Turiu prisipažinti - šią išvyką planavau ne aš, mano rolė joje apsiribojo sėdėjimu ir žiūrėjimu per langą, ir net šiandien man ją aprašyti sunku ta prasme, kad pačiame maršrute nelabai yra vienas bendras vardiklis - ar bent jau aš čia jo neįžvelgiu. Tačiau jo ir nereikia - garbus skaitytojas gal labai nepyks, kad pasakojime šokinėsime per tarpusavyje menkai tesusijusias vietas, juolab kad ten, Aukštaitijos nacionaliniame parke bei pakeliui į jį, tos vietos ir kiekviena paskirai yra pakankamai įdomios.
Pirmuoju sustojimu tapo Švenčionėliai - kiek daugiau nei 5000 gyventojų turintis miestas, antras pagal dydį Švenčionių rajone (po, kaip bebūtų keista, ne rajono centro, o Pabradės; tiesa, visas šis trejetas yra gan panašaus dydžio). Švenčionėlių istorija nepaini - 1860 m. tiesiant Peterburgo - Varšuvos geležinkelį čia įrengta Švenčionių stotis (pats Švenčionių miestas yra už maždaug 10 km į rytus), o aplink stotį ilgainiui išaugo gyvenvietė. XIX a. pabaigoje, nutiesus Panevėžio - Lentupio siaurąjį geležinkelį, Švenčionėlių stotis tapo mazgine. Teoriškai ji tokia liko ir iki šiol - nuo pagrindinės linijos link Turmanto ir vėliau Daugpilio bei galiausiai Peterburgo čia atsišakoja geležinkelis į Uteną, įrengtas vietoj dalies buvusio siaurojo geležinkelio.
Stoties viduje išpaišyta freska primena senąjį Peterburgo - Varšuvos geležinkelį, kažkada labai svarbią Rusijos Imperijos magistralę, jungusią sostinę su Europa.
Šiandien geležinkeliu judėjimas menkas - tolimajame susisiekime traukinius išstūmė lėktuvai, didelių miestų Lietuvoje prie šios linijos nėra, į latvių Daugpilį važinėti neleidžia abiejų šalių geležinkelininkų nesusikalbėjimas bei užsispyrimas, o pagrindiniai krovinių srautais geležinkeliu šiais laikais juda ne šiaurės - pietų, o rytų - vakarų kryptimi, visų pirma Klaipėdos uosto link.
Greta stoties pastatytas paminklas tremtiniams - kaip dažna stotis Lietuvoje, taip ir Švenčionėliai, tūkstančiams Lietuvos gyventojų tapo kelio į Sibiro lagerius pradžia.
Švenčionėlių miesto centru turėtume vadinti Priestočio gatvės atkarpą priešais stotį, vizualiai panašią į ilgą ir siaurą aikštę.
Priešingame stočiai šios aikštės gale - buvęs rajono komiteto pastatas. Nuo 1950 iki 1959 m., itin susmulkinus administracinį suskirstymą, Švenčionėliai buvo tapę rajono centru.
Netoliese ir kultūros namai.
Ir keletas liūdnų stalininių daugiabučių apsilaupiusiomis sienomis.
Priestočio gatvėje vyksta gana aktyvus prekybinis gyvenimas - kone kiekvieno namo pirmame aukšte įsikūrusi kokia nors krautuvė. Netoliese yra ir turgus.
Yra ir baras, keistoku pavadinimu "Ultra". Ką gali žinoti, gal jų tikslinė auditorija yra į išvykas keliaujantys futbolo sirgaliai, ar virtuvės šefu darbuojasi koks į provinciją pasitraukęs Pietų IV veteranas... Savasbliudas.lt šią vietą yra įvertinęs gan teigiamai, bet į jų vertinimą šiuo konkrečiu atveju žiūrėčiau atsargiai - į "Ultrą" tenykščiai degustatoriai užsuko po žygio, o tokia veikla, kaip jie patys teisingai pastebėjo, labai paskanina bet kokį maistą.
Įdomusis balkonas.
Šios kelionės planavimui stipriai pasitarnavo tuomet dar naujiena buvęs Karolio Žukausko sukurtas lietuvon.lt žemėlapis. Jo padedami atradome ir Bruknynės vandens malūną, kuris, tiesa, didesnio įspūdžio nepadarė - kelios trobos ir vos sruvenantis upeliokas.
Dar užsukome ir į Kretuonų gatvinį kaimą. Šis kaimas įdomus kaip senos gatvinės užstatymo struktūros, susiformavusios po XVI a. Valakų reformos, pavyzdys.
Deja, kai kurių kaimo namų būklė šiandien tėra tokia.
Reškutėnai - kaimas Ignalinos rajone, pora kilometrų į rytus nuo didelio Kretuono ežero. Šv. Izidoriaus bažnyčia (1924 m.).
Atokiame kaime dviratį galima palikti ir neprirakintą - niekas jo nepasigvieš.
Paminklas Lietuvos vardo tūkstantmečiui ant kalvelės greta kaimo.
Kiek šiauriau Reškutėnų - taipogi gatvinės struktūros Rėkučių kaimas.
Nuo Reškutėnų mėginome miškais palei šiaurinį Kretuono ežero krantą pasiekti Pakretuonės malūną. Nors žemėlapis žadėjo kažkokį kelią, galiausiai įsirėmėme į geležinkelį ties Pakretuonės stotele. Teko apsigręžti ir tada jau traukti tiesiog į Ignaliną.
Ignalina ir savo dydžiu (kiek per 5000 gyventojų), ir istorija yra panaši į Švenčionėlius. Miestas buvusio Ignalinkos palivarko vietoje ėmė kurtis XX a. viduryje tiesiant Peterburgo - Varšuvos geležinkelį. Pirmoji stotis Ignalinoje buvo medinė, dabartinė statyta, panašu, sovietmečiu.
Lietaus nuprausta Geležinkelio gatvė priešais stotį.
Pagrindinė mieste Laisvės aikštė. Šiaurinėje pusėje aikštę apriboja rajono savivaldybės pastatas. Apskritai imant Ignalina yra nykus sovietinis miestas, o ta jo architektūrinė bei urbanistinė nykuma stipriai kontrastuoja su aplinkinio ežerų krašto gamtos grožiu.
Aikštę puošia mažosios infrastruktūros elementai, tokie, kaip skulptūros bei fontanai.
Gaveikėnų vandens malūnas į šiaurės vakarus nuo Ignalinos.
Prie Baluošo ežero išsidėstęs Šuminų kaimas, kuriame 1972 m. buvo filmuojamas mini serialas "Tadas Blinda".
Po medžiu besiilsįs autobusų tvarkaraštis. Į rajono centrą patekti galima tik penktadieniais.
Ginučių vandens malūnas, kurio kaskados nelyginant medus bites traukia maudynių mėgėjus.
Ginučių piliakalnis (tikriau būtų sakyti piliakalniai, mat jie čia du, jungiami pailgo gūbrio), supamas Linkmeno ir Ūkojo ežerų.
Nuo piliakalnio atsiveria gražus vaizdas į aplinkinius ežerus.
Greta į 175 m aukštį virš jūros lygio aukštį iškyla Ladakalnis, viena ryškesnių Aukštaitijos nacionalinio parko kalvų. Vaizdas į jo papėdėje mėlynuojantį Linkmeno ežerą.
Yra paprotys į viršų užnešti ir prie viršūnėje augančio ąžuolo palikti keletą akmenukų.
Pastaruoju metu apžvalgos bokštų Lietuvoje pristatyta daug, tačiau Šiliniškių arba Ginučių apžvalgos bokštas čia yra savotiškas pionierius - aikštelė "Bitės" komunikacijų bokšte buvo įrengta dar 2004 m.
Apžvalgos aikštelė įrengta pilnai solidžiame 30 m aukštyje - aukštesnes turi tik Mindūnų, Anykščių ir Sartų bokštai. Vaizdas į Ūkojo ežerą.
Į kitą pusę iki pat horizonto tęsiasi miškai.
Kirdeikių kaimas priklauso Utenos rajonui, nors nuo čia iki Ignalinos beveik dvigubai arčiau (14 km), nei iki Utenos (26 km). Pakaso ežero pakrantėje stovi Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (1927 m.).
Gan liaudiško stiliaus skulptūros bažnyčios šventoriuje.
Nuo Taurapilio piliakalnio atsiveriantis giliausio Lietuvoje Tauragnų ežero vaizdas.
Jauki autobusų stotelė Šeimatyje.
Daunorių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia (1934 m.).
Minčios malūnas. Čia vieta gan atoki, ir kaskados nesulaukia nė iš tolo tiek lankytojų kaip Ginučiai.
Nuo Minčios, žemėlapyje užmatę kulto pastatą žymintį kryželį, miškais patraukėme link Nečėnų. Kelias kartais tiesiog liaudavosi būti keliu.
Utenos rajono glūdumos pelkės.
Vietomis važiuoti teko ir taip.
Bet visgi galiausiai Nečėnų sentikių cerkvės nuotrauka į fotoaparato atminties kortelę nugulė.
Apytikris maršruto žemėlapis:
Taip pat skaitykite:
Tolimieji rytai - ankstesnė kelionė, kurioje buvo aplankyta dalis tų pačių vietų, įskaitant Ignaliną bei Švenčionėlius.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą