Alytus

Alytus - šeštasis pagal dydį Lietuvos miestas (55 000 gyventojų), didžiausias pietų Lietuvos ir Dzūkijos miestas, neformali pastarojo regiono sostinė. Šiame mieste lankiausi dukart - pirmą sykį per Visų Šventųjų dieną dar 2012 m., antrą kartą - šių metų liepos pradžioje, tad ir reportažą apie Alytų iliustruosiu per šiuodu apsilankymus padarytomis nuotraukomis. Atskirti kuri daryta kada nebus sunku, o kai kuriais atvejais ketverių metų intervalu darytos nuotraukos pasitarnaus ir pademonstruojant per tą laiką įvykusius pokyčius.

Pirmas dalykas, kurį reiktų paminėti kalbant apie Alytų, matyt yra Nemunas. Didžiausia Lietuvos upė ilgą laiką buvo esminis faktorius, lėmęs miesto raidą. Iš pradžių kaip gynybinis barjeras - kariaujant su kryžiuočiais dešinysis Nemuno krantas buvo saugesnis ir miestas ėmė kurtis jame. Vėliau - kaip valstybinė siena - po Trečiojo padalijimo 1795 m. kairysis Nemuno krantas atiteko ne Rusijai, o pažangesnei Prūsijai ir tai nulėmė spartesnę šiame krante įsikūrusio miesto raidą. Dėl to, nors senesnioji Alytaus dalis yra įsikūrusi dešiniajame krante, miesto centras natūraliai persikėlė į kairįjį ir liko jame iki mūsų dienų.

Dešiniajame krante įsikūrusi ir centrinė mieste Rotušės aikštė. Šioje vietoje tarpukariu buvo suformuota Turgaus aikštė, kuri sovietmečiu perkrikštyta į Komjaunimo, o Atgimimo metais gavo dabartinį savo vardą.

Vardą aikštei davė devintajame dešimtmetyje pastatytas gal ir ne itin gražus, tačiau, sutikite, išraiškingas miesto savivaldybės (tais laikais vadinosi "Liaudies deputatų taryba") pastatas. Tačiau tai, kad rotušė Alytuje ne visai tikra, neturėtų klaidinti dėl miesto amžiaus - miesto teises jis gavo dar 1581 m.

Didelio senamiesčio Alytus neturi - tik aplink Rotušės aikštę liko keletas caro laikus menančių namų, kurie irgi nėra išsaugoję autentiškų formų. Reikia paminėti, kad iki tarpukarinės Respublikos laikų Alytus nebuvo didelis miestas, o caro laikais buvo plėtojamas pirmiausia kaip tvirtovė, skirta vakariniam Rusijos Imperijos pakraščiui ginti.

Link tilto nuo Rotušės aikštės veda Vilniaus gatvė. Vienoje jos pusėje dar išlikę keletas senesnių namų, kita tuo tarpu jau užstatyta vien beveidėmis chruščiovkėmis.

Ligoninės ir Vilniaus g. sankryžoje 1994 m. pastatyta senovės baltų dievo Patrimpo skulptūra (skulptorius Jonas Meškelevičius).

Skveras greta Vilniaus gatvės.

Kairiakrančiame Alytuje seniausia iš religinių pastatų yra istoristinė Šv. Angelų Sargų bažnyčia (1830 m.), nuo pastatymo keletą kartų praplėsta.

Žiedinė Vilniaus ir Kauno gatvių sankryža Nemuno pakrantėje.

Ten kur teka upė, turi būti tiltas. Alytuje Nemuno krantus jungia keturi tiltai - pietuose Kaniūkų, šiaurėje - naujas Lietuvos tūkstantmečio, buvusio geležinkelio tilto vietoje dar naujesnis, tiek šiemet atidarytas, Baltosios rožės, o štai pačiame centre - Antano Juozapavičiaus. Šioje vietoje medinis tiltas buvo pastatytas 1907 m., o 1919 m. vasario 13 d., per savo 25-ąjį gimtadienį, ant to tilto sovietinės kariuomenės puolimo metu žuvo Antanas Juozapavičius, tokiu būdu tapęs pirmuoju už Lietuvos nepriklausomybę galvą palydėjusiu karininku. Jo atminimas įamžintas paminklu bei bareljefu.

Paties tilto nuotraukų, deja, neturiu, tačiau nuo tilto galime pasižvalgyti į dešiniakrantį Alytų, kuris šiandien atrodo gerokai labiau kaimiškas, nei kairiakrantis.

Klasicistinė Šv. Liudviko bažnyčia (1820 m.) dešiniajame Nemuno krante. Dabartinė bažnyčia pastatyta vietoj sudegusios ankstesniosios, o pirmoji katalikų bažnyčia Alytuje buvo pastatyta, manoma, iki 1520 m.

Grįžkime į kairįjį krantą. Pagrindine miesto gatve turėtume vadinti Naująją, kuri, prasidėjusi ties Rotušės aikšte, tęsiasi keletą kilometrų šiaurės vakarų kryptimi ir vėliau pereina į kelią link Prienų bei Kauno. Naujosios gatvės pradžioje - viešbutis ir Mokesčių inspekcija.

Miesto šiaurės vakaruose, Jurgiškių gatvėje, per dešimtmetį nuo 1991 iki 2001 m. pastatyta Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčia.

Tolėliau Naujoji gatvė praeina Jaunimo parko pakraščiu. Tai viena didesnių miesto žaliųjų zonų.

Masyvumu išsiskirianti vaikų žaidimo aikštelė Jaunimo parke.

Kiek atokiau 1992 m. pastatyta skulptūra "Jaunystė" (skulptorius Šarūnas Šimulynas).

Šiaurinė Alytaus dalis pasižymi pramoniniu charakteriu. Kažkada čia veikusi "Alytaus tekstilė" buvo didžiausia tekstilės pramonės įmonė visoje Lietuvoje ir svarbiausias miesto darbdavys, tačiau laisvosios rinkos sąlygomis dzūkų tekstilininkai negalėjo konkuruoti su gerokai pigiau dirbančiais kolegomis iš Tolimųjų Rytų, 2007 m. įmonei buvo iškelta bankroto byla, o 2013 m. ji ir galutinai likviduota.

Senus laikus tebemenanti autobusų stotelė.

Pramoninį peizažą pagyvina netoli naujosios autobusų stoties telkšantis Gulbynės tvenkinys.

Jei į šiaurę nuo Alytaus centro dominuoja gyvenamieji ir pramoniniai rajonai, tai piečiau Rotušės aikštės prasideda didelės žaliosios teritorijos pamaišiui su mažaaukščio užstatymo kvartalais. Miesto sodas.

Laisvės angelo paminklas. Dabartinis pastatytas 1991 m.

Memorialas "Nurimęs varpas". Skulptorius - Stasys Žirgulis.

Tolėliau prasideda Kurorto parkas, įkurtas dar tarpukariu, 1931 m. Dabar Alytų kaip kurortą įsivaizduoti sunku, tačiau pramoniniu miestu jis tapo tik sovietmečiu, o 1932 m. Alytui buvo suteiktas kurorto statusas. Kurorto parką puošia Nemuno senvagėje telkšantis Dailidės ežeras.

Tolėliau pasiekiame pėsčiųjų ir dviračių taką, kuris yra įrengtas ant buvusio geležinkelio pylimo. Geležinkelis čia buvo nutiestas 1899 m. ir dideliu lanku jungė Varėną, Alytų, Suvalkus, Augustavą ir Gardiną, abiejuose linijos galuose susijungdamas su Peterburgo - Varšuvos geležinkeliu. Atkarpa tarp Varėnos ir Alytaus veikė iki 1927 m., bet Varėnos stočiai esant lenkų rankose, šis geležinkelis perspektyvų tarpukariu nebeturėjo. Dabar iki Alytaus iš vakarų pusės prieina tik menkai naudojama šio geležinkelio atkarpa nuo Šeštokų.

Nemuną geležinkelis kirto dideliu ir aukštu tiltu, kurį 1915 m. susprogdino besitraukianti rusų kariuomenė. Vokiečiai šioje vietoje buvo atstatę medinį tiltą, kuris buvo išardytas uždarant liniją 1927 m.

Greta senojo tilto liekanų 1981 m., minint Magdeburgo teisių suteikimo 400 m. jubiliejų, buvo pastatyta skulptoriaus Vlado Kančiausko skulptūra "Lelijos žiedas".

Per pastaruosius metus ši vieta pasikeitė neatpažįstamai - čia šių metų pradžioje buvo atidarytas Baltosios rožės tiltas. Tai aukščiausias pėsčiųjų ir antras pagal aukštį apskritai tiltas Lietuvoje (38 m), projektuotas atkartojant senojo geležinkelio tilto kontūrus. Savo vardą tiltas gavo pagal miesto simboliu tapusį herbo motyvą.

"Lelijos žiedo" skulptūrą pakeitė tiesiog "Žiedas", sukurtas to paties V. Kančiausko. 

Informacinis stulpas su pagrindiniais tilto duomenimis bei svarbiausių inžinierių pavardėmis.

Nuo tilto atsiveria puikus upės vaizdas, kurį tolumoje įrėmina kyšantys Alytaus stogai.

Dėmesio vertos ir tilto prieigos. Kairiajame krante - Dainų slėnis ir estrada.

Čia prasideda ir dviračių takas, pakrante einantis iki pat miesto centro.

Pastarojo vizito metu parke greta tilto vyko ir kažkoks liaudies pasilinksminimas su viduramžiškais elementais.

Dešiniajame krante tuo tarpu ryškiausiai išsiskiria Alytaus piliakalnis, iškilęs gerų trisdešimt metrų virš Nemuno. Tyrinėjimų duomenimis piliakalnis naudotas nuo maždaug I tūkstantmečio pabaigos iki XIV a.

Savo laiku šis didelis piliakalnis buvo viena iš palei Nemuną besitęsiančios gynybinės sistemos grandžių,

Nuo piliakalnio atsiveria puikus naujojo tilto vaizdas.

Šią pažintį su Alytumi baigiame prie miesto pietuose esančios Šv. Kazimiero bažnyčios, kuri 1891 m. buvo pastatyta kaip Alytaus tvirtovės stačiatikių katedra, po Pirmojo pasaulinio karo perduota katalikams, po Antrojo uždaryta, o Lietuvai atgavus Nepriklausomybę vėl atiteko tikintiesiems. Panašu, kad sovietmečiu ši bažnyčia buvo perstatyta, nes lyginant jos dabartinę išvaizdą su tarpukario nuotraukomis, atsekti kokių nors bendrų bruožų būtų ganėtinai sudėtinga.