Prieš daugiau nei ketverius metus, vieną kovo penktadienį kiek netikėtai buvau įtrauktas į Vilnios upę tyrinėjančios mokslinės ekspedicijos sudėtį. Tyrinėtojų grupę sudarė du asmenys - kapitono ir vyresniojo mokslinio bendradarbio pareigas ėjo kolega Tomas, bocmano-inkarininko ir fotografo poziciją užėmė šių eilučių autorius. Tiriamosios ekspedicijos tikslu buvo upės dugno matavimai - kolega yra prisiekęs žvejys ir echalotu matuodamas dugną tikėjosi rasti duobių, kuriose galėtų slėptis upėtakiai, šlakiai, rykliai ar kiti vandens faunos atstovai, aš gi prisijungiau iš paprasčiausio smalsumo.
Maršruto pradžia tapo upės vingis kažkur tarp Margių tvenkinių ir Vilnios santakos su Kena. Iš ten ir pajudėjome ne tokį ankstyvą Nepriklausomybės atkūrimo dienos rytą - paruošti valtį ir susiderinti echalotą pasirodė ne toks jau ir spartus procesas. Vilnia aukštupyje toli gražu neprimena tos sraunios upės, kurią esame įpratę matyti vaikščiodami po Bernardinų sodus - čia ji gana menka, o srovė rami.
Svarbiausia pramoga - tokie žemi tiltai. Ties kiekvienu jų tenka spręsti dilemą - gultis ant valties dugno, ar lipti per tilto viršų ir grįžti laivėn jau kitoje pusėje.
Šis tiltas paslaugiai sugriuvo, tad ties juo aukščiau minėtos dilemos spręsti neteko.
Dar kiek ir pasroviui pasirodo Nevieriškių hidroelektrinės griuvėsiai. Mažai ką apie ją galima rasti internete - net apleistų vietų žinovai iš niekonaujo.lt konstatavo, kad klausimų su ja daugiau nei atsakymų.
Upė aukščiau elektrinės. Beje, esant žemam vandeniui gal ir būtų galima praplaukti pro šliuzus, tačiau šį kartą teko tįsti savo laivą kelias dešimtis metrų krantu.
Kada ne kada upės pakrantes pagyvina koks kaimas. Čia, jei neklystu, Adomaičiai.
Vienas dalykas, labai gerai pasimatantis plaukiant upe, yra baisus šiukšlinimo mastas. Kone prie kiekvieno kaimo pakrantėje pamatysi suverstus ištisus sąvartynus stambių ir smulkių buitinių atliekų, o tuščius pasroviui plaukiančius bambalius per dieną buvo galima skaičiuoti šimtais.
Kur upė - ten ir tiltai, o per sąlyginai siaurą Vilnią tų tiltų nutiesta daug ir gana įvairių.
Kažkokia betono konstrukcija. Negalėčiau pasakyti, kas būtent čia yra.
Upėje nemažai nuvirtusių medžių. Vienas toks man atnešė materialinių nuostolių - žema šaka nuo nosies numušė akinius, kurie tuoj pat ir nuskendo nelyg meilė Palangos jūroj.
Kažkur pakrantėje pasitinka ir toks džentelmenas.
Pro šalį dideliu greičiu pranėrė įžūlaus snapo gulbė, nesiteikdama nė kiek dėmesio skirti prašalaičiams plūduriuojantiems pripučiamoje geldoje.
Tokiu tiltu keltis per upę atrodo gan ekstremalu.
Pagal pirminį planą dienos kelionę turėjome baigti prie Kučkuriškių popieriaus fabriko, jau žemiau Naujosios Vilnios. Kurgi ne... Geros sraigės greičiu slinkęs mūsų ekipažas nespėjo įveikti nė pusės užsibrėžto atstumo ir vėlyvą popietę jau reikėjo ieškoti kas parveš mus iki automobilio ir iš kur. Patogiausiu išsilaipinimo tašku pasirodė Taurijos kaimas, prie kurio tilto ir baigėme dienos nuotykius.
Palikti darbą tik pusiau padarytą nelabai norėjosi, tad po kitą savaitgalį grįžome į Tauriją, prisipūtėme valtį ir pasileidome pasroviui žemyn.
Vietomis Vilnioje pasitaiko neįtikėtinai staigių vingių - kad ir šis 180 laipsnių posūkis. Pažvelgus į palydovines nuotraukas matosi, kad tokių posūkių seniau būta ir dar daugiau, tačiau ne vienoje vietoje upė per laiką prasigraužė tiesesnę vagą, o buvę vingiai tapo senvagėmis.
Atsakymas į klausimą, ar būna kabamų lieptų.
Gražūs smėlėti krantai.
Kuo arčiau Vilnius, tuo daugiau pakrantėse be tradicinių medinių namų pasitaiko ir modernių
Kiek aukščiau Mickūnų yra įdomi vieta, kur upės senvagė kaip tik formuojasi.
Iš nuotraukos, aišku, nieko nesimato. Bet labai gerai matosi iš palydovo.
Mickūnai - didžiausias miestelis prie Vilnios iki Naujosios Vilnios.
Smėlinga pakrantės atodanga.
Tiltas prie Mickūnų.
Nuplaukti iki Kučkuriškių nepavyko ir antrąją dieną. Gal ir būtų buvę galima, bet pabjurus orui sėdėti šlapioje vos slenkančioje valtyje atrodė menkas malonumas, tad kelionę galiausiai pabaigėme ties Viktariškių geležinkelio tiltu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą