Praėjusiame reportaže apie šiaurinį siauruko ruožą koncentravomės išimtinai į su geležinkeliu susijusius objektus - stotis, tiltus, bėgius, riedmenis. Šiandien tuo tarpu pasidairykime po tai, ką šis geležinkelis seniau jungė - didesnius ir mažesnius šiaurės Lietuvos miestelius, priklausančius istorinei Žiemgalai ir nuo seno turinčius artimus ryšius su Latvija.
Joniškėlis, kur ir pradėjome savo kelionę, yra antras pagal dydį (1200 gyventojų) Pasvalio rajono miestas, įsikūręs rajono vakaruose, maždaug pusiaukelėje tarp Pasvalio ir Pakruojo. Plati pagrindinė gatvė, sudaranti vientisą erdvę su gretimu skveru.
Apleistas senas namas centrinėje gatvėje.
Klasicistinė Švč. Trejybės bažnyčia, 1792 m. pastatyta Joniškėlio dvarininko Ignoto Karpio rūpesčiu.
Demotyvuojantis koplytstulpis.
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės (1861 - 1943) biusas centriniame skvere. Ši rašytoja su Joniškėliu susijusi labai tiesiogiai - čia ji gyveno daugiau nei tris dešimtmečius, nuo 1865 iki 1901 m.
Sutvarkyta poilsio zona greta Mažupės. Pačią Mažupę galite įžvelgti nuotraukos apačioje - nesunku įsitikinti, kad jos pavadinimas nėra klaidinantis ir tai išties mažas upelis.
Miesto ligoninės kieme. Ši ligoninė yra viena seniausių Lietuvos provincijoje, įsteigta 1808 m.
Joniškėlio pakraštyje yra didelis dvaras, ilgą laiką priklausęs bajorų Karpių šeimai. Ši didelė ir turtinga, daug dvarų turėjusi šeima save kildino net iš pačios Italijos. Konkrečiai Joniškėliui iš visų Karpių bene labiausiai nusipelnė Upytės vėliavninkas Ignotas Karpis (1780 - 1809). Per savo neilgą gyvenimą jis spėjo įsteigti mokyklą ir ligoninę (XIX a. pradžioje Lietuvos provincijoje kone unikalus atvejis), o po mirties testamentu iš baudžiavos paleido 7000 valstiečių.
Ūkiniai dvaro pastatai.
Dvaro kalvė.
Dvaras po truputį restauruojamas, tačiau dėl jo dydžio tas procesas, akivaizdu, užtruks dar ilgai. Šie , vis dar apleisti rūmai gerokai didesni ir įspūdingesni už atrestauruotus mažesniuosius.
Netoli Petrašiūnų stabtelėjau prie Pamūšio Šv. Antano Paduviečio bažnyčios. Šios istorija ganėtinai įdomi - pastatyta 1621 m. evangelikų reformatų, XVIII a. pradžioje ji buvo nusiaubta vietinių katalikų, o protestantų bendruomenei sunykus, daugiau nei šimtmetį stovėjo apleista. Naujai perstatyta bažnyčia buvo jau tik tarpukariu, 1935 m.
Linkuva - 1600 gyventojų turintis miestas Pakruojo rajono rytinėje dalyje, netoli Mūšos upės. Teigiama, kad ir miesto vardas kilęs nuo šios upės linkio - iš tiesų netoli miesto upė daro geroką vingį. Geografiškai Linkuva jau ne tiek Aukštaitijoje, kiek Žiemgaloje, kurios didžioji dalis, kaip žinia, yra Latvijoje. Gal dėl to ir vizualiai Linkuva yra gan panaši į nedidelius mūsų braliukų miestelius, o Lietuvoje panašiai mūrinių miestelių rastume, matyt, nebent vokiečių ilgai valdytoje Mažojoje Lietuvoje.
Kaip ir Joniškėlis, Linkuva šeštąjame dešimtmetyje buvo rajono centru, tačiau apskritai per XX a. užleido pozicijas patogesnėje geografinėje padėtyje esančiam Pakruojui. Centrinė miesto aikštė.
Gėlių instaliacija centrinės aikštės pakraštyje.
Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia (1593 m.) - vienas iš retų renesanso architektūros pavyzdžių Lietuvoje. Linkuva garsėja ir Marijos Škaplierinės atlaidais, vykstančiais kasmet liepos viduryje.
Linkuvoje nuo 1635 m. buvo įsikūrę vienuoliai karmelitai, kurie 1754 m. pasistatė mūrinį vienuolyną. Vienuolyną carinė valdžia uždarė 1832 m. Senasis vienuolynas šiandien stovi apleistas.
Atokiau nuo centro Linkuva iš mūrinės virsta medine.
Vėjo malūnas Linkuvos pakraštyje, Kalpokuose.
Vytauto Didžiojo paminklas Bardiškių kaime, tarp Linkuvos ir Žeimelio.
Šv. Aloyzo bažnyčia Lauksodžio kaime, kiek piečiau Žeimelio. Bažnyčia sena (statyta dar 1751 m.), ganėtinai didelė, o savo gruboka architektūra labiau primena Žemaitijos kaimų bažnyčias.
Centrinė miestelio aikštė. Kaip ir Linkuvoje, miesto centre dominuoja mūrinis užstatymas, kas išsyk sustiprina "miestiškumo" įspūdį.
Miestelio 500 metų jubiliejaus paminklas centrinėje aikštėje.
Dvi XVIII a. pab. - XIX a. pr. statytos karčemos centrinėje aikštėje.
Viename šių namų įsikūrusi kavinė, kur buvau sustojęs papietauti. Kainos, lyginant su Vilniumi, mažesnės bent dvigubai - už kepsnį, tegu ir nedidelį, ir puslitrį giros nesumokėjau nė trijų eurų.
Mūriniais namais Žeimelyje paralelės su Mažaja Lietuva nesibaigia - štai į viršų liaunu bokštu šauna evangelikų liuteronų bažnyčia. Šio tikėjimo bažnyčia Žeimelyje žinoma nuo 1540 m., o dabartinė pastatyta 1793 m.
Katalikiška Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (1828 m.).
Vienoje iš centrinės aikštės karčemų šiandien įkurtas muziejus, kuriame galima susipažinti su Žeimelio ir jo apylinkių istorija.
Senas, iš akmenų sumūrytas ūkinės paskirties pastatas.
Žeimelyje yra ir keletas nedidelių sovietmečiu statytų daugiabučių.
Dar kiek šiauriau Žeimelio, jau visškai prie sienos su Latvija, yra atkampus, tačiau gyvenamas Geručių dvaras, įkurtas XVI a.
Nuo pačio Lietuvos pasienio grįžkime kiek piečiau. Pasvalio rajone esantys Vaškai - nedidelis (550 gyventojų) ir gan nuošalus miestelis atokiau nuo tranzitinių kelių. Vaškų kaimas žinomas nuo 1642 m., o miestelio privilegiją gavo Augusto Stipriojo laikais, 1730 m.
Vėjo malūnas.
Namas, kuriame 1922 m. gimė garsi literatūrologė Vanda Zaborskaitė.
Šv. Juozapo bažnyčia (1881 m.).
Grūžių Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, įrengta buvusiuose kolūkio kultūros namuose. Senoji šio kaimo bažnyčia sudegė 1996 m.
Švobiškio evangelikų liuteronų bažnyčia.
Tolesniu kelionės tašku tapo rajono centras Pasvalys (7000 gyventojų). Miestas kūrėsi prie judraus kelio į Rygą ir dėl to tapo šiokiu tokiu prekybiniu centru, tačiau vis dėlto savo dydžiu ir reikšme regione visą laiką nusileido Biržams, o vėliau ir Panevėžiui. Šiandien Pasvalys plačiojoje visuomenėje labiausiai žinomas savo alumi (pasvaliečiai nuo seno varžosi su biržiečiais kurių alus šnekesnis) ir krepšinio komanda "Pieno žvaigždės", remiama pusiau vietinių pienininkų ir jau penkis sezonus žaidžiančia LKL.
Reprezentacine miesto vieta turbūt turėtume vadinti nedidelę prie bažnyčios užsiglaudusią Vytauto Didžiojo aikštę.
Prieš keletą metų aikštė iščiustyta, tačiau kaip dažnai pasitaiko nedideliuose miestuose, jai stinga natūralaus gyvumo.
Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (1787 m.).
Nors Pasvalio vardas atsirado pagal Svalios upelį, reišmingiausia per miestą tekanti upė yra Lėvuo, kiek žemiau Pasvalio įtekantis į Mūšą.
Pagrindinė Pasvalyje yra Vilniaus gatvė, kertanti miesto centrą iš pietryčių į šiaurės vakarus.
Pasvalys dar sudarė ir labai tuščio miesto įspūdį. Taip, jis nėra didelis, taip, visus rajonų centrus apskabė migracija ar į tris didžiuosius Lietuvos miestus, ar į Angliją bei Norvegiją, tačiau net ir lyginant su kitais panašaus dydžio miestais Pasvalys atrodo juntamai tuštesnis. Automobiliai dar kažkiek kažkur važinėja, bet pėsčiųjų centrinėje miesto gatvėje praktiškai nėra.
Nuo sovietinių laikų užsilikęs buitinio aptarnavimo kombinatą žymėjęs ženklas.
Šiandieninis smulkusis verslas Pasvalyje stengiasi išsiskirti individualios kainodaros taikymu.
Šis, rodos kirpyklos pavadinimas sufleruoja, kad kažkada Pasvalyje tebuvo vienintelis šviesoforas.
Netoli Pasvalio 209 krašto kelias į Joniškį per Vaškus bei Žeimelį Mūšos upę kerta įdomiu trijų arkų tiltu. Šis buvo pastatytas 1928 m., jo atidarymo iškilmėse kalbą rėžė prezidentas Antanas Smetona, todėl tiltas bent jau neoficialiai dažnai vadinamas būtent jo vardu.
Turėdamas truputį laiko dar padariau lankstą nufotografuodamas kelias toliau nuo pagrindinių kelių esančias Pasvalio rajono bažnyčias. Barokinė Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (1782 m.) Krinčine.
Pamaišytų baroko ir klasicizmo bruožų turinti Švč. Jėzaus Vardo bažnyčia (1803 m.) Daujėnuose, labiausiai garsėjančiuose savo duona bei meduoliu.
Pumpėnų nuošaliu miesteliu jau nepavadinsi - jo pakraščiu praeina Via Baltica kelias. Nuo jo geriausiai matosi vėjo malūnas (kurio šiuomsyk nė nenufotografavau), o kiek atokiau miestelyje nuo 1818 m. stovi Švč, Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia.
Yra Pumpėnuose ir tarybinių karių kapinės su aptriušusiu obelisku.
Pušaloto Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (1853 m.).
Akmenimis grįsta gatvė prie Pušaloto siaurojo geležinkelio stoties.
Apytikris maršruto žemėlapis:
Ūkiniai dvaro pastatai.
Dvaro kalvė.
Dvaras po truputį restauruojamas, tačiau dėl jo dydžio tas procesas, akivaizdu, užtruks dar ilgai. Šie , vis dar apleisti rūmai gerokai didesni ir įspūdingesni už atrestauruotus mažesniuosius.
Netoli Petrašiūnų stabtelėjau prie Pamūšio Šv. Antano Paduviečio bažnyčios. Šios istorija ganėtinai įdomi - pastatyta 1621 m. evangelikų reformatų, XVIII a. pradžioje ji buvo nusiaubta vietinių katalikų, o protestantų bendruomenei sunykus, daugiau nei šimtmetį stovėjo apleista. Naujai perstatyta bažnyčia buvo jau tik tarpukariu, 1935 m.
Linkuva - 1600 gyventojų turintis miestas Pakruojo rajono rytinėje dalyje, netoli Mūšos upės. Teigiama, kad ir miesto vardas kilęs nuo šios upės linkio - iš tiesų netoli miesto upė daro geroką vingį. Geografiškai Linkuva jau ne tiek Aukštaitijoje, kiek Žiemgaloje, kurios didžioji dalis, kaip žinia, yra Latvijoje. Gal dėl to ir vizualiai Linkuva yra gan panaši į nedidelius mūsų braliukų miestelius, o Lietuvoje panašiai mūrinių miestelių rastume, matyt, nebent vokiečių ilgai valdytoje Mažojoje Lietuvoje.
Kaip ir Joniškėlis, Linkuva šeštąjame dešimtmetyje buvo rajono centru, tačiau apskritai per XX a. užleido pozicijas patogesnėje geografinėje padėtyje esančiam Pakruojui. Centrinė miesto aikštė.
Gėlių instaliacija centrinės aikštės pakraštyje.
Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia (1593 m.) - vienas iš retų renesanso architektūros pavyzdžių Lietuvoje. Linkuva garsėja ir Marijos Škaplierinės atlaidais, vykstančiais kasmet liepos viduryje.
Linkuvoje nuo 1635 m. buvo įsikūrę vienuoliai karmelitai, kurie 1754 m. pasistatė mūrinį vienuolyną. Vienuolyną carinė valdžia uždarė 1832 m. Senasis vienuolynas šiandien stovi apleistas.
Atokiau nuo centro Linkuva iš mūrinės virsta medine.
Vėjo malūnas Linkuvos pakraštyje, Kalpokuose.
Vytauto Didžiojo paminklas Bardiškių kaime, tarp Linkuvos ir Žeimelio.
Šv. Aloyzo bažnyčia Lauksodžio kaime, kiek piečiau Žeimelio. Bažnyčia sena (statyta dar 1751 m.), ganėtinai didelė, o savo gruboka architektūra labiau primena Žemaitijos kaimų bažnyčias.
Žeimelis - kiek daugiau nei 1000 gyventojų turintis miestelis visiškai greta sienos su Latvija. Žeimelio dvaras paminėtas 1500 m., 1542 m. jau minimas ir miestelis. Šis pasienio miestelis gan artimai susijęs ir su šiauriniais mūsų kaimynais - čia Gothardas Frydrichas Stenderis vokiečių kalba parašė pirmąją latvių kalbos gramatiką, o 1938 m. veikė latviška vidurinė mokykla.
Centrinė miestelio aikštė. Kaip ir Linkuvoje, miesto centre dominuoja mūrinis užstatymas, kas išsyk sustiprina "miestiškumo" įspūdį.
Miestelio 500 metų jubiliejaus paminklas centrinėje aikštėje.
Dvi XVIII a. pab. - XIX a. pr. statytos karčemos centrinėje aikštėje.
Viename šių namų įsikūrusi kavinė, kur buvau sustojęs papietauti. Kainos, lyginant su Vilniumi, mažesnės bent dvigubai - už kepsnį, tegu ir nedidelį, ir puslitrį giros nesumokėjau nė trijų eurų.
Mūriniais namais Žeimelyje paralelės su Mažaja Lietuva nesibaigia - štai į viršų liaunu bokštu šauna evangelikų liuteronų bažnyčia. Šio tikėjimo bažnyčia Žeimelyje žinoma nuo 1540 m., o dabartinė pastatyta 1793 m.
Katalikiška Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (1828 m.).
Vienoje iš centrinės aikštės karčemų šiandien įkurtas muziejus, kuriame galima susipažinti su Žeimelio ir jo apylinkių istorija.
Senas, iš akmenų sumūrytas ūkinės paskirties pastatas.
Žeimelyje yra ir keletas nedidelių sovietmečiu statytų daugiabučių.
Dar kiek šiauriau Žeimelio, jau visškai prie sienos su Latvija, yra atkampus, tačiau gyvenamas Geručių dvaras, įkurtas XVI a.
Nuo pačio Lietuvos pasienio grįžkime kiek piečiau. Pasvalio rajone esantys Vaškai - nedidelis (550 gyventojų) ir gan nuošalus miestelis atokiau nuo tranzitinių kelių. Vaškų kaimas žinomas nuo 1642 m., o miestelio privilegiją gavo Augusto Stipriojo laikais, 1730 m.
Vėjo malūnas.
Namas, kuriame 1922 m. gimė garsi literatūrologė Vanda Zaborskaitė.
Šv. Juozapo bažnyčia (1881 m.).
Grūžių Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, įrengta buvusiuose kolūkio kultūros namuose. Senoji šio kaimo bažnyčia sudegė 1996 m.
Švobiškio evangelikų liuteronų bažnyčia.
Tolesniu kelionės tašku tapo rajono centras Pasvalys (7000 gyventojų). Miestas kūrėsi prie judraus kelio į Rygą ir dėl to tapo šiokiu tokiu prekybiniu centru, tačiau vis dėlto savo dydžiu ir reikšme regione visą laiką nusileido Biržams, o vėliau ir Panevėžiui. Šiandien Pasvalys plačiojoje visuomenėje labiausiai žinomas savo alumi (pasvaliečiai nuo seno varžosi su biržiečiais kurių alus šnekesnis) ir krepšinio komanda "Pieno žvaigždės", remiama pusiau vietinių pienininkų ir jau penkis sezonus žaidžiančia LKL.
Reprezentacine miesto vieta turbūt turėtume vadinti nedidelę prie bažnyčios užsiglaudusią Vytauto Didžiojo aikštę.
Prieš keletą metų aikštė iščiustyta, tačiau kaip dažnai pasitaiko nedideliuose miestuose, jai stinga natūralaus gyvumo.
Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (1787 m.).
Nors Pasvalio vardas atsirado pagal Svalios upelį, reišmingiausia per miestą tekanti upė yra Lėvuo, kiek žemiau Pasvalio įtekantis į Mūšą.
Pagrindinė Pasvalyje yra Vilniaus gatvė, kertanti miesto centrą iš pietryčių į šiaurės vakarus.
Pasvalys dar sudarė ir labai tuščio miesto įspūdį. Taip, jis nėra didelis, taip, visus rajonų centrus apskabė migracija ar į tris didžiuosius Lietuvos miestus, ar į Angliją bei Norvegiją, tačiau net ir lyginant su kitais panašaus dydžio miestais Pasvalys atrodo juntamai tuštesnis. Automobiliai dar kažkiek kažkur važinėja, bet pėsčiųjų centrinėje miesto gatvėje praktiškai nėra.
Nuo sovietinių laikų užsilikęs buitinio aptarnavimo kombinatą žymėjęs ženklas.
Šiandieninis smulkusis verslas Pasvalyje stengiasi išsiskirti individualios kainodaros taikymu.
Šis, rodos kirpyklos pavadinimas sufleruoja, kad kažkada Pasvalyje tebuvo vienintelis šviesoforas.
Netoli Pasvalio 209 krašto kelias į Joniškį per Vaškus bei Žeimelį Mūšos upę kerta įdomiu trijų arkų tiltu. Šis buvo pastatytas 1928 m., jo atidarymo iškilmėse kalbą rėžė prezidentas Antanas Smetona, todėl tiltas bent jau neoficialiai dažnai vadinamas būtent jo vardu.
Turėdamas truputį laiko dar padariau lankstą nufotografuodamas kelias toliau nuo pagrindinių kelių esančias Pasvalio rajono bažnyčias. Barokinė Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (1782 m.) Krinčine.
Pamaišytų baroko ir klasicizmo bruožų turinti Švč. Jėzaus Vardo bažnyčia (1803 m.) Daujėnuose, labiausiai garsėjančiuose savo duona bei meduoliu.
Pumpėnų nuošaliu miesteliu jau nepavadinsi - jo pakraščiu praeina Via Baltica kelias. Nuo jo geriausiai matosi vėjo malūnas (kurio šiuomsyk nė nenufotografavau), o kiek atokiau miestelyje nuo 1818 m. stovi Švč, Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia.
Yra Pumpėnuose ir tarybinių karių kapinės su aptriušusiu obelisku.
Pušaloto Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (1853 m.).
Akmenimis grįsta gatvė prie Pušaloto siaurojo geležinkelio stoties.
Apytikris maršruto žemėlapis:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą