Žiemos metas kelionėms mūsų platumose nėra pats tinkamiausias - dienos trumpos, murkanus atodrėkius keičia gal ir išvaizdžios, tačiau ne visada lengvai išvažiuojamos pusnys, maklinėti aplink apleistus dvarus šaltuoju metų laiku taip pat ne visada malonu. Tačiau, kad ir mažiau keliaujant, žiemą galima prisiminti vietas, kuriose teko pabuvoti vasarą. Ir net nebūtinai šią vasarą - šiandien kviečiu pasidairyti po Vilniaus kraštą tarp sostinės ir Baltarusijos sienos. Reportažo pagrindu paėmiau dar 2012 m. birželį suorganizuotą išvyką, tačiau, kadangi tuose kraštuose lankiausi ne kartą, paskirų objektų nuotraukų bus ir iš kitų išvykų - tad nenustebkite, kad kai kuriose nuotraukose vasariškus peizažus pakeis tik besikalanti pavasarinė žaluma ar auksinio rudens spalvos.
Iš centrinio Vilniaus pirmiausia patraukime Naujosios Vilnios kryptimi (kažkada pasakojau, kaip į ten nueiti pėsčiomis). Pirmuoju sustojimu tapo Rokantiškių piliavietė visai netoli tos vietos, kur Stepono Batoro gatvę kerta geležinkelis. Manoma, kad čia stovėjusi pilis buvo viena seniausių Lietuvoje, žinoma, kad skirtingais laikotarpiais ji priklausiusi Goštautų ir Pacų giminėms. Pilis nunyko XVII a. viduryje, po ilgo ir Abiejų Tautų Respublikai daug kainavusio karo su rusais bei švedais.
Ilgą laiką šitos miškingose kalvose pasislėpusios pilies griuvėsiai plačiajai visuomenei buvo menkai žinomi. Tik prieš keletą metų piliavietė pritaikyta lankymui: įrengtos nuorodos, informaciniai stendai, išvalyti šabakštynai, rastų sienų vietos pažymėtos takeliais.
Nuo piliavietės atsiveria Naujosios Vilnios panorama. Dabar tai viso labo Vilniaus miesto dalis, tačiau nuo 1904 iki 1947 ir vėliau nuo 1950 iki 1957 m. turėjo atskiro miesto statusą. Ir dabar kaip Vilniaus miesto dalis ji kiek atitolusi nuo likusių, tiek geografiškai, tiek, sakyčiau, dvasiškai
O atsirado Naujoji Vilnia dėka geležinkelio. 1860 m. pro čia buvo nutiestas Peterburgo - Varšuvos geležinkelis, po kiek daugiau nei dešimtmečio nutiesta atšaka į Minską bei toliau link Ukrainos. Naujame mieste įsikūrė geležinkelininkai, ėmė augti pramonė.
Sovietinės okupacijos metais geležinkelis buvo panaudotas piktam - iš Naujosios Vilnios gyvuliniais vagonais žmonės vežti tremtin į Sibirą. Tam atminti prie stoties įrengtas memorialas.
Kaip memorialo dalis pastatytas ir šis garvežys.
Ryškiausiai Naujosios Vilnios panoramoje išsiskiriantis objektas yra ši neogotikinė Šv. Kazimiero bažnyčia, pastatyta 1911 m. Ji nėra itin didelė, tačiau dėl savo vietos - ant gana aukštos kalvos - jos nepastebėti visiškai neįmanoma.
Parduotuvė sename name netoli Šv. Kazimiero bažnyčios.
Industriniai peizažai. Gal tik dabar, kai pramonės apskritai mažėja, Naujoji Vilnia praranda tą savo pramoninį charakterį, bet apskritai imant ji gimė darbininkiška ir tokia didžiąją savo istorijos dalį ir išliko.
Iki 2013 m. Naujoji Vilnia turėjo ir savo teismą - jis vadinosi Vilniaus miesto ketvirtuoju apylinkės teismu. Dabar visi šie keturi teismai sujungti į vieną.
Keletas kilometrų tolyn Polocko plentu ir pasiekiame 1400 gyventojų turinčius Mickūnus. Nedidelis Vilnios pakrantės kaimas sparčiausiai išaugo sovietmečiu, kai čia buvo įkurta centrinė kolūkio gyvenvietė. Dabar Mickūnai irgi netuštėja - tai gal ir ne pats artimiausias, bet vis dėlto iš ėsmės Vilniaus priemiestis.
Klasicistinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia (1826 m.).
Tarybinių karių kapinės.
Tvenkinys, susidaręs patvenkus nedidelį Muknos upelį, Vilnios kairįjį intaką.
Dar už kokių dešimties kilometrų į rytus - Lavoriškės. Ši gyvenvietė minima nuo 1523 m., XVII a. gavo miestelio statusą, tačiau nuo 1959 m. buvo "pažeminta pareigose" ir tapo kaimu. Svarbiausias lankytinas objektas - dvibokštė neogotikinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (1906 m.).
Kryžius Lavoriškėse. Didelė dalis Vilnijos gyventojų yra tradiciškai labiau už lietuvius pamaldūs lenkai, tad tokių smulkių katalikybės apraiškų šiuose kraštuose netrūksta.
Toliau į rytus nuo Lavoriškių važiuoti nebelabai yra kur - vos už keleto kilometrų jau prasideda Baltarusija. Tad sukame į pietus, kur už keletos kilometrų privažiuojame nedidelį ir nelabai išraiškingą Kenos kaimą, įsikūrusį prie to paties pavadinimo upelės, svarbiausio Vilnios intako. 1920 m. statyta Švč. Aušros Vartų Dievo Motinos bažnyčia.
Kenos pavadinimas labiausiai žinomas dėl Kenos geležinkelio stoties Vilniaus - Minsko geležinkelio linijoje, kuri yra svarbiausias pasienio punktas Lietuvos geležinkeliuose. Tačiau ši stotis yra ne Kenoje, o už kokių 5 kilometrų į rytus, Kalveliuose.
Patys Kalveliai yra nemaža (1600 gyventojų) darbininkiška gyvenvietė, pagelžkelėje pradėjusi kurtis XIX a. pabaigoje. Pagrindine pramonės šaka čia tapo durpių gavyba, šio kuro ištekliams senkant buvęs durpynas paverstas gan įspūdingo dydžio žuvininkystės tvenkiniais. Kalveliuose lankiausi regis tris kartus ir subjektyviu įspūdžiu miestelis gana gyvas ir nesudaro užmirštos provincijos įspūdžio (nuotrauka, kurioje nesimato nė gyvos dvasios, to matyt neiliustruoja).
Kalvelių Dievo Gailestingumo bažnyčia (2000 m.).
Šventoriuje pastatytas paminklas popiežiui Jonui Pauliui II, kiek žinau, pirmasis Lietuvoje.
Dvikalbis užrašas prie Kalvelių seniūnijos.
Sutvarkytas sporto aikštynas.
Į pietryčius nuo Kalvelių, už kokių keturių kilometrų, pasitinka Šumskas. Iki XVII a. šis prie Juodojo kelio įsikūręs kaimas vadinosi Laukininkais, bet XVII a. čionykštį dvarą įsigiję Šumskai pakeitė ir kaimo pavadinimą. Kitas svarbus šių dvarininkų žingsnis buvo tas, kad jie Šumske XVII a. pabaigoje įkurdino vienuolius domininkonus. Pirmoji jų vienuolynui priklausiusi bažnyčia buvo medinė, tačiau po beveik šimtmečio, 1789 m. buvo pastatyta dabartinė, vėlyvojo baroko stiliaus Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia.
O 1996 m., švenčiant pirmosios miestelio bažnyčios 300 metų jubiliejų, ant kalvos miestelio pakraštyje buvo pastatyti trys kryžiai.
Panorama nuo Trijų kryžių kalno.
Šumsko kapinių koplyčia.
Už kokio kilometro į pietus nuo miestelio stovi Šumsko dvaras, su išlikusiais XIX a. pradžioje statytais klasicistinio stiliaus rūmais.
Rūmai apleisti, tačiau nėra sugriuvę. Atsiradus investuotojui, iš jų gal ir galėtų gautis patrauklus objektas - iki Vilniaus netoli, gretimais yra tvenkinys.
Vieno iš ūkinių dvaro pastatų griuvėsiai.
Populiariausias turistų traukos taškas rytiniame Lietuvos pasienyje yra Medininkų pilis. Ši pilis žinoma nuo XIV a. ir buvo vienu iš Vilnių savotišku žiedu supusių gynybinių atramos punktų. Ši pilis gana anksti, jau ko gero XV a., neteko savo gynybinės reikšmės, vėliau degė, buvo galutinai apleista ir dar kartkartėmis nusiaubiama kokių atėjūnų, kaip kad rusų XVII a. viduryje ar Napoleono prancūzų, besitraukiančių po pralaimėjimo prie Maskvos.
Pilies kieme iki XX a. buvo nedidelis dvarelis. Pirmieji konservaciniai darbai pilyje prasidėjo tarpukariu, jie tęsėsi ir sovietmečiu. Rimčiau pilies atstatymo darbų imtasi jau šiame tūkstantmetyje, prieš keletą metų atstatytas ir šiaurės rytų bokštas.
Bokšte dabar įrengtas nedidelis ir ne itin įdomus muziejus. Ne itin įdomus todėl, kad eksponatai atrodo surinkti atsitiktinai ir be jokios juos apjungiančios temos - pradedant viduramžiškais riterių šarvais ir baigiant Algirdo Brazausko medžioklės trofėjų kolekcija.
Iš bokšto galima pasidairyti po Medininkų aukštumos peizažą.
Taip pat ir apžvelgti visą pilies kiemą. Medininkų pilis buvo didžiausia gardinė pilis LDK - jos sienomis aptvertas plotas sudaro beveik 2 ha.
Medininikų pilis yra svarbiausias, tačiau ne vienintelis lankytinas objektas šiame miestelyje. Visiškai greta pilies 1931 m. pastatyta medinė Švč. Trejybės ir Šv. Kazimiero bažnyčia.
Bažnyčios interjeras.
Taip pat visai netoli Medininkų yra pagrindinis Lietuvos - Baltarusijos pasienio perėjimo punktas. Jame 1991 m. liepos 31 d. Rygos OMON būrys užpuolė Lietuvos pareigūnus, septynis jų nušovė ir vieną sunkiai sužeidė. Į istoriją šitas įvykis įėjo Medininkų žudynių vardu. Šiandien vietoje, kur budėjo pasieniečiai, įrengtas atminimo memorialas.
Yra išsaugotas ir vagonėlis, tais neramiais laikais tarnavęs kaip pasienio postas. Šiandien nėra lengva suprasti, kaip tokiomis sąlygomis apskritai buvo įmanoma saugoti ką tik atsikūrusios valstybės sieną nuo priešmirtinėse konvulsijose besitąsančios sovietinės imperijos.
Taip pat kalbant apie šį kraštą negalima nepaminėti, kad nuo Vilniaus į rytus prasidedanti Medininkų aukštuma (vakarinė gilyn į Baltarusiją nusitęsiančios Ašmenos aukštumos dalis) yra aukščiausiai virš jūros lygio iškilusi mūsų šalies dalis. Čia yra ir aukščiausias Lietuvos taškas. Juo gana ilgą laiką buvo laikoma Juozapinė, kuri virš jūros lygio yra iškilusi 293,6 metro.
Reikia pasakyti, kad Medininkų aukštumos viršūnes vadinti kalnais net ir Lietuvos kontekste gana sunku - tarkim kokia nors žemaičių Šatrija, nors pagal absoliutų aukštį ir bent šešiomis dešimtimis metrų žemesnė, virš apylinkių iškyla kur kas aukščiau ir vaizdai nuo jos atsiveria įspūdingesni.
Juozapinė kaip aukščiausias Lietuvos taškas buvo nukarūnuota 2004 m. Tada Vilniaus Gedimino technikos universiteto mokslininkai nustatė, kad už puskilometrio į pietus esanti kalvelė virš jūros lygio iškilusi 293,84 m, t. y. dvidešimčia centimetrų aukščiau. Iki tol niekam nežinomai, apartai pamiškės aukštumėlei buvo suteiktas Aukštojo vardas, ant jos viršūnės pastatytas apžvalgos bokštas.
Vaizdas nuo Aukštojo apžvalgos bokšto link Juozapinės.
Nuo Medininkų sukime atgal link Vilniaus. Pakeliui, prie senojo Vilniaus - Ašmenos kelio stovi Rukainiai, istorijoje trumpu momentu blykstelėje 1838 m. birželio 8 d., kai čia buvo suimtas vienas 1830 m. sukilimo vadų Simonas Konarskis. Architektūriniu požiūriu čia įdomi Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, jau net ne vėlyvojo, o pavėlavusiojo baroko pavyzdys, pastatyta 1823 m.
Pakelės kryžius Vilnijos pievose.
Sugrįžti į sostinę galime pro Aukštąjį Pavilnį. Kristaus Karaliaus ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus bažnyčia (1935 m.), vienintelė medinė katalikų bažnyčia Vilniaus mieste.
Tuputiškių serpantinas, kuriuo iš Aukštojo Pavilnio galime nusileisti į Žemąjį - vienintelis toks jau ne tik Vilniuje, tačiau ir visoje Lietuvoje.
Apytikris kelionės maršrutas:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą