Pačiame Lietuvos centre, derlingose Nevėžio slėnio lygumose įsikūręs Kėdainių kraštas nuo seno garsėja kaip turtingas žemės ūkio regionas. Našioje žemėje gausiai kūrėsi dvarai, dabar sudarantys gausią rajono kultūros paveldo dalį, ir vėliau kolūkiai, rajono kultūros paveldo dalies nesudarantys.
Pažintį su Kėdainių rajonu pradėkime Šėtoje. Tai maždaug 900 gyventojų turintis miestelis pačiuose rajono rytuose, prie kelio, jungiančio Kėdainius su Ukmerge. Žinomas nuo 1362 m., miestelis tuomet stovėjo kiek kitoje vietoje, o į dabartinę persikėlė XVII a., senąją Šėtą sunaikinus švedams.
Miestelio panoramoje ryškiausiai išsiskiria Švč. Trejybės bažnyčia. Mūrinė šventovė buvo pastatyta 1782 m., o po didelio gaisro atstatyta 1817 m. 1897 m. bažnyčia rekonstruota - ji padidinta bei pristatytas bokštas.
Nuo Šėtos pasukime šiauriau. Kryžkelė ir kryžius kažkur netoli Pavermenio.
Pats Pavermenys, sovietmečiu buvęs centrine kolūkio gyvenviete, įdomiausias dėka pietiniame kaimo pakraštyje esančios dvaro sodybos. Nuo XVIII a. vidurio dvarą valdė iš Kuršo kilusi Brunų šeima, jų valdymo metu pastatyti ir iki šiol išlikę komplekso pastatai. Dvaro rūmai.
Oficina.
Didelis dvaro svirnas.
Netoli dvaro, skverelyje prie kultūrnamio įrengta treniruoklių aikštelė.
Nuo Pavermenio matyti iš už kukurūzų laukų kyšanti Truskavos bažnyčia.
Dabartinė Truskavos Šventosios Dvasios bažnyčia yra nesena, pašventinta viso labo 1998 m. Pirmoji medinė bažnyčia čia buvo pastatyta 1794 m., parapija įsteigta 1813 m. Senoji bažnyčia sudegė per karą 1944 m. vasarą, o sovietmečiu tikintieji meldėsi buvusioje prieglaudoje.
Miestelio centre įrengtas gražus skveras su medinėmis skulptūromis.
Yra ir nedidelis tvenkinys.
Atokiau nuo centro vaikščioti, tiesa, pavojinga - prašalaičius įtariai nužiūrinėja vietiniai vierchai.
Nuo Truskavos pavažiavę 10 km į pietus pasiekėme Lančiūnavą. Teigiamą įspūdį apie miestelį netruko sudaryti tenykščiai gatvių vardijimo papročiai. Kiek žino maps.lt (o šis puslapis žino daug), tai vienintelė tokio pavadinimo gatvė visoje Lietuvoje.
Be savito pavadinimo gatvės, Lančiūnava turi nemenką dvarą. Klasicistinio stiliaus rūmus XIX a. pabaigoje pastatė Kognovickių šeima. Visgi, gražūs fasadai kartais slepia perdėm prozišką XIX a. realybę - 1860 m. skunde baudžiauninkai pažymi, kad dvarininkas atiminėja valstiečių gyvulius, javus ir net namus, išvaro juos į gyventi vargiai tinkamas, pelkėtas vietas, miško kirtimus. Už skundą prašytojai gavo nei daug, nei mažai - po du šimtu rykščių.
Dvaro kalvė su impozantišku bokšteliu.
Apleistas fontanas.
Greta dvaro esanti Šv. Kazimiero bažnyčia 1880 m. buvo pastatyta tų pačių Kognovickių.
Savo kelionę toliau tęsiame A8 keliu. Nors ši Via Balticos atkarpa nėra taip išgarsėjusi kaip A5 tarp Kauno ir Marijampolės, kažkoks moksliškai nepaaiškinamas neigiamas poveikis vairuotojų psichikai juntamas ir čia. Šilčiausi linkėjimai šitos silkės vairuotojui, išsirovusiam lenkti be mažiausio rūpesčio dėl to, jog kažkas atvažiuoja priešpriešine juosta.
Pravažiavę Kėdainių pakraštį pasukome į 2008 kelią link Apytalaukio. XVII a. statyta Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia gerai matosi ir iš pačių Kėdainių, iki kurių nuo čia vos penketas kilometrų.
Iš Kėdainių tačiau nesimato dvaro su įspūdingais neorenesansinio stiliaus rūmais. Apytalaukio vietovė minima 1371 m., dvarą įvairiu metu valdė garsios Karpių, Tiškevičių, Zabielų giminės. Būtent pastarieji 1880 m. ir pastatė dabartinius dvaro rūmus. Po Antrojo pasaulinio karo dvaro rūmuose įrengta prieglauda, dabar šis labai gražus pastatas, deja, apleistas.
Dvaro bokštas, savo laiku matyt tarnavęs ir kokiam praktiškam tikslui.
Už 8 km šiauriau Apytalaukio, Šetenių kaime, yra vieta, kur pasaulį 1911 m. birželio 30 d. išvydo lietuvis, kuriam nebuvo lemta tokiu būti - Czeslawas Miloszas. Vilniaus universiteto Teisės fakulteto auklėtinis ir Lenkijos diplomatas didžiausios šlovės susilaukė pasitraukęs į Vakarus ir atsidėjęs rašytojo karjerai. Bene žymiausiu jo kūriniu tapo 1953 m. parašyta antistalininė esė "Pavergtas protas", o didžiausio įvertinimo rašytojas sulaukė 1980 m., kai jam buvo skirta Nobelio literatūros premija. Rašytojo gimtinę žymi tokie knygos formos paminklai.
Paties Kunatų dvaro, kuriame gimę Miloszas, nebėra, jo vietoje šiandien bestovi tik toks neišvaizdus nameliukas.
Dar keletą kilometrų šiauriau randame Šventybrasčio kaimą, vardą gavusį, manoma, nuo dar pagonių šventyklos bei gretimais tekėjusio nedidelio Brastos upelio, kairiojo Nevėžio intako. Dabar, žinoma, miestelyje populiaresnė krikščionybė, o melstis tikintieji gali dar 1774 m. statytoje Kristaus Atsimainymo bažnyčioje.
Nepriklausomybės paminklas, statytas 1937 m., sovietmečiu buvo nugriautas, tačiau 1989 m. atkastas, restauruotas ir vėl pastatytas buvusioje vietoje.
Impozantiškas paminklas kaimo kapinėse.
Pasidairę kairiajame Nevėžio krante persikėlėme į dešinįjį (ties Šventybrasčiu tėra tik pėsčiųjų tiltas, tad teko važiuoti atgalios iki pat Kėdainių). Tarp sužaliavusių medžių sunkiai įžvelgiami Sirutiškio dvaro rūmai.
Dabar rūmai visiškai apleisti ir tarnauja nebent kaip prieglobstis vietiniams girtuoklėliams.
Surviliškis - kiek per 300 gyventojų turintis miestelis Kėdainių rajono šiaurėje. Žinomas nuo 1501 m., iki XIX a. priklausė Žemaičių vyskupui, sovietmečiu buvo centrine kolūkio gyvenviete.
Nedidelė liaudies architektūros formų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia, statyta 1791 m.
Šventoriuje viena į kitą pasirėmusios pūpso žvynabudės. Praktiški tikintieji iš mišių gali grįžti ir su pietumis terbelėje.
Kaimo pakraščiu neskubėdamas teka Nevėžis, per kurį čia nutiestas pakabinamas pėsčiųjų tiltas. Nuo jo ir daryta ši nuotrauka.
Kiek šiauriau miestelio iškilęs Bakainių piliakalnis. Anot legendos, piliakalnis supiltas mūšio vietose - pagerbdami žuvusį vadą kariai kepurėmis sunešę šį žemių kalną.
Kiek toliau nuo Nevėžio, prie jo intako Liaudės (ne Liaudies) yra dėmesio vertas Paberžės kaimas ir jo nedidelė Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia. Į ją 1966 m. kunigu buvo paskirtas Algirdas Mykolas Dobrovolskis, geriau žinomas Tėvo Stanislovo vardu.
Amžinojo poilsio žymusis disidentas 2005 m. atgulė bažnyčios šventoriuje.
Greta bažnyčios stovi paminklas 1863 m. sukilimui atminti. Nuo 1856 m. Paberžėje kunigavęs Antanas Mackevičius 1863 m. pavasarį bažnyčioje perskaitė sukilėlių manifestą ir pats subūrė maždaug 250 žmonių būrį. Metų pabaigoje kunigas buvo suimtas ir nuteistas mirties bausme, kuri jam buvo įvykdyta gruodžio 28 d.
Netoli bažnyčios yra buvusio dvaro ponų namas, kuriame yra įrengtas 1863 m. sukilimo muziejus. Į Paberžę atvykome pavakare, tad aplankyti jo nebepavyko.
Dar už kelių kilometrų į vakarus pasiekėme Terespolį, kuriame taip pat būta nemenko dvaro. Šiuos parko juosiamus rūmus XX a. pradžioje pasistatė Chrapovickiai.
Kitapus geležinkelio įsitaisęs ne itin išvaizdus Gudžiūnų miestelis, turintis tačiau simpatišką neogotikinę Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią (1911 m.).
Krakės - didokas miestelis (800 gyventojų) vakarinėje rajono dalyje. Jo pavadinimas kildinamas iš to, kad čionykščiuose tvenkiniuose buvo auginami karosai, anuomet vadinti krakėmis. 1421 m. Vytautas Didysis Krakes padovanojo Žemaičių vyskupijai ir jos žinioje miestelis liko daugiau nei keturis šimtmečius - iki pat 1842 m.
Pirmoji bažnyčia Krakėse pastatyta XV a. viduryje, dabartinė - 1907 m.
Centrinėje Krakių aikštėje akį džiugina išlikęs mūrinis užstatymas.
Krakėse yra ir vienintelis Lietuvoje veikiantis kotryniečių vienuolynas. Čia jis įsteigtas 1645 m. Žemaičių vyskupo Jurgio Tiškevičiaus rūpesčiu ir lėšomis. Jis išsilaikė per visą carinės okupacijos laikotarpiu ir buvo uždarytas tik sovietų 1948 m., tačiau atgavus Nepriklausomybę atkurtas.
Lietuvoje yra dvi gyvenvietės pavadintos Akademija, ir abiejų jų istorija susijusi. Ši, Kėdainių rajone, yra pirmoji, taip imta vadinti 1924 m. čia įsteigus Žemės ūkio akademiją, kuri pratęsė dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, 1911 m. įkurtos žemės ūkio vidurinės mokyklos tradicijas. 1946 m. akademija perkelta į Kauno pakraštį, prie jos įsikūręs miestelis dabar taip pat nešioja Akademijos vardą, o senosios akademijos vietoje 1956 m. įkurdintas žemdirbystės institutas.
Tiesa, ne visiems Akademijoje rūpi vien sėklininkystė bei agroekologija.
Akademija ir vėliau institutas buvo įkurti buvusio Dotnuvos dvaro vietoje - iš jo likęs nemenkas kompleksas su senais pastatais, parku, tvenkiniu. Kažkur netoliese 1947 m. įsikūrė ir pirmas Lietuvos kolūkis - jo centras buvo Dotnuvoje.
Pats Dotnuvos miestelis yra keletu kilometrų piečiau. Jo vardas žinomas nuo XIV a., 1582 m. Dotnuva vadinama miesteliu, 1637 m. gavo net miesto teises. 1701 m. Dotnuvoje įkurtas bernardinų vienuolynas, kurio šimtmečiu vėliau statytas pastatas ir šiandien išsiskiria miestelio panoramoje.
Prie vienuolyno 1810 m. pastatyta ir dabartinė barokinė Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia.
Tarp Dotnuvos ir Kėdainių, laukuose prie Ruoščių kaimo, yra Lietuvos geografinis centras, 1995 m. nustatytas Lietuvos žemėtvarkos instituto. Jį žymi granitinis paminklas.
Lietuvos centro peizažas ne itin vaizdingas, tačiau tipiškas Kėdainių rajonui.
Krutėdami sostinės link pakeliui dar stabtelėjome nufotografuoti poros bažnyčių. 1903 m. statyta neogotikinė Visų Šventųjų bažnyčia Josvainiuose.
Visai nedidelė, 1933 m. statyta Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia Šaravuose.
Apytikris kelionės maršrutas:
Pažintį su Kėdainių rajonu pradėkime Šėtoje. Tai maždaug 900 gyventojų turintis miestelis pačiuose rajono rytuose, prie kelio, jungiančio Kėdainius su Ukmerge. Žinomas nuo 1362 m., miestelis tuomet stovėjo kiek kitoje vietoje, o į dabartinę persikėlė XVII a., senąją Šėtą sunaikinus švedams.
Miestelio panoramoje ryškiausiai išsiskiria Švč. Trejybės bažnyčia. Mūrinė šventovė buvo pastatyta 1782 m., o po didelio gaisro atstatyta 1817 m. 1897 m. bažnyčia rekonstruota - ji padidinta bei pristatytas bokštas.
Nuo Šėtos pasukime šiauriau. Kryžkelė ir kryžius kažkur netoli Pavermenio.
Pats Pavermenys, sovietmečiu buvęs centrine kolūkio gyvenviete, įdomiausias dėka pietiniame kaimo pakraštyje esančios dvaro sodybos. Nuo XVIII a. vidurio dvarą valdė iš Kuršo kilusi Brunų šeima, jų valdymo metu pastatyti ir iki šiol išlikę komplekso pastatai. Dvaro rūmai.
Oficina.
Didelis dvaro svirnas.
Netoli dvaro, skverelyje prie kultūrnamio įrengta treniruoklių aikštelė.
Nuo Pavermenio matyti iš už kukurūzų laukų kyšanti Truskavos bažnyčia.
Dabartinė Truskavos Šventosios Dvasios bažnyčia yra nesena, pašventinta viso labo 1998 m. Pirmoji medinė bažnyčia čia buvo pastatyta 1794 m., parapija įsteigta 1813 m. Senoji bažnyčia sudegė per karą 1944 m. vasarą, o sovietmečiu tikintieji meldėsi buvusioje prieglaudoje.
Miestelio centre įrengtas gražus skveras su medinėmis skulptūromis.
Yra ir nedidelis tvenkinys.
Atokiau nuo centro vaikščioti, tiesa, pavojinga - prašalaičius įtariai nužiūrinėja vietiniai vierchai.
Nuo Truskavos pavažiavę 10 km į pietus pasiekėme Lančiūnavą. Teigiamą įspūdį apie miestelį netruko sudaryti tenykščiai gatvių vardijimo papročiai. Kiek žino maps.lt (o šis puslapis žino daug), tai vienintelė tokio pavadinimo gatvė visoje Lietuvoje.
Be savito pavadinimo gatvės, Lančiūnava turi nemenką dvarą. Klasicistinio stiliaus rūmus XIX a. pabaigoje pastatė Kognovickių šeima. Visgi, gražūs fasadai kartais slepia perdėm prozišką XIX a. realybę - 1860 m. skunde baudžiauninkai pažymi, kad dvarininkas atiminėja valstiečių gyvulius, javus ir net namus, išvaro juos į gyventi vargiai tinkamas, pelkėtas vietas, miško kirtimus. Už skundą prašytojai gavo nei daug, nei mažai - po du šimtu rykščių.
Dvaro kalvė su impozantišku bokšteliu.
Apleistas fontanas.
Greta dvaro esanti Šv. Kazimiero bažnyčia 1880 m. buvo pastatyta tų pačių Kognovickių.
Savo kelionę toliau tęsiame A8 keliu. Nors ši Via Balticos atkarpa nėra taip išgarsėjusi kaip A5 tarp Kauno ir Marijampolės, kažkoks moksliškai nepaaiškinamas neigiamas poveikis vairuotojų psichikai juntamas ir čia. Šilčiausi linkėjimai šitos silkės vairuotojui, išsirovusiam lenkti be mažiausio rūpesčio dėl to, jog kažkas atvažiuoja priešpriešine juosta.
Pravažiavę Kėdainių pakraštį pasukome į 2008 kelią link Apytalaukio. XVII a. statyta Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia gerai matosi ir iš pačių Kėdainių, iki kurių nuo čia vos penketas kilometrų.
Iš Kėdainių tačiau nesimato dvaro su įspūdingais neorenesansinio stiliaus rūmais. Apytalaukio vietovė minima 1371 m., dvarą įvairiu metu valdė garsios Karpių, Tiškevičių, Zabielų giminės. Būtent pastarieji 1880 m. ir pastatė dabartinius dvaro rūmus. Po Antrojo pasaulinio karo dvaro rūmuose įrengta prieglauda, dabar šis labai gražus pastatas, deja, apleistas.
Dvaro bokštas, savo laiku matyt tarnavęs ir kokiam praktiškam tikslui.
Už 8 km šiauriau Apytalaukio, Šetenių kaime, yra vieta, kur pasaulį 1911 m. birželio 30 d. išvydo lietuvis, kuriam nebuvo lemta tokiu būti - Czeslawas Miloszas. Vilniaus universiteto Teisės fakulteto auklėtinis ir Lenkijos diplomatas didžiausios šlovės susilaukė pasitraukęs į Vakarus ir atsidėjęs rašytojo karjerai. Bene žymiausiu jo kūriniu tapo 1953 m. parašyta antistalininė esė "Pavergtas protas", o didžiausio įvertinimo rašytojas sulaukė 1980 m., kai jam buvo skirta Nobelio literatūros premija. Rašytojo gimtinę žymi tokie knygos formos paminklai.
Paties Kunatų dvaro, kuriame gimę Miloszas, nebėra, jo vietoje šiandien bestovi tik toks neišvaizdus nameliukas.
Dar keletą kilometrų šiauriau randame Šventybrasčio kaimą, vardą gavusį, manoma, nuo dar pagonių šventyklos bei gretimais tekėjusio nedidelio Brastos upelio, kairiojo Nevėžio intako. Dabar, žinoma, miestelyje populiaresnė krikščionybė, o melstis tikintieji gali dar 1774 m. statytoje Kristaus Atsimainymo bažnyčioje.
Nepriklausomybės paminklas, statytas 1937 m., sovietmečiu buvo nugriautas, tačiau 1989 m. atkastas, restauruotas ir vėl pastatytas buvusioje vietoje.
Impozantiškas paminklas kaimo kapinėse.
Pasidairę kairiajame Nevėžio krante persikėlėme į dešinįjį (ties Šventybrasčiu tėra tik pėsčiųjų tiltas, tad teko važiuoti atgalios iki pat Kėdainių). Tarp sužaliavusių medžių sunkiai įžvelgiami Sirutiškio dvaro rūmai.
Dabar rūmai visiškai apleisti ir tarnauja nebent kaip prieglobstis vietiniams girtuoklėliams.
Surviliškis - kiek per 300 gyventojų turintis miestelis Kėdainių rajono šiaurėje. Žinomas nuo 1501 m., iki XIX a. priklausė Žemaičių vyskupui, sovietmečiu buvo centrine kolūkio gyvenviete.
Nedidelė liaudies architektūros formų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia, statyta 1791 m.
Šventoriuje viena į kitą pasirėmusios pūpso žvynabudės. Praktiški tikintieji iš mišių gali grįžti ir su pietumis terbelėje.
Kaimo pakraščiu neskubėdamas teka Nevėžis, per kurį čia nutiestas pakabinamas pėsčiųjų tiltas. Nuo jo ir daryta ši nuotrauka.
Kiek šiauriau miestelio iškilęs Bakainių piliakalnis. Anot legendos, piliakalnis supiltas mūšio vietose - pagerbdami žuvusį vadą kariai kepurėmis sunešę šį žemių kalną.
Kiek toliau nuo Nevėžio, prie jo intako Liaudės (ne Liaudies) yra dėmesio vertas Paberžės kaimas ir jo nedidelė Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia. Į ją 1966 m. kunigu buvo paskirtas Algirdas Mykolas Dobrovolskis, geriau žinomas Tėvo Stanislovo vardu.
Amžinojo poilsio žymusis disidentas 2005 m. atgulė bažnyčios šventoriuje.
Greta bažnyčios stovi paminklas 1863 m. sukilimui atminti. Nuo 1856 m. Paberžėje kunigavęs Antanas Mackevičius 1863 m. pavasarį bažnyčioje perskaitė sukilėlių manifestą ir pats subūrė maždaug 250 žmonių būrį. Metų pabaigoje kunigas buvo suimtas ir nuteistas mirties bausme, kuri jam buvo įvykdyta gruodžio 28 d.
Netoli bažnyčios yra buvusio dvaro ponų namas, kuriame yra įrengtas 1863 m. sukilimo muziejus. Į Paberžę atvykome pavakare, tad aplankyti jo nebepavyko.
Dar už kelių kilometrų į vakarus pasiekėme Terespolį, kuriame taip pat būta nemenko dvaro. Šiuos parko juosiamus rūmus XX a. pradžioje pasistatė Chrapovickiai.
Kitapus geležinkelio įsitaisęs ne itin išvaizdus Gudžiūnų miestelis, turintis tačiau simpatišką neogotikinę Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią (1911 m.).
Krakės - didokas miestelis (800 gyventojų) vakarinėje rajono dalyje. Jo pavadinimas kildinamas iš to, kad čionykščiuose tvenkiniuose buvo auginami karosai, anuomet vadinti krakėmis. 1421 m. Vytautas Didysis Krakes padovanojo Žemaičių vyskupijai ir jos žinioje miestelis liko daugiau nei keturis šimtmečius - iki pat 1842 m.
Pirmoji bažnyčia Krakėse pastatyta XV a. viduryje, dabartinė - 1907 m.
Centrinėje Krakių aikštėje akį džiugina išlikęs mūrinis užstatymas.
Krakėse yra ir vienintelis Lietuvoje veikiantis kotryniečių vienuolynas. Čia jis įsteigtas 1645 m. Žemaičių vyskupo Jurgio Tiškevičiaus rūpesčiu ir lėšomis. Jis išsilaikė per visą carinės okupacijos laikotarpiu ir buvo uždarytas tik sovietų 1948 m., tačiau atgavus Nepriklausomybę atkurtas.
Lietuvoje yra dvi gyvenvietės pavadintos Akademija, ir abiejų jų istorija susijusi. Ši, Kėdainių rajone, yra pirmoji, taip imta vadinti 1924 m. čia įsteigus Žemės ūkio akademiją, kuri pratęsė dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, 1911 m. įkurtos žemės ūkio vidurinės mokyklos tradicijas. 1946 m. akademija perkelta į Kauno pakraštį, prie jos įsikūręs miestelis dabar taip pat nešioja Akademijos vardą, o senosios akademijos vietoje 1956 m. įkurdintas žemdirbystės institutas.
Tiesa, ne visiems Akademijoje rūpi vien sėklininkystė bei agroekologija.
Akademija ir vėliau institutas buvo įkurti buvusio Dotnuvos dvaro vietoje - iš jo likęs nemenkas kompleksas su senais pastatais, parku, tvenkiniu. Kažkur netoliese 1947 m. įsikūrė ir pirmas Lietuvos kolūkis - jo centras buvo Dotnuvoje.
Pats Dotnuvos miestelis yra keletu kilometrų piečiau. Jo vardas žinomas nuo XIV a., 1582 m. Dotnuva vadinama miesteliu, 1637 m. gavo net miesto teises. 1701 m. Dotnuvoje įkurtas bernardinų vienuolynas, kurio šimtmečiu vėliau statytas pastatas ir šiandien išsiskiria miestelio panoramoje.
Prie vienuolyno 1810 m. pastatyta ir dabartinė barokinė Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia.
Tarp Dotnuvos ir Kėdainių, laukuose prie Ruoščių kaimo, yra Lietuvos geografinis centras, 1995 m. nustatytas Lietuvos žemėtvarkos instituto. Jį žymi granitinis paminklas.
Lietuvos centro peizažas ne itin vaizdingas, tačiau tipiškas Kėdainių rajonui.
Krutėdami sostinės link pakeliui dar stabtelėjome nufotografuoti poros bažnyčių. 1903 m. statyta neogotikinė Visų Šventųjų bažnyčia Josvainiuose.
Visai nedidelė, 1933 m. statyta Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia Šaravuose.
Apytikris kelionės maršrutas:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą