Šiauliai

Ketvirtas pagal dydį Lietuvos miestas Šiauliai daugeliui ne šiauliečių labiausiai pažįstamas iš įvairiausių stereotipų, kurie prie jo gyventojų limpa nelyg "Moment" klijai prie pirštų. Golfas niauktais langais, šventiniai treningai, kepurėlė sulenktu snapeliu, beisbolo lazda vienoje rankoje ir kebabas kitoje - toks šiauliečio portretas gajus likusių šalies gyventojų sąmonėje. Stereotipai, žinoma, puiku, tačiau kartais įdomu pamatyti kaip viskas yra iš tikrųjų, tad vieną praėjusių metų vasaros dieną traukiniu pusdieniui nuvažiavau į šį miestą.

Pirmas lankytinas objektas šalia geležinkelio stoties - Šv. Jurgio bažnyčia, 1908 m. pastatyta kaip rusų karinės įgulos cerkvė. Rusijos kariuomenei Pirmojo pasaulinio karo metais palikus Lietuvą, cerkvė buvo paversta sandėliu, o po karo atiteko jau Lietuvos kariuomenės žinion ir 1919 m. buvo pašventinta kaip katalikų bažnyčia. 

Kiek tolėliau - Šiaulių universitetas. Ši aukštoji mokykla įsteigta 1997 m. reorganizavus Šiaulių pedagoginį institutą ir Kauno technologijos universiteto Šiaulių politechnikos fakultetą. ŠU, reikia pasakyti, itin geru įvaizdžiu taip pat nepasižymi - sakoma, kad pagrindinės įgyjamos specialybės jame yra čeburekų kepiks ir tiuningo meistrs.

Vilniaus gatvės dalis miesto centre 1975 m. buvo paversta pėsčiųjų zona ir nuo to laiko geriau žinoma kaip Šiaulių bulvaras. Populiari nuomonė, kad tuo metu ši gatvė tapo pirmąja pėsčiųjų gatve visoje Sovietų Sąjungoje, tačiau tai, atrodo, ne visai tiesa - radau informacijos, kad Lenino gatvė Oriole pėstiesiems atiduota 1973 m.

Paminklas rašytojui ir lietuvybės propaguotojui, Šiaulių gimnazijos auklėtiniui Povilui Višinskiui.

Į bulvarą dar sugrįšime, o kol kas paėjėkime nuo jo šiauriau. Fontanas Prisikėlimo aikštėje.

Šalimais ir miesto savivaldybė. Magdeburgo teises Šiauliai pirmą kartą gavo 1713 m., tačiau tuomet ši teisė nebuvo realizuota ir pilnaverčiu miestu Šiauliai tapo tik prieš pat subyrant Abiejų Tautų Respublikai, 1791 m. Rusijos Imperijos laikais Šiauliai buvo apskrities (ujezdo) centru Kauno gubernijos sudėtyje, apskrities centro statusą išsaugojo ir tarpukariu, o sovietmečiu tapo taip vadinamu respublikinio pavaldumo miestu.

Senas sovietinis memorialas Antrajame pasauliniame kare žuvusiems Raudonosios armijos kariams atminti.

Šalia aikštės - renesansinio stiliaus Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra. Katedros statusą ši bažnyčia įgijo 1997 m. popiežiui Jonui Pauliui II įkūrus Šiaulių vyskupiją.

Labiausiai ši 1626 m. statyta bažnyčia išsiskira savo 70 metrų aukščio bokštu.  Dėl katedros dydžio nufotografuoti ją "visu ūgiu" nėra taip jau paprasta.

Ant pietinės sienos įrengtas saulės laikrodis - vienas seniausių, o gal ir pats seniausias Lietuvoje.

Šiaurinė Prisikėlimo aikštės dalis, užstatyta masyviais stalininiais pastatais.

Čia labiausiai išsiskiria Šiaulių valstybinės kolegijos rūmai.

Nuo katedros leidžiamės į rytus, link Talkšos ežero. Pakeliui - Saulės laikrodžio aikštė, įrengta 1986 m., minint miesto 750 metų jubiliejų. Šiaulių saulės laikrodis yra aukščiausias šalyje - jo aukštis 21 m.

Kolonos viršųje - Stanislavo Kuzmos kulptūra "Šaulys".

Prie Talkšos ežero pasitinka dar viena įžymi skulptūra. Šią 25 m ilgio ir 6 m aukščio lapę 2009 m. sukūrė Vilius Puronas.

Palei ežerą yra nuorodos į Talkšos pažintinį ežerą. Nusprendžiau juo prasieiti. Iš pradžių take matėsi asfalto pėdsakų.

Vėliau jis virto į simpatišką miško takelį.

O po to paežerės nendrynuose liovėsi buvęs taku apskritai.

Tačiau iš priešingo ežero kranto atsiveria visai simpatiškas miesto vaizdas.

Pietinėje Talkšos pakrantėje stovi istoristinio stiliaus 1908 m. statyti rūmai, vadinamoji Chaimo Frenkelio vila. Pastatyta ji priklausė vietiniam žydui fabrikantui, čia įkūrusiam odų fabriką. Dabar ši vila - miesto muziejaus padalinys.

Grįžkime į centrą. Griozdiškas keturiolikos aukštų viešbutis ties Draugystės ir Vilniaus gatvių sankryža, pačioje bulvaro pradžioje.

Netoliese šitokia instaliacija žymi Dviračių muziejų. Šiauliai apskritai verti dviračių miesto statuso - čia šios transporto priemonės gaminamos nuo 1948 m., o dabartinis UAB Baltik vairas giriasi esąs didžiausiu dviračių gamintoju Šiaurės Europoje.

Dviračių muziejuje gal apsilankysiu kitą kartą, o šiuomsyk verčiau pasivaikščiokime bulvaru.

Jį kerta Tilžės gatvė, einanti skersai visą miestą. Tai simbolinė miesto viduriu einanti riba tarp Aukštaitijos ir Žemaitijos - miesto iš tiesų neįmanoma vienareikšmiškai priskirti nei vienam, nei kitam regionui.

Meninė instaliacija, primenanti apie rūkymo padarinius.

Keli tarpukarinio užstatymo pavyzdžiai. Tarpukariu Šiauliai buvo reikšmingesnis miestas nei dabar, o tam tikrą nelabai ilgą ir nelabai malonų tarpsnį buvo tapęs net ir antru pagal dydį šalies miestu.

Viename iš Vilniaus gatvės kiemų pasislėpusi modernistinė 1936 m. statyta Šv. Ignaco Lojolos bažnyčia.

Greta jos - paminklas popiežiui Jonui Pauliui II.

Didždvario gimnazija vakariniame bulvaro gale. Ji pastatyta kaip Šiaulių mergaičių gimnazija 1898 m. grafų Zubovų dovanotame sklype.

Nepaisant XIX a. mokyklos, vakarinis bulvaro galas daugiausiai užstatytas sovietiniais daugiabučiais ir parduotuvėmis.

Bulvaro pabaiga. Vilniaus gatvė toliau vėl skirta automobilių eismui ir, išeidama už miesto, virsta magistraliniu keliu A11 Šiauliai - Palanga. Šalimais - miesto turgus.

Artėjant laikui vykti namo grįžau į stotį. Pro Šiaulius Liepojos - Romnų geležinkelio linija nutiesta 1871 m.

Ši geležinkelio linija svarbi ir šiais laikais - pro Šiaulius eina pagrindinė geležinkelio linija tarp Vilniaus ir Klaipėdos. Šiauliai yra bene vienintelis iš didžiųjų Lietuvos miestų, su kuriais iš Vilniaus susisiekimas traukiniu yra aiškiai greitesnis ir patogesnis nei autobusu, tad ir žmonių, sekmadienio vakarą laukiančių traukinio link sostinės perone nestinga. Kaip teko įsitikinti šį pavasarį, po ilgojo savaitgalio gauti bilietą į traukinį gali būti nemenka problema.