Šių metų birželį nedideles atostogas (galima pavadinti ir ilguoju savaitgaliu) praleidome Gražutės regioniniame parke, šiaurės rytų Lietuvoje, Zarasų rajone.
Nakvynėms apsistojome Salake, už maždaug 20 km nuo Zarasų. Tai nedidelis jaukus aukštaitiškas miestelis su 500 gyventojų.
Gražiai sutvarkyta centrinė miestelio aikštė, su gėlėmis apsodintu fontanu.
Aplink centrinę aikštę ir esminės įstaigos - kultūros namai, seniūnija, pora parduotuvių, regioninio parko lankytojų centras. Yra ir jūrų muziejus, savotiškai keistai atrodantis tarp Aukštaitijos ežerų.
Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia (1911 m.), kiek atokiau nuo centrinės aikštės, išsiskiria savo aukščiu. Jos bokštas siekia net 72 metrus ir tai šią bažnyčią padaro ketvirtąja pagal aukštį Lietuvoje. Bokštas buvo apgriautas per karą ir į dabartinę padėtį atstatytas 1989 m.
Atostogaujant Salake didžiausiu privalumu yra kaimynystėje esantis, šeštas pagal dydį Lietuvoje Luodžio ežeras. Jis nėra pačiame miestelyje, nuo prie centrinės aikštės įsikūrusių svečių namų iki paplūdimio yra maždaug pusantro kilometro. Dalį šio kelio galima eiti pro Salako ozą - ledynmečio palikimą, kuris tartum milžiniškas žaltys, prasidėjęs sausumoje paskui nuneria į Luodžio gelmę ir dar kyšteli savo nugarą salų pavidalu.
Paplūdimys ganėtinai tvarkingas, vanduo švarus. Nustebino žuvų gausa - tokius žvynuotųjų guotus anksčiau buvau matęs tik per televizorių.
Pagrindinius Salako objektus (miestelio centrą, bažnyčią, ozą ir ežero pakrantę) jungia 5 km ilgio pažintinis takas. Nuo paplūdimio toliau galima eiti per aliuvinį (pavasario potvynių užliejamą) mišką. Pakrantėje įrengtas ir nedidelis apžvalgos bokštelis.
Luodžio panorama.
Esminis Gražutės regioninio parko akcentas - Antalieptės marios. Tai antras pagal dydį Lietuvos tvenkinys (po Kauno marių), susidaręs 1959 m. pastačius nuotraukoje matomą Antalieptės hidroelektrinę ir užtvenkus Šventosios upę. Suformuotos marios užliejo 26 buvusius ežerus, tvenkinio kranto linija labai raižyta ir siekia net 160 km, o pagal salų skaičių (75) Antalieptės marios lenkia bet kurį kitą Lietuvos tvenkinį.
Pati elektrinė gana nedidelė (2,55 MW; plg. Kauno HE - 100,8 MW).
Įdomiausias akcentas tas, kad vanduo iš tvenkinio į elektrinę ateina va tokiais trim didžiuliais vamzdžiais. Kitaip tariant, į juos telpa visa Šventosios upė.
Pati Antalieptė (250 gyv.) dar mažesnė už Salaką. Barokinė Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia (1763 m.), pastatyta prie gretimo basųjų karmelitų vienuolyno.
Vandens malūnas Šventosios pakrantėje.
Sovietinis karių memorialas.
Rajono centras Zarasai (6000 gyv.) nepriklauso Gražutės regioniniam parkui, bet, bent jau turistui, yra svarbiausias šio krašto centras ir, nepaisant mažų miestelių romantikos, ko gero patogiausia vieta atostogauti. Pakankamai apgyvendinimo įstaigų, bent kelios vietos pavalgyti (Salake nėra nei vienos, kebabo ir to negausi), ežeras šalia, paplūdimys puikus, yra vandenlenčių ir vandens batutų parkai (pastarajame apsilankėme - oficialiai buvo pramoga vaikui, bet suaugusiems ant vandens žaisti "Takeši pilį" patiko gal net labiau). Pagavau save galvojant, kad atostogauti Zarasuose galima tikrai ne blogiau, nei Palangoje.
O jau pakeliui namo aplankėme Šavašos upelio pažintinį taką. Šavaša - nedidelis, 18 km ilgio Šventosios intakas, pasižymintis (ypač žemupyje) gana nemažu nuolydžiu: 8 - 11 metrų kilometrui. Jo slėnyje įrengtas takas gana senas (įrengtas lyg 2003 m.) ir jau prašytųsi remonto.
Karštą ir sausą vasarą žadėtų kalnų upelio peizažų neišvydome. Vandens mažai, tai ir upeliukas įspūdžio nedaro. Čiurlena sau per akmenis bei sąvartas ir tiek.
Lūžų akmuo su dubeniu, laikomas maždaug iki XVI - XVII a. stovėjusios šventyklos liekana.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą