - nuo Pabradės jis ėjo į Lentupį Baltarusijoje, vėliau vėl užkabindavo Lietuvą Adutiškyje prieš grįždamas į Baltarusiją ir eidamas tolyn link Pastovių bei Polocko. Nuo Adutiškio vėliau dar buvo nutiesta atšaka ir į Didžiasalį. Lietuvai ir Baltarusijai atsidūrus skirtingose geležinės uždangos pusėse, mums tas geležinkelis tapo iš principo beprasmiu, atkarpos nuo Adutiškio iki Didžiasalio ir nuo Pabradės link sienos buvo nuardytos, mūsų pusėje buvusi Adutiškio stotis nugriauta. Baltarusiai tą geležinkelį tebenaudoja - iš jų šalies teritorijos jis vis dėlto neišeina.
Paties rytinio Lietuvos kaimo vardo nusipelno Vosiūnai jau Ignalinos rajone. Čia yra ir toliausiai į rytus nutolusi Lietuvos bažnyčia, pastatyta 1921 m. ir dedikuota Švč. Mergelei Marijai.
Pačios ryčiausios Lietuvos kapinės.
Kelio pabaiga. Nuo vietos, kur daryta ši nuotrauka, iki sienos rytuose maždaug 150 m, šiaurėje - gal 200 m. Ryčiausia Lietuvos vieta yra kažkur laukuose pora kilometrų piečiau. Iki ten nueiti, žinoma, negalima - tai valstybės sienos apsaugos zona.
Kadangi toliau į rytus važiuoti nebėra kur, gręžiamės į vakarus. O čia pirmas miestelis yra ne kas kitas, o garsusis Didžiasalis, žlugusios provincijos simbolis. Tiesa, nepaisant savo įvaizdžio jis pasirodė gan eilinis provincijos miestelis, tik kad turintis tuos porą apleistų daugiabučių, kurių beje net ir nenufotografavau. Šalia miestelio stovi dar kažkokie industriniai griuvėsiai, bet vėlgi - zabroškė kaip zabroškė, tokių galima rasti toli gražu ne tik Didžiasalyje.
Dar už kelių kilometrų - Tverečius, su įspūdinga neogotikine Švč. Trejybės bažnyčia (1906 m.).
1993 m. pastatyta Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia nedideliame Kačergiškės kaime.
Naujasis Daugėliškis - 300 gyventojų turintis miestelis 10 km į šiaurės rytus nuo Ignalinos. Net ir nedideliame miestelyje galime pamatyti visai įdomių kontrastų.
Šv. Joakimo ir Onos bažnyčia (1889 m.).
Vidiškių dvaras žinomas nuo 1782 m. ir tuomet priklausė kažkokiam Rogožai, vėliau jo savininkais buvo Pliateriai ir Kaminskiai. Sovietmečiu dvaras buvo nacionalizuotas, o dabar vėl perėjo į privačias rankas.
Dvaro parke mus užmatė kažkoks žmogėnas, kuris, metęs savo meškeres, atlėkė prie mūsų ir apsiputojęs ėmė aiškinti, kad mes kėsinamės į jo privačią nuosavybę, neatsiklausę ir tikriausiai perlipę tvorą čia užėjome ir apskritai mėgino priversti mus pasijusti nusikaltėliais. Pamatęs, kad jo rėkaliojimai niekam didesnio įspūdžio nedaro, o siaubti parko irgi nesiruošiame, žmogėnas kiek apsiramino ir apsiribojo pareiškimu, kad dėl lankymosi privačiame dvare reiktų susitarti. Ką gi, fair enough, nors tokiu atveju lentelė "privati valda" prie vartų irgi nepakenktų.
Priešais dvarą 1906 m. Jono Kaminskio iniciatyva pastatyta neogotikinė Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia.
Nuo Vidiškių pasukome į rajono centrą Ignaliną. Rimtesnei miesto apžiūrai nebuvo laiko, bet dėl "paukščiuko" nusifotografavau 1999 m. statytą Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčią.
Taip pat apsilankėme prie Ignalinos pastatytame apžvalgos bokšte su gana neblogu vaizdu į Žaliasų ežerą.
Nors bokštas pastatytas visiškai šalia miesto, pačios Ignalinos nuo jo faktiškai nesimato.
Ignalinos apylinkės - ištisas ežerų kraštas, tad šiltą rugpjūčio dieną būtų buvusi nuodėmė neaplankyti bent vieno iš jų. Patogiausias variantas - Lūšių ežeras Palūšės kaime Aukštaitijos nacionaliniame parke.
Šv. Juozapo bažnyčia Palūšėje yra viena seniausių medinių bažnyčių šalyje, pastatyta dar 1757 m.
Kartu ji ir žinomiausia - toks bažnyčios ir varpinės vaizdas puikavosi ant 1 lito banknoto.
Vakarėjant važiuodami į Vilnių stabtelėjome dar prie poros bažnyčių. Neogotikinė Švč. Mergelės Marijos Angeliškosios bažnyčia Kaltanėnuose (1909 m.).
Istoristinė Šv. Edvardo bažnyčia Švenčionėliuose, pastatyta chruščiovinio atšilimo metais, 1959 m.
Apytikris kelionės maršrutas:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą