Vieną sykį pasiryžki,
Ir keliauk į Vilkaviškį,
Dunda, rūksta fabrikai -
Čia gaminami vilkai
Šiomis Juozo Erlicko kūrybos eilutėmis pradedame reportažą iš paskutinio šio tinklaraščio puslapiuose dar nė kiek neliesto Lietuvos regiono - Suvalkijos. Paminėjus šį kraštą pirmiausia į galvą ateina, aišku, šykščiojo suvalkiečio įvaizdis, vėliau turbūt labai specifinė tarmė, o galiausiai nedera pamiršti, kad XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje būtent Suvalkijos lygumos išaugino ryškiausias lietuvių tautinio atgimimo figūras, tokias kaip Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka ar Jonas Jablonskis. Pirmajai rimtesnei pažinčiai su Suvalkija pasirinkau ne jos sostinę Marijampolę, o patį pietvakarinį Lietuvos kampą, didžioji kurio dalis priklauso Vilkaviškio rajonui.
Vilkaviškis - vidutinio dydžio (11 000 gyventojų) rajono centras maždaug pusiaukelėje tarp Marijampolės ir sienos su Rusija Kybartuose. Kaip ir visos Užnemunės, jo istorija nuo likusios Lietuvos skiriasi dviem svarbiais momentais. Pirma, iki XV a. karų su kryžiuočiais metu šis kraštas buvo nuolat siaubiamas ir dėl to miestų čia iš esmės nebuvo - pats Vilkaviškis taip pat pirmą kartą minimas tik XVI a. Antra, po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. Užnemunė atiteko ne Rusijai, o Prūsijai. Ir nors Vienos kongresas 1815 m. šį kraštą prilipdė prie Rusijos Imperijos, du sąlyginai laisvesni dešimtečiai davė savo vaisių - čia 1808 m. buvo panaikinta baudžiava, galiojo Napoleono kodeksas, sparčiau plėtojosi prekyba. Tai nulėmė, kad XIX a. Suvalkija tapo tiek ekonomiškai, tiek kultūriškai stipriausiu Lietuvos regionu.
Užnemunė tapo ir lietuvių tautinio atgimimo centru. Netoli Vilkaviškio gimė ir ryškiausias šio tautinio atgimimo veikėjas, pirmojo lietuviško laikraščio redaktorius ir viena ryškiausių Lietuvos Tarybos figūrų, Vasario 16-osios signataras, daktaras Jonas Basanavičius. Nenuostabu, kad jo vardu pavadinta centrinė miesto aikštė, o toje aikštėje tautos patriarchui pastatytas paminklas.
XX a. Vilkaviškis tapo ir reikšmingu religiniu centru. Augustavo vyskupija po 1920 m. liko padalinta tarp Lietuvos ir Lenkijos, kas, turint omenyje šių šalių tarpusavio santykius, negalėjo ilgai tęstis. 1925 - 1926 m. Augustavo vyskupija buvo padalinta, jos vietoje įsteigiant dvi naujas - lenkišką Lomžos ir lietuvišką Vilkaviškio. Atitinkamai ir Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia buvo pertvarkyta į katedrą.
Pačios katedros likimas nebuvo lengvas - 1881 m. pastatyta mūrinė neoromaninio stiliaus bažnyčia per Antrąjį pasaulinį karą buvo apgriauta, o po karo sovietinės valdžios ir galutinai sulyginta su žeme. Katedra buvo atstatyta tik Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, 1998 m.
Be katedros Vilkaviškyje yra ir Šv. Kryžiaus bažnyčia. Ši 1894 m. pastatyta kaip stačiatikių cerkvė, o po Pirmojo pasaulinio karo atiteko katalikams.
Namai Vytauto gatvėje, kertančioje visą Vilkaviškį rytų - vakarų kryptimi. Tranzitinis transportas šia kryptimi miestą aplenkia iš pietų pusės jį juosiančiu aplinkkeliu. Beje, čia galima paminėti, kad pro Vilkaviškį vienas labai garsus veikėjas tranzitu keliavo - pro čia 1812 m. link Rusijos Imperijos sienos vyko Napoleono kariuomenė, o pats imperatorius mieste buvo apsistojęs nakvynei.
Bene gražiausia Lietuvos "Norfa", įrengta caro laikų pramoniniame pastate.
Prekybinį miesto vaizdą šalia norfų ir maximų papildo ir ūkininkų turgelis. Ar bent jau jo iškaba.
Vilkaviškį kerta nedidelė Šeimenos upė, dešinysis Širvintos intakas.
Nuo Vilkaviškio keliaujame į pietus, kur už 17 km randame Bartninkų miestelį (450 gyventojų). Šio pavadinimas kildinamas iš bitininkystės, kuri senovėje šiuose kraštuose buvo vadinamas bartininkyste.
Užrašas "Dirbame" ant parduotuvės neatrodo visiškai teisingas.
Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia Bartninkuose baigta statyti 1790 m., tačiau buvo stipriai apgriauta Antrojo pasaulinio karo metais. Jos atstatyti sovietinė valdžia neleido, tačiau, skirtingai nei Vilkaviškyje, ir nenugriovė. Plikos sienos ir apgriuvę bokštai išliko iki šiol.
Griuvėsių teritorija prižiūrima, viduje tvarkingai nupjauta žolė. Apskritai šios bažnyčios griuvėsiai yra vieni įspūdingiausiai atrodančių visoje Lietuvoje.
Dabartinė bažnyčia 1945 m. įrengta kaip laikina, tačiau tikinčiuosius priima iki šiol.
Už kelių kilometrų nuo Bartninkų, Ožkabalių kaime, yra gimtoji Jono Basanavičiaus sodyba. Tiesa, pastatai, kuriuos matome dabar, nėra autentiški - jie buvo atstatyti Atgimimo metais, maždaug nuo 1989 iki 1991 m.
Be gyvenamojo namo taip pat buvo atstatyti klėtis ir klojimas.
Sodyboje buvo įrengtas muziejus (nuo 2010 m. tapęs Lietuvos nacionalinio muziejaus padaliniu), kuriame pristatomas XIX a. pasiturinčio Suvalkijos ūkininko gyvenimas. Dalis ekspozicijos skirta, suprantama, pačiam Basanavičiui, bet dauguma eksponatų labiau bendro pobūdžio.
Greta sodybos 1989 m. pradėtas sodinti ir Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas. Dabar jis užima 40 ha plotą, jame žaliuoja 8000 ąžuolų. Ąžuolai susodinti atskiromis giraitėmis pagal tam tikrą tematiką (pvz. signatarams arba knygnešiams atminti), bet tai labiau teorija - praktiškai tai nelabai tankus, bet kone vientisas miškas.
Aukščiausioje ąžuolyno vietoje palikta nemaža laukymė. Tai vadinamasis Aukuro kalnas - savotiška centrinė aikštė, tinkama įvairiems renginiams.
Pasisėmę J. Basanavičiaus dvasios, patraukėme tolyn. Kitu sustojimu tapo Gražiškių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (1881 m.).
Pačiame pietvakariniame Lietuvos kampe, prie pat sienos su Rusija įsikūręs Vištyčio miestelis (500 gyventojų). Šiuo vardu vadinamas dvaras yra minimas nuo 1538 m., o miesto teises Vištytis gavo dar Žygimanto Augusto laikais, 1570 m. Abiejų Tautų Respublikos laikais tai buvo svarbus pasienio miestas, tačiau savo svarbą prarado XIX a. viduryje, kai buvo nutiestas geležinkelis į Rytų Prūsiją ir pagrindiniu pasienio tašku tapo Kybartai. Vištyčio nuosmukis atsispindėjo ir demografijoje - XIX a. pabaigoje čia gyveno net 4000 gyventojų, t. y. aštuonis kartus daugiau, nei dabar.
Savo vardą Vištytis gavo nuo į pietus nuo miestelio telkšančio ežero. Šis pagal plotą (17,83 kv. km) Lietuvoje yra ketvirtas (po Drūkšių, Dysnų ir Dusios), tačiau čia yra vienas "bet" - didžioji ežero dalis priklauso ne Lietuvai, o Rusijai. Dabar mūsų pusėje yra beveik trečdalis ežero, o štai iki sutarties dėl valstybės sienos ratifikavimo 2003 m., pagal dar nuo XV a. užsilikusį padalijimą tarp LDK ir kryžiuočių, siena ėjo faktiškai rytiniu ežero krantu ir Lietuvai tepriklausė apie 40 ha jo ploto šiaurinėje dalyje.
Vištytis beveik visada buvo pasienio miestelis (rimtesnės išimtys yra tik laikotarpiai nuo 1795 iki 1815 m., kai viską aplink valdė Prūsija, ir nuo 1945 iki 1990 m., kai abipus ežero buvo ta pati Tarybų Sąjunga), tokiu liko ir dabar. Miestelio namų fone matyti Vištyčio pasienio užkarda.
Lietuvos pusėje ežero pakrantėje 1992 m. įkurtas Vištyčio regioninis parkas.
Švč. Trejybės bažnyčia (1829 m.), išsiskirianti gana retu dvigubo kryžiaus planu.
Miestelio pakraštyje 1851 m. pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia.
Vytauto Didžiojo paminklas centrinėje Vištyčio aikštėje.
Atsigaivinę maudynėmis Vištyčio ežere (sąlygos, bent jau arčiausiai miestelio esančiame paplūdimyje, nesužavėjo - krantas blogas ir vanduo kažkoks drumzlinas) siauru keliuku patraukėme į kitą valstybę. Iš Lenkijos pusės galima privažiuoti vadinamąją trijų sienų sankirtą - vietą, kur susikerta Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos sienos.
Dabar ši vieta pažymėta tokiu stulpu. Miškas dešiniau - Lietuvoje, miškas kairiau, už tvoros - Rusijoje, mes gi stovime Lenkijoje. Beje, stulpas, kaip suprantu, stovi tiesiog ant sienų sankirtos, todėl jį apeidami pažeistumėte Rusijos Federacijos sieną.
Siena tarp Lietuvos ir Rusijos. Žvelgiant iš rusų pusės tai kiek ironiška - vos daugiau nei prieš šimtą metų Rusijos Imperijos siena taip pat ėjo čia, tačiau jei tuomet Rusijos teritorija nuo čia ėjo į rytus, tai dabar - į vakarus.
Žydkiemis (Żytkiejmy) - nepilną tūkstantį gyventojų turintis miesteliokas buvusioje Rytų Prūsijoje, o nūnai Varmijos - Mozūrijos vaivadijoje.
Žydkiemio bažnyčia.
Vižainis (Wiżajny), jau Palenkės vaivadijoje - taip pat panašaus dydžio. Kad kiek, šis miestelis galėjo priklausyti ir Lietuvai, per 1920 m. karą savo šeimininkus jis keitė net kelis kartus, tačiau galiausiai atiteko lenkams. Klasicistinė Vižainio Šv. Teresės bažnyia (1825 m.).
Kažkokiu tarp kukurūzų laukų pasimetusiu, nė žemėlapyje nepažymėtu šunkeliu grįžome į Lietuvą. Už poros kilometrų nuo sienos sustojome Liubave - 300 gyventojų turinčiame bažnytkaimyje Kalvarijos savivaldybės teritorijoje. Nepriklausomybės dešimtmečio paminklas.
Buvusios Liubavo bažnyčios vieta. Pastatyta 1770 m. ji sudegė per Pirmąjį pasaulinį karą. Vinco Kudirkos rūpesčiu 1931 m. buvo pastatyta nauja bažnyčia, bet atūžęs Antrasis pasaulinis karas nepasigailėjo ir jos.
Greta bažnyčios - įdomus artefaktas: koplytstulpis, skirtas kunigui Juozui Montvilai, žuvusiam Titaniko katastrofos metu.
Dabartinė Liubavo bažnyčia 1956 m. atidaryta išplėtus kapinių koplyčią. Rezultatas gavosi kiek savotiškas, mat koplyčia buvo mūrinė, o plėsta ji jau naudojant medį.
Abejočiau, ar tokia retorika net ir ant memorialinio akmens yra priimtina. Jei vertinsime pagal idėjinį turinį, tai ginti vieną grobiką nuo kito neatrodo didelis didvyriškumas, jei manysime, kad kareiviai čia niekuo dėti ir reikia gerbti jų atminimą, nederėtų kitos pusės vadinti fašistiniais grobikais.
Dar vienas Nepriklausomybės dešimtmečio paminklas Juodeliuose, netoli Kalvarijos.
Kalvarija - nedidelis, mažiau nei 5000 gyventojų turintis miestas, savivaldybės centru tapęs po paskutiniosios reformos 1999 m. Miestas savo istoriją skaičiuoja nuo 1655 m., kai čia įsikūrė nuo rusų invazijos pabėgęs Trobius su visa savo nemaža šeima. Prie šio pabėgelio prisijungė jo likimo broliai bei seserys, o kaimas buvo pavadintas Trobių vardu. Vėliau, apie 1700 m. nusistovėjo Kalvarijos pavadinimas, nors nėra visiškai aišku kodėl - kalvarijos (kryžiiaus kelio) čia niekada nebuvo. Miestas augo dėl patogios geografinės padėties, ypač dideliu postūmiu jam tapo 1829 m. nutiestas pašto traktas iš Peterburgo į Varšuvą. Šio kelio reikšmė kito priklausomai nuo politinių aplinkybių - tarpukariu susisiekimą tarp Lietuvos ir Lenkijos žlugdė šalių tarpusavio konfliktai, sovietmečių sienos apskritai iš esmės užsidarė. Tai, o taip pat vis labiau auganti Marijampolė, lėmė Kalvarijos smukimą į menką ir gan provincialų miestuką. Tik atgavus Nepriklausomybę ir vėl atsigavus susisiekimui su lenkais, miestas vėl tapo svarbiais Lietuvos vartais į vakarus.
Pagrindinė mieste Vilniaus gatvė išplatėjusi sudaro savotišką centrinę miesto aikštę. Pats miestas gana ramus, nes Via Baltica kelias jį aplenkia iš vakarų pusės. Galima įsivaizduoti, kad iki nutiesiant aplinkkelį kalvarijiečiams sunkvežimių vilkstinės jau buvo gerokai įgrisusios.
Nepriklausomybės paminklas aikštėje.
Aikštės pakraštyje stovi klasicistinė Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčia (1840 m.).
Priekinis fasadas.
Meno apraiškos miesto parke.
Senų laikų artefaktai.
Ir šiandieninės politikos atgarsiai. Šiame didelio kiosko dydžio namukyje matyt įsikūrusi Kalvarijos konservatorių būstinė.
Iš Kalvarijos link Vilniaus vykome 131 keliu pro Alytų (tai tiesiausias, nors dėl rekonstrukcijos prie Simno šiuo metu ne pats greičiausias kelias). Pakeliui prie kelio stovi Mindaugų Šv. Mykolo bažnyčia (1941 m.), kuri, nepaisant parapijos pavadinimo, stovi Kamšų kaime (Mindaugai yra viso labo šio kaimo dalis).
Jau Lazdijų rajone esantys Šeštokai labiausiai žinomi dėka geležinkelio. Pro šį miestelį bėgiai pirmą kartą nutiesti 1895 m. tiesiant Suvalkų - Varėnos geležinkelį. Po Pirmojo pasaulinio karo dėl persistumdžiusių sienų ir įtemptų santykių su Lenkija šis geležinkelis faktiškai neteko prasmės, tačiau geležinkelio provincija Šeštokai ilgai nebuvo - 1923 m. nuo čia pro Marijampolę iki senojo Lentvario - Virbalio geležinkelio Kazlų Rūdoje buvo nutiesta nauja linija. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, Šeštokai tapo savotiškais Lietuvos geležinkelių vartais į Europą - čia jungėsi standartinė iš Lenkijos ateinanti 1435 mm vėžė su Lietuvoje naudojama 1520 mm pločio, vadinamąja rusiška vėže. Dabar, nutiesus pirmąjį Rail Balticos etapą, ši situacija pasikeitė - standartinio pločio geležinkelis jau eina iki Kauno.
Geležinkelio stoties pastatas, likęs dar nuo XIX a.
Kiek už stoties randame Švč. Mergelės Marijos, Nuolatinės Gelbėtojos bažnyčią. Ji pastatyta 1924 m. ir iš liūdnokos būklės panašu, kad nuo to laiko ne kažkiek ir teremontuota.
Paskutiniu stabtelėjimu tapo Šv. apaštalo ir evangelisto Mato bažnyčia (1842 m.) Krosnoje.
Kelionės maršrutas:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą