Pirmą šiltą pavasario savaitgalį (kuris šiemet pasitaikė vasario pradžioje) atėjo metas atidaryti 2016 m. išvykų sezoną. Pirmąja šiemet tapo išvyka jei ne už jūrų, tai bent už marių - Kauno marių, jei būsime visiškai tikslūs. Ta pietinė Vidurio Lietuvos dalis, žvelgiant iš Vilniaus, atrodo kiek pasislėpusi, "ginama" Kauno marių ir paties Kauno, ir važiuodamas kur nors pakeliui ten neužsuksi - reikia vykti specialiai.
Kelionę pradėkime Kauno rajono vakaruose, Ežerėlyje. Tai jauna gyvenvietė, vos pernai minėjusi savo šimto metų jubiliejų. Ežerėlis kurtis pradėjo Pirmojo pasaulinio karo metu, vokiečiams ėmus eksploatuoti čionykštį durpyną. Durpininkų gyvenvietė sovietmečiu buvo perkopusi ir 2000 gyventojų ribą, dabar čia suskaitoma apie 1700 sielų.
Ežerėlio vaizdai ir šiandien būdingi tokiam sovietiniam "miesto tipo gyvenvietės" modeliui, su nedideliais stalininiais ar chruščioviniais daugiabučiais, o ne išimtinai individualiais namais.
Pagrindinė Ežerėlio aikštė.
Bažnyčia Ežerėlyje atsirado jau šiais laikais. 1994 m. Šv. Antano Paduviečio bažnyčia buvo įkurta buvusiuose kultūros namuose. Pamaniau, kad bažnyčios varpą visai derėtų įkelti į šalimais matomą vandens bokštą - susidarytų puikus socialistinis bažnyčios ir varpinės architektūrinis ansamblis.
Bažnyčios šventorius su suoliukų likučiais ir liaudies meistrų kūryba.
Už 6 km į šiaurės rytus nuo Ežerėlio, prie Kauno - Šakių kelio, Nemuno pakrantėje yra įsikūręs Zapyškio miestelis. Jei žiūrėsime formaliai, tai tikruoju Zapyškiu galėtume vadinti tik miestelio dalį apačioje, prie plento ir Nemuno. Tačiau prie Zapyškio glaudžiasi dar dvi gyvenvietės - ant aukšto šlaito virš Zapyškio iškilusi Dievogala, dar kiek toliau į pietus - Kluoniškiai. Bendras šios aglomeracijos gyventojų skaičius gerokai perkopia tūkstantį.
Neoromaninė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (1942 m.) kaip tik ir stovi ant kalno, ne pačiame Zapyškyje, o Kluoniškiuose.
Greta bažnyčios stovi tokia medinė daržinė. Kurie ne kurie požymiai leidžia daryti prielaidą, kad sovietmečiu šis pastatas galėjo laikinai eiti ir bažnyčios pareigas.
Leidžiamės žemyn, į tikrąjį Zapyškį. Miestelio jubiliejui skirtas paminklinis akmuo Nemuno pakrantėje.
Svarbiausiu miestelio simboliu yra senoji gotikinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Jos pastatymo metais paprastai nurodomi 1578 m., tačiau yra nuomonių, kad ši bažnyčia pastatyta dar gerokai anksčiau, galbūt net Vytauto Didžiojo laikais.
Pastarąjį šimtmetį, ant kalvos pastačius naująją bažnyčią, šioje pamaldos nebevyksta. Šiais laikais bažnyčia naudojama kultūriniams renginiams, tokiems kaip Pažaislio muzikos festivalis.
Nemunas prie Zapyškio.
Už 4 km į rytus nuo Zapyškio yra Kačerginė. Ši gyvenvietė tarpukariu tapo populiaria kurortine vietove, tai ir nulėmė jos augimą. Čia gyveno ir ne vienas žymus kultūros veikėjas - paminėtini Pranas Mašiotas, Vincas Mykolaitis-Putinas, Juozas Zikaras.
Šv. Onos koplyčia, 1998 m. pastatyta dar 1936 m. Vytauto Landsbergio-Žemkalnio rengtu projektu.
Už poros kilometrų į rytus nuo Kačerginės stūkso Pyplių piliakalnis.
Tiesiog priešais jį - Nevėžio ir Nemuno santaka.
Kitame Nemuno krante iškilęs Raudondvaris.
Metas kiek atitolti nuo Nemuno. 1928 m. statyta Kristaus Karaliaus bažnyčia Tabariškių kaime, visiškai šalia Ringaudų.
Pažėrų kaimas (200 gyventojų) pačiuose Kauno rajono pietuose išsiskiria tuo, kad jame pakaitomis veikia dvi bažnyčios tuo pačiu pavadinimu. Senoji medinė Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia pastatyta 1910 m. ir tikinčiuosius priima nuo Vėlinių iki Motinos dienos.
Naujoji mūrinė Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia už kelių šimtų metrų nuo senosios buvo pradėta statyti 1936 m., tačiau iki Antrojo pasaulinio karo jos pabaigti nesuspėta. Statyba imta tęsti 1992 m. ir naujoji bažnyčia pašventinta 1997 m. Joje pamaldos vyksta nuo Motinos dienos iki Vėlinių. Nenuostabu, kad naujoji bažnyčia vadinama "vasarine", o senoji - "žiemine".
Sovietmečiu naujoji bažnyčia buvo patekusi į kolūkio nagus. Kolūkiečiai čia buvo įrengę grūdų sandėlį - kai kurių to pėdsakų galime aptikti ir dabar.
Paminklas Lietuvos nepriklausomybės 15 metų jubiliejui. Pastatytas jis buvo šaulių iniciatyva 1933 m., sovietų nugriautas 1965 m., atstatytas 1989 m.
Į pietus nuo Pažėrų, kirtę Kauno ir Prienų rajono ribą, Rail Baltica geležinkelį ir vietiniame žvyrkelyje kaip reikiant išmauroję mašiną, pasiekėme Veiverius. Tai nemenkas, apie tūkstantį gyventojų turintis miestelis, išsitęsęs palei 230 kelią, prieš porą dešimtmečių buvusį Via Balticos, o prieš porą šimtmečių - Peterburgo - Varšuvos pašto trakto dalimi.
Neorenesansinė Šv. Liudviko bažnyčia (1852 m.).
Buvę arklių pašto rūmai, vėliau tapę mokytojų seminarija, o šiais laikais savyje talpinantys meno mokyklą ir kraštotyros muziejų.
Šaulių namai.
Skriaudžių (šie yra už kokių 5 km į pietvakarius nuo Veiverių) Šv. Lauryno bažnyčia (1834 m.).
Bažnyčia buvo užrakinta, tačiau pamatęs mus zakristijonas pats pasisiūlė įleisti apžiūrėti interjero.
Už Skriaudžių gilyn į Suvalkiją nebevažiavome ir apgręžėme mašiną link Garliavos. Violetinės legendos naratyvas tautos sąmonėje ilgam surišo didžiausio Kauno rajono miesto vardą su ta šizofreniška istorija ir jos veikėjais, bet realybėje Garliava tėra paprastas tolimas Kauno priemiestis, atskiru miestu esantis viso labo formaliai, nors dėl juntamo atstumo iki centro natūraliai atrandantis savus traukos centrus. Pagrindinė Vytauto gatvė, aplink kurią ir sukasi visas Garliavos gyvenimas, kerta ją šiaurės - pietų kryptimi
Vienas tokių savų traukos centrų - maldos namai. Garliavos Švč. Trejybės bažnyčia buvo pastatyta 1809 m.
Buvo Garliavoje ir evangelikų liuteronų bažnyčia, tačiau šiai katalikiškame krašte prigyti nepavyko. Pastatyta apie 1870 m. ji gerokai nukentėjo iš pradžių per Pirmąjį, vėliau per Antrąjį pasaulinius karus, sovietmečiu tapo kailių fabriko dirbtuvėmis ir atgal liuteronų bendruomenei atiteko tik Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. Negausiems Liuterio paskėjams bažnyčios rekonstrukcijos kaina pasirodė neįkandama, tad bažnyčią šie pardavė. Vienas iš jos savininkų čia buvo sumanęs įrengti piceriją ir naktinį klubą (mūsų konservatyviame krašte žingsnis gana drąsus), tačiau galiausiai ji ir po šiai dienai stovi apleista, neremontuojama ir be jokio užtikrintumo dėl savo ateities.
O štai šis kebabų kioskas didelio dėmesio susilaukė pernai, kai čia apsilankęs žymiausias šalies maisto kritikas Andrius Užkalnis pažėrė pagyrų čia gaminamiems maisto skonio produktams ir išrašė šiai įstaigai maksimalų penkių žąsų įvertinimą. Po to kurį laiką kebabinė negalėjo atsiginti nuo lankytojų, važiavusių pažiūrėti ir paragauti kas čia per stebuklinga vieta.
Neaplankyti ir savo gomuriu neįvertinti taip pagarsėjusios vietos, žinoma, nebuvo galima. Kebabai, kaip paaiškėjo, čia niekuo neypatingi - drūtasis apžvalgininkas veikiausiai arba trolino savo skaitytojus, arba buvo toks išalkęs, kad apsilaižydamas būtų surijęs ir apkeptą puspadį. Ryškiausią įspūdį kebabinėje paliko ne maistas, o trosais pritvirtintos kėdės. Įdomu - gal kitose Garliavos viešojo maitinimo įstaigose atitinkamai pritvirtinami ir stalo įrankiai?
Didžiąja dalimi Garliava apstatyta individualiais namais, tad net ir pagrindinės gatvės vaizdai daugelyje vietų yra maždaug tokie.
Už 10 km į pietryčius nuo Garliavos, jau Prienų rajone, pasiekiame Išlaužo miestelį (800 gyventojų), įsikūrusį buvusioje Tiškevičių dvaro vietoje.
Panaudojant buvusių dvaro rūmų sienas 1933 m. pastatyta Švč. Mergelės Marijos, Krikščionių Pagalbos bažnyčia.
Bažnyčios architektūra kiek neįprasta ta prasme, kad ji atrodo lyg turinti du pagrindinius fasadus - tokį įspūdį sudaro pristatytas bokštas su durimis šoninio fasado viduryje.
Parapijos namai. Tikslios informacijos neturiu, bet manau, kad jam panaudotas vienas iš ūkinių dvaro pastatų.
Išlaužo peizažą pagyvina aplink miestelį iškasti žuvivaisos tvenkiniai.
Už 8 km į pietryčius nuo Išlaužo - Pakuonio miestelis, pavadinimą gavęs nuo pro šalį tekančio Kuonės upelio. Nedidelė istoristinio stiliaus Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia (1883 m.).
Labai didelis ir labai apleistas kultūros namų pastatas.
Nuo Pakuonio grįžkime į Kauno rajoną. Švč. Mergalės Marijos Škaplierinės bažnyčia Margininkų kaime. Ji statyta kaip koplyčia 1871 m., 1924 m., įsteigus Margininkų parapiją, pertvarkyta į bažnyčią.
Jei pati bažnyčia priskirtina toms, apie kurias sakoma "be stiliaus požymių", tai varpinės formos galėtinai neįprastos - ji kažkoks garažo ir gaisrininkų bokšto hibridas.
Nelabai toli, Nemuno (ar, tikriau būtų sakyti, jau Kauno marių) pakrantėje yra Kadagių slėnis. Tai aukštas, paprastaisiais kadagiais apaugęs, į pietų pusę atsigręžęs kairiojo kranto šlaitas. Slėnio viršuje įrengtas pėsčiųjų takas ir pavasarišką sekmadienio popietę lankytojų čia tikrai nestigo.
Nuo slėnio atsiveria puikus vaizdas į jau platėjantį Nemuną. Ties šia vieta jo plotis siekia gerą puskilometrį, o vos žemiau, už vingio, prasideda ir tikrosios Kauno marios.
Slėnio pažintinis takas prismaigstytas panašaus pobūdžio perspėjimų su pašmaikštavimais.
Nuo Kadagių slėnio pro Arlaviškes pavažiavus dar porą kilometrų, galima pasigrožėti ir kitapus marių iškylančia Kruonio hidroakumuliacine elektrine. Hidroakumuliacinės elektrinės veikimo principas toks: ne piko metu, kai yra daug perteklinės elektros energijos, ši elektrinė naudodama tą perteklinę energiją, siurbia vandenį iš Kauno marių į viršutinį baseiną. Piko metu priešingai - vanduo leidžiamas iš viršaus žemyn ir elektrinė tokiu būdu gamina elektrą kaip ir bet kuri hidroelektrinė. Gan galinga hidroelektrinė, reiktia pastebėti - Kruonio HAE yra devynis kartus galingesnė nei Kauno HE, net nepaisant to, kad lyginant su projektiniu variantu jos pastatyta viso labo pusė.
Žemiau HAE - dar ledu aptrauktos Kauno marios, didžiausias dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje (63,5 kv. km).
Kitame krante boluoja marių atodangos.
Pasidairę po marias grįžkime atgalion, pro Arlaviškes link gretimo Viršužiglio kaimo, kur stovi Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia (o gal koplyčia - šaltiniai tvirtina skirtingai). Lentelė ant bažnyčios tvirtina, kad ją 1990 - 1995 be užmokesčio suprojektavęs architektas Liucijus Dringelis.
Pavažiavę į vakarus, jau arčiau Kauno, sustojome apžiūrėti Samylų piliakalnio. Nuo jo, deja, gražūs vaizdai neatsiveria - per daug apaugęs medžiais.
Paskutiniu maršruto punktu tapo Šlienava - nemenka (beveik 2000 žmonių) Kauno priemiesčio gyvenvietė su gan įspūdinga bažnyčia. "Įspūdinga" šiuo atveju nereiškia "graži" - kažkada buvusi paprasta gyvenamojo namo formos, 1999 m. ji susilaukė rekonstrukcijos pagal geriausias dešimtojo dešimtmečio architektūros tradicijas. Prie fasado buvo grubiai prilipdytas nederantis priestatas su bokštu, kolūkinio klasicizmo stiliaus kolonomis ir balkono imitacija.
Panašiai pasidarbuota ir šventoriuje - akį formomis ir spalvomis rėžiančios kryžiaus kelio stotys, įstiklintas Nukryžiuotasis - viso bendro įspūdžio keliomis nuotraukomis ir neperteiksi.
Apytikris kelionės maršrutas:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą