Akmenuotoji Žemaitija

Pirmas dvi ilgojo Žolinių savaitgalio dienas praleidau Latvijoje, pietinėje Kuršo dalyje. Reportažų apie tą kraštą tinklaraštyje nebus - gal mūsų gerbiamas poetas Maironis ir svajojo apie Lietuvą "nuo Liepojos lig Brastos", bet šio tinklapio kontekste kaimynams teisėtai priklausančios žemės jau neformatas. Tačiau trečiosios ir paskutinės dienos keliai sugrąžino į Lietuvą, labai akmenuotą ir dažnai labai keistą šiaurės Žemaitiją.

Aukštaitijos keliais ir šunkeliais

Turiu prisipažinti - šią išvyką planavau ne aš, mano rolė joje apsiribojo sėdėjimu ir žiūrėjimu per langą, ir net šiandien man ją aprašyti sunku ta prasme, kad pačiame maršrute nelabai yra vienas bendras vardiklis - ar bent jau aš čia jo neįžvelgiu. Tačiau jo ir nereikia - garbus skaitytojas gal labai nepyks, kad pasakojime šokinėsime per tarpusavyje menkai tesusijusias vietas, juolab kad ten, Aukštaitijos nacionaliniame parke bei pakeliui į jį, tos vietos ir kiekviena paskirai yra pakankamai įdomios.

Kelionė į šalies centrą

Pačiame Lietuvos centre, derlingose Nevėžio slėnio lygumose įsikūręs Kėdainių kraštas nuo seno garsėja kaip turtingas žemės ūkio regionas. Našioje žemėje gausiai kūrėsi dvarai, dabar sudarantys gausią rajono kultūros paveldo dalį, ir vėliau kolūkiai, rajono kultūros paveldo dalies nesudarantys.