Pirmas dvi ilgojo Žolinių savaitgalio dienas praleidau Latvijoje, pietinėje Kuršo dalyje. Reportažų apie tą kraštą tinklaraštyje nebus - gal mūsų gerbiamas poetas Maironis ir svajojo apie Lietuvą "nuo Liepojos lig Brastos", bet šio tinklapio kontekste kaimynams teisėtai priklausančios žemės jau neformatas. Tačiau trečiosios ir paskutinės dienos keliai sugrąžino į Lietuvą, labai akmenuotą ir dažnai labai keistą šiaurės Žemaitiją.
Pirmuoju sustojimu Lietuvoje, tik pervažiavus valstybės sieną žyminčią Apšės upę, tapo Skuodas - tolimiausias nuo Vilniaus (335 km artimiausiu keliu) rajono centras Lietuvoje. Miesto pavadinimas pirmą kartą minimas 1253 m. Žemaitijos ir Kuršo paribyje įsikūręs miestas dideliu taip ir netapo - jį aplenkė tiek svarbesnieji prekybos keliai, tiek ir reikšmingesni politiniai įvykiai.
Pirmasis mieste akį patraukęs dalykas buvo parke vykusi "Gėlių fiesta" - tradicinis, jau dešimtus metus iš eilės suorganizuotas renginys, kuriame savo išmonę žiedų kompozicijomis demonstruoja floristai.
Bene labiausiai įsiminęs eksponatas - "Gėlių sapnas", kaip jį pavadino autorius, arba "Hipio lova", kaip jį norėjosi vadinti man.
Bartuvos slėnyje įkurtas miesto parkas.
Religinė skulptūra miesto parke.
Pro Skuodą teka Bartuvos upė, prasidedanti Plungės rajone, netoli Platelių ežero, ir įtekanti į Liepojos ežerą Latvijoje. Bendras jos ilgis 103 km, Lietuvai iš jų priklauso 56 km.
Kairiajame Bartuvos krante yra išlikusi buvusi dvaro sodyba. Ją 1568 m. Žygimantas Augustas padovanojo Žemaičių seniūnui Jonui Chodkevičiui, o po šimtmečio santuokų keliu ji perėjo jau Sapiegų giminei. Po 1831 m. sukilimo dvaras atiteko Rusijos Imperijos kariuomenei, 1918 m. čia įsteigta mokykla, o 1992 m. - muziejus.
Taip, aš irgi esu iš tų gausių turistų, kuriems geriausias laikas apsilankyti Skuodo muziejuje yra antradienį pusę devynių ryto.
Paminklas Lietuvos vardo tūkstantmečiui.
Grįžkime į dešinįjį Bartuvos krantą. Klasicizmo ir neoromanikos bruožų turinti Švč. Trejybės bažnyčia (1847 m.).
Evangelikų liuteronų bažnyčia (1821 m.). Latvijos pasienyje esančiame Skuode protestantiškos tradicijos ganėtinai gilios ir pirmoji liuteronų bažnyčia mieste buvo pastatyta net anksčiau, nei katalikų.
Greta liuteronų bažnyčios tebėra ir nuo sovietmečio užsilikęs paminklas netikriems herojams.
Koplytstulpis miesto centre. 1567 m. mini datą, kai čia Jonas Chodkevičius pastatydino kryžių, prie kurio iki pastatant bažnyčią melsdavosi Skuodo katalikai.
11 km piečiau Skuodo randame Mosėdžio miestelį. Jis pirmą kartą minimas tais pačiais 1253 m. (daugelis Žemaitijos miestų pirmą kartą minimi būtent tada, kai Mindaugas mainais už taiką ir valstybės pripažinimą dovanojo šias žemes kryžiuočiams ir naujieji "šeimininkai" puolė jas inventorizuoti), o dabar yra antra pagal dydį (1400 žmonių) rajono gyvenvietė.
Vėlyvojo baroko stiliaus Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (1783 m.).
Miestelio centras su kultūros namų pastatu.
Šiandien pirmiausia Mosėdžio pavadinimas asocijuojasi su akmenų muziejumi, kurį 1957 m. pradėjo kurti vietos gydytojas Vaclovas Intas. Šiandien akmenys nebeišsitenka vien muziejuje - štai ir Bartuvos slėnio atšlaitėje įrengtas akmenų sodas.
Pats muziejus yra įrengtas buvusiame vandens malūne ir upės slėnyje prie jo.
Mokslinga muziejaus vidaus ekspozicija, kurioje galima susipažinti su įvairių mineralų pavyzdžiais.
Geologijos mėgėjams subalansuota ir lauko ekspozicija - iš esmės didelė pieva, kurioje pridėliota daugybė didesnių ir mažesnių akmenų.
Muziejinis eksponatas.
Ant kiekvieno akmens jo paviršiaus fragmentas yra nušlifuotas - įdomu palyginti, kaip apdirbimas keičia jo išvaizdą.
Lankytojams atvira ir paties Vaclovo Into sodyba, tiksliau - jos sodas, kraute perkrautas visokiais akmenimis bei jų skulptūromis.
Eksponatai, tiesą sakant, abejotinos meninės erdvės, bet ieškantiems iki absurdo keistų vietų šita sodyba yra pats tas.
Salantai - 1400 gyventojų turintis miestas jau Kretingos rajono šiaurės rytuose. Apie jį pirmosios žinios mus pasiekia jau iš vėlesnių laikų - 1556 m. minimas Skilandžių dvaras ir miestelis. Dabartiniu vardu Salantai imti vadinti nuo 1638 m.
Neogotikinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia (1911 m.).
Gotikines formas atkartoja ir bažnyčios altorius.
Nuo 1950 iki 1959 m. gyvavusio Salantų rajono administracijos pastatas.
Dar vienas sovietmečio reliktas - kino teatras savotišku pavadinimu "Už taiką".
Išpuoselėta centrinė gatvė.
Provincijos miesto ramybę staiga sudrumsčia zaporožiečio plerpimas ir iš už posūkio pasirodo štai toks aparatas - juo važinėjasi vietos ekscentrikas Valdas Šverys, dėl savo pomėgio patekęs net į rajoninės spaudos puslapius.
Centrinėje gatvėje pasodintas Žemaitijos simbolis - lokys.
Paminklas prie Salantų žuvusiam Raudonosios armijos jaunesniajam leitenantui Georgijui Tyrinui. Dabar iš likęs tik postamentas, o sovietmečiu ant jo buvo užrioglintas ir tankas.
Tiesa, tas pats tankas labai toli neiškeliavo - dabar jis puošia įvažiavimą į Orvidų sodybą, esančią už poros kilometrų į pietryčius nuo miesto.
Orvidų sodyba kažkiek primena V. Into sodybą Mosėdyje, tik yra didesnė ir dar gerokai chaotiškesnė. Pagrindinis akcentas čia irgi akmenys ir jų skulptūros, tačiau jokios bendros struktūros ar apjungiančios temos surasti nepavyko. Visą šitą reikalą dar 1973 m. iniciavo pranciškonų vienuolis Vilius Kazimieras Orvidas, padedamas savo tėvo akmentašio Kazimiero.
Šito kaupimo sindromo pasekmės dabar išmėtytos maždaug 4 ha plote.
Smagiausias eksponatas sodyboje yra varpas, kuriuo galima kiek patriukšmauti.
Vėliau stabtelėjome apžiūrėti kelias žemaitiškas bažnyčias. Šv. kankinės Kotrynos bažnyčia (1906 m.) Notėnuose.
Šačių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (1886 m.).
Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia (1906 m.) Barstyčiuose.
Nepriklausomybės paminklas greta bažnyčios.
Netoli Barstyčių buvo ir galutinis šios išvykos taškas, nuo kurio jau be sustojimų važiavome link Vilniaus. Tai už kelių kilometrų laukuose esantis Puokės akmuo (žinomas ir kaip Barstyčių akmuo) - pats didžiausias riedulys Lietuvoje. 680 tonų sveriantis 13 metrų ilgio akmuo melioratorių buvo atkastas 1957 m. ir "nukarūnavo" Puntuką - iki tol didžiausiu šalies akmeniu buvo laikytas būtent pastarasis.
Maršruto žemėlapis:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą