Kaip retas kuris Lietuvos miestas, Radviliškis turi labai stiprų įvaizdį visuomenės akyse - pasakius šio miesto pavadinimą išsyk pagalvojama apie jį kaip geležinkeliečių sostinę. Radviliškio rajonas, tuo tarpu, priešingai - išskirtinių bruožų tarsi ir neturi. Mielai lankomi keli jo dvarai, dažnas yra jei ne buvęs, tai bent girdėjęs apie Šeduvos malūną, tačiau apskritai imant tos šiaurės Lietuvos lygumos tarsi ir stokoja to vieno akcento, į kurį galėtų susifokusuoti mūsų žvilgsnis. Ir visgi jei ne išskirtinių, tai lankytinų vietų jame apstu - ir bent dalį jų čia ir apžvelgsime.
Pirmuoju sustojimu keliaujant į Radviliškio rajoną tapo Juragiai, kaimas dar Panevėžio rajono pietvakariuose, prie kelio iš Krekenavos į Šeduvą. Čia dėmesį patraukė senas apgriuvęs vėjo malūnas su ragana vėtrungės vaidmenyje.
Vadaktai - nedidelis (200 gyventojų) miestelis Radviliškio rajono pietryčiuose, kurio svarbiausiu akcentu yra Šv. Agotos bažnyčia (1883 m.). Pirmoji bažnyčia čia buvo pastatyta 1797 m. ir buvo tituluota Švč. Mergelės Marijos vardu, tačiau po Agotos ir Zigmanto Liudkevičių finansuoto perstatymo titulas buvo pakeistas pagerbiant fundatorę.
Bažnyčios varpinė.
Paminklas Vytauto Didžiojo 500-osioms mirties metinėms paminėti.
"Vargu ar Lietuvos žemėlapyje rastume kitą tokį jaukų, gražų ir sklidiną snaudžiančios romantikos užkampį kaip Sidabravo bažnytkaimis" - taip rašo sidabravietis Vytautas Alantas Broniaus Kviklio sudarytoje knygoje "Mūsų Lietuva", tiesa, kartu priduriant, kad taip jis atrodė iki II pasaulinio karo, o kaip jis atrodo dabar (knyga leista Šaltojo karo metais Bostone) - žinių autorius neturįs. XXI a. Sidabravas yra atokiau nuo pagrindinių kelių esantis 500 gyventojų turintis miestelis, vizualiai menkai besiskiriąs nuo kitų panašaus dydžio gyvenviečių.
Sidabravas yra gana jaunas - jis ėmė kurtis aplink 1829 m. Rokonių dvaro savininko Mato Tracevskio prie Miškių kaimo pastatytą Švč. Trejybės bažnyčią. Miesto pavadinimo kilmė, atrodo, taip pat susijusi su šiomis statybomis - anot pasakojimų, Tracevskis, džiaugdamasis pastatęs bažnyčią, pareiškęs szczodrzem odwdzięczyl się Bogu (dosniai atsilyginau Dievui), ką kartodami lietuviai iš pradžių sudėję Szczodrobową, kuris vėliau tapęs Sidabravu. Ir jei šiame pasakojime yra teisybės, tai matyt nėra prasmės aplinkiniuose laukuose ieškoti sidabro lobių ar kasyklų.
Savitos architektūros miestelio parduotuvė.
Tarp Sidabravo ir Baisogalos įsikūręs Palonų miestelis. Neoromaninė Dievo Apvaizdos bažnyčia (1939 m.).
Parkelyje įrengta nedidelė scena ar estrada (ar kaip šį dalyką reiktų pavadinti).
Baisogala - nemažas miestelis (2000 gyventojų), minimas jau nuo XIII a. 1537 m. jau minimas miestelis, 1791 m. Baisogala buvo gavusi net ir miesto teises, tačiau į didesnį centrą taip ir neišaugo ir net po 1950 m. reformos, kai rajonų centrais tapo, atrodytų, kas tik netingėjo, tebuvo tik apylinkės centru.
Baisogalos parapija įkurta 1539 m., dabartinė Švč. Trejybės bažnyčia pastatyta 1882 m.
Bažnyčios interjeras.
Paminklas žuvusiems kovose dėl Nepriklausomybės. Šiuose kraštuose svarbiausios kovos XX a. antrajame dešimtmetyje vyko su bermontininkais.
Netoliese yra įrengtos ir sovietinių karių kapinės su memorialu.
Buvęs gyvulininkystės tyrimo institutas. Dabar šis institutas išsikėlęs į šalimais esantį dvarą.
Kažkokia keista figūra ant chruščiovkės kamino.
Baisogalos dvaras yra didžiausia miestelio įžymybė ir apskritai vienas gražesnių dvarų visoje Lietuvoje. Jo šeimininkais ilgą laiką buvo turtinga Komarų šeima. Ryškiausias viso komplekso akcentas yra didelio parko juosiami neoklasicistiniai dvaro rūmai, statyti XIX a. pabaigoje.
Dvaro vartus puošia liūtai.
Puošnumo nestokoja ir dvaro šulinys.
Buvęs svirnas.
Jau už parko, atokiau nuo rūmų, prigludęs ir vėjo malūnas.
Miesto centru turėtume vadinti pailgą Laisvės aikštę, supamą daugiausia sovietmečio pastatų. Aplinkui išsidėsčiusios ir pagrindinės miesto įstaigos, o taip pat kelios parduotuvės.
Šeduva žinoma nuo XV a. vidurio, o miesto teises ir herbą (matomas ant seniūnijos pastato) Šeduva gavo 1654 m. Savivaldą miestas išsaugojo net caro laikais, o nuo 1950 iki 1962 m. buvo rajono centru.
Paminklas Šeduvos žydams, iki Antrojo pasaulinio karo sudariusiems ženklią miesto gyventojų dalį. Apskritai Šeduva prieš šimtą metų buvo gerokai didesnė ir reikšmingesnė nei dabar - XX a. pradžioje joje gyveno apie 5000 žmonių.
Renesansinė Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia (1649 m.). Bet katalikiškos bažnyčios Šeduvoje savo laiku buvo liuteronų, stačiatikių ir žydų šventovės, tačiau nei viena jų iki mūsų dienų neišliko.
"Retromobile" asociacijos įsteigtas Istorinės technikos muziejus su įvairių tiek karinių, tiek ir civilinių automobilių ekspozicija.
Vienas iš Šeduvos simbolių - vadinamasis Velnių malūnas (sakoma, kad jo savininkas buvo sudaręs sutartį su nelabaisiais, kad šie nesant vėjo šokinėtų nuo sparno ant sparno ir taip neleistų malūnui sustoti; ką savininkas už tai pažadėjęs velniams istorija nutyli). Jau bemaž pusė amžiaus praėjo nuo to, kai atitarnavusiame malūne buvo įrengtas restoranas ir jei dabar pakelės smukle nieko pernelyg nenustebinsi, tai sovietmečiu, iš pasakojimų sprendžiant, jis buvo tapęs kultine vieta, kur staliuką užsisakyti reikėdavę gerokai iš anksto.
Viena populiaresnių lankytinų Radviliškio rajono vietų yra Burbiškio dvaras (nepainioti su to paties pavadinimo dvaru Anykščių rajone), kurio pavadinimas kilęs nuo pirmųjų savininkų Burbų šeimos. Nuo XIX a. pradžios Baženskių šeimai priklausęs dvaras XX a. buvo atnaujintas jį paverčiant panašų į tvirtovę. Reikia paminėti, kad labiausiai į akis krentantis kuorą primenantis bokštas nėra autentiškas - jis atstatytas per pastaruosius kelerius metus.
Labiausiai dvarą garsina ir daugiausia lankytojų sutraukia pavasarį čia vykstanti tulpių žydėjimo šventė. Rugpjūčio mėnesį, žinoma, tulpių lysvės tuščios.
Tulpių šventės metu viskas atrodo maždaug taip (foto 2010 05).
Dvaro rūmų interjerai.
Rūmus juosiančiame parke yra keletas Kazimiero Ulianskio sukurtų skulptūrų. Ši dedikuota poetui Adomui Mickevičiui.
Dvaro kiaulidės papuošimas. Tokio pobūdžio puošmenos labiau būdingos arklidėms, išlipdytą kiaulės galvą čia pamačiau pirmą kartą.
Buvusioje kiaulidėje dabar eksponuojama įvairi žemės ūkio technika.
Šis matyt soviemtmečio laikų bokštas gan ryškiai kontrastuoja su bendra dvaro sodybos aplinka.
Šalia dvaro, prie A9 kelio, yra Dambavos (nepainioti su Panevėžio priemiesčiu Dembava) kaimas su Dievo Apvaizdos bažnyčia (1825 m.).
Raginėnų piliakalnis greta to paties pavadinimo kaimo gal ir ne itin didelis, bet išsiskiria Radviliškio rajono lygumose. Asmeniškai man jį aplankyti buvo įdomu jau vien dėl to, kad kažkada gilioje vaikystėje keletą metų gyvenau Raginėnų gatvėje Panevėžyje.
Nuo piliakalnio atsiveria vaizdas į Daugyvenės upelio slėnį.
Vertas dėmesio yra ir netoliese, arčiau A9 kelio esantis Kleboniškių gatvinis kaimas, kuriame 1989 m. įrengtas liaudies buities muziejus. Jis kažkiek primena Rumšiškes, tačiau vienu reikšmingu aspektu yra daug geresnis - čia muziejus daug mažesnis ir kompaktiškesnis.
Į muziejų iš apylinkių buvo perkeltos sodybos ar jų paskiri pastatai, kai kas atkurta naujai.
Interjerų ekspozicija, sakykime tiesiai, gana standartinė.
Penkiasdešimt sviestmušių atspalvių.
Yra ir technikos ekspozicija, kurioje reikšmingiausią dalį sudaro seni traktoriai.
Muziejaus pakraščiu teka ta pati Daugyvenė - 61 km ilgio upė, savo vandenis nešanti į Mūšą, o per ją - į Lielpupę ir Rygos įlanką.
Kitame Daugyvenės krante 1884 m. pastatytas vėjo malūnas. Šiandien tai bene vienintelis veikiantis vėjo malūnas Lietuvoje.
Žinoma, tai nereiškia, kad grūdai jame malami pramoniniu būdu - tai viso labo gyvas eksponatas edukacijai. Viduje galima apžiūrėti malūno įrangą.
Rajono centras Radviliškis - 16 000 gyventojų turintis miestas 20 km į pietryčius nuo Šiaulių. Žinomas nuo 1567 m. ir priklausęs Radvilų valdomai Šiaulių ekonomijai, miestas sparčiai augti ėmė XIX a. antrojoje pusėje, pro jį nutiesus Liepojos - Romnų geležinkelį ir kiek vėliau ruožus į Daugpilį per Panevėžį ir Tilžę per Tauragę. Šioje geležinių kelių sankryžoje atsidūręs nedidelis miestas tapo antru pagal svarbą geležinkelių mazgu visoje Lietuvoje.
Man, kaip šiokiam tokiam rail buff'ui, magėjo pamatyti šią geležinkeliečių sostinę, tačiau, atvirai kalbant, Radviliškis mane nuvylė. Savo darbininkiška dvasia jis kažkiek primena Naująją Vilnią, tačiau stokoja to pastarosios kolorito ir, jei jau lygintume su Vilniaus rajonais, įdomumu geriausiu atveju gali lygintis su kokiais nors Žirmūnais. Pridėkime dar rajono centrams gan būdingą provincialumą ir, panašu, ne pačią geriausią socialinę - ekonominę padėtį ir gautas kokteiliukas pasirodo tikrai ne iš maloniųjų.
Lyginant su kitais rajono centrais, Radviliškis kaip reta netvarkingas - net pačiame centre nepjauta žolė, nesutvarkytos gatvės, aptrupėję šaligatviai, apgriuvę namai.
Geležinkelio stotis. Keleivinis eismas čia ir dabar visai gyvas - į Šiaulius per dieną važiuoja gera dešimtis traukinių, į Vilnių ar Panevėžį - po du ar tris.
Prie stoties pastatytas paminklinis garvežys.
Rajono savivaldybė. Administraciniu centru Radviliškis tapo sovietmečiu, 1947 m. įkūrus Radviliškio apskritį, o 1950 m. ją pertvarkius į rajoną.
Laikrodis ant savivaldybės sienos, papuoštas svarbesniais miesto ir rajono akcentais.
Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia, įrengta 1945 m. vietoje senosios, sudegusios per Antrąjį pasaulinį karą.
Iš senosios bažnyčios liko tik atokiau stovėjusi medinė varpinė.
Šv. apaštalų Petro ir Povilo sentikių cerkvė, pastatyta 1881 m.
Kelionė į Radviliškį baigėsi LFF taurės ketvirtfinalio rungtynėmis, kuriose II lygoje žaidžiantis "Radviliškis" (antra miesto komanda, po laipteliu aukščiau rungtyniaujančio "Lokomotyvo") priėmė Vilniaus "Žalgirį". Šalies čempionų atvykimas sukėlė, galime sakyti, anšlagą - nedidelis miesto stadionas buvo pilnutėlis. Intrigos mače niekas nelaukė, jos ir nebuvo - svečiai laimėjo rezultatu 7 - 0.
Maršruto žemėlapis:
Baisogalos parapija įkurta 1539 m., dabartinė Švč. Trejybės bažnyčia pastatyta 1882 m.
Bažnyčios interjeras.
Paminklas žuvusiems kovose dėl Nepriklausomybės. Šiuose kraštuose svarbiausios kovos XX a. antrajame dešimtmetyje vyko su bermontininkais.
Netoliese yra įrengtos ir sovietinių karių kapinės su memorialu.
Buvęs gyvulininkystės tyrimo institutas. Dabar šis institutas išsikėlęs į šalimais esantį dvarą.
Kažkokia keista figūra ant chruščiovkės kamino.
Baisogalos dvaras yra didžiausia miestelio įžymybė ir apskritai vienas gražesnių dvarų visoje Lietuvoje. Jo šeimininkais ilgą laiką buvo turtinga Komarų šeima. Ryškiausias viso komplekso akcentas yra didelio parko juosiami neoklasicistiniai dvaro rūmai, statyti XIX a. pabaigoje.
Dvaro vartus puošia liūtai.
Puošnumo nestokoja ir dvaro šulinys.
Buvęs svirnas.
Jau už parko, atokiau nuo rūmų, prigludęs ir vėjo malūnas.
Kita maršruto stotele tapo Šeduva - antras pagal dydį (2900 žmonių) rajono miestas. Daugelis Šeduvą pamato tik maždaug tokią, pravažiuodami pro šalį A9 keliu tarp Šiaulių ir Panevėžio. Šioje panoramoje, kaip matome, ryškiausiai išsiskiria į 80 metrų aukštį išsišovęs ryšių bokštas.
Miesto centru turėtume vadinti pailgą Laisvės aikštę, supamą daugiausia sovietmečio pastatų. Aplinkui išsidėsčiusios ir pagrindinės miesto įstaigos, o taip pat kelios parduotuvės.
Šeduva žinoma nuo XV a. vidurio, o miesto teises ir herbą (matomas ant seniūnijos pastato) Šeduva gavo 1654 m. Savivaldą miestas išsaugojo net caro laikais, o nuo 1950 iki 1962 m. buvo rajono centru.
Paminklas Šeduvos žydams, iki Antrojo pasaulinio karo sudariusiems ženklią miesto gyventojų dalį. Apskritai Šeduva prieš šimtą metų buvo gerokai didesnė ir reikšmingesnė nei dabar - XX a. pradžioje joje gyveno apie 5000 žmonių.
"Retromobile" asociacijos įsteigtas Istorinės technikos muziejus su įvairių tiek karinių, tiek ir civilinių automobilių ekspozicija.
Vienas iš Šeduvos simbolių - vadinamasis Velnių malūnas (sakoma, kad jo savininkas buvo sudaręs sutartį su nelabaisiais, kad šie nesant vėjo šokinėtų nuo sparno ant sparno ir taip neleistų malūnui sustoti; ką savininkas už tai pažadėjęs velniams istorija nutyli). Jau bemaž pusė amžiaus praėjo nuo to, kai atitarnavusiame malūne buvo įrengtas restoranas ir jei dabar pakelės smukle nieko pernelyg nenustebinsi, tai sovietmečiu, iš pasakojimų sprendžiant, jis buvo tapęs kultine vieta, kur staliuką užsisakyti reikėdavę gerokai iš anksto.
Viena populiaresnių lankytinų Radviliškio rajono vietų yra Burbiškio dvaras (nepainioti su to paties pavadinimo dvaru Anykščių rajone), kurio pavadinimas kilęs nuo pirmųjų savininkų Burbų šeimos. Nuo XIX a. pradžios Baženskių šeimai priklausęs dvaras XX a. buvo atnaujintas jį paverčiant panašų į tvirtovę. Reikia paminėti, kad labiausiai į akis krentantis kuorą primenantis bokštas nėra autentiškas - jis atstatytas per pastaruosius kelerius metus.
Labiausiai dvarą garsina ir daugiausia lankytojų sutraukia pavasarį čia vykstanti tulpių žydėjimo šventė. Rugpjūčio mėnesį, žinoma, tulpių lysvės tuščios.
Tulpių šventės metu viskas atrodo maždaug taip (foto 2010 05).
Dvaro rūmų interjerai.
Rūmus juosiančiame parke yra keletas Kazimiero Ulianskio sukurtų skulptūrų. Ši dedikuota poetui Adomui Mickevičiui.
Dvaro kiaulidės papuošimas. Tokio pobūdžio puošmenos labiau būdingos arklidėms, išlipdytą kiaulės galvą čia pamačiau pirmą kartą.
Buvusioje kiaulidėje dabar eksponuojama įvairi žemės ūkio technika.
Šis matyt soviemtmečio laikų bokštas gan ryškiai kontrastuoja su bendra dvaro sodybos aplinka.
Šalia dvaro, prie A9 kelio, yra Dambavos (nepainioti su Panevėžio priemiesčiu Dembava) kaimas su Dievo Apvaizdos bažnyčia (1825 m.).
Raginėnų piliakalnis greta to paties pavadinimo kaimo gal ir ne itin didelis, bet išsiskiria Radviliškio rajono lygumose. Asmeniškai man jį aplankyti buvo įdomu jau vien dėl to, kad kažkada gilioje vaikystėje keletą metų gyvenau Raginėnų gatvėje Panevėžyje.
Nuo piliakalnio atsiveria vaizdas į Daugyvenės upelio slėnį.
Vertas dėmesio yra ir netoliese, arčiau A9 kelio esantis Kleboniškių gatvinis kaimas, kuriame 1989 m. įrengtas liaudies buities muziejus. Jis kažkiek primena Rumšiškes, tačiau vienu reikšmingu aspektu yra daug geresnis - čia muziejus daug mažesnis ir kompaktiškesnis.
Į muziejų iš apylinkių buvo perkeltos sodybos ar jų paskiri pastatai, kai kas atkurta naujai.
Interjerų ekspozicija, sakykime tiesiai, gana standartinė.
Penkiasdešimt sviestmušių atspalvių.
Yra ir technikos ekspozicija, kurioje reikšmingiausią dalį sudaro seni traktoriai.
Muziejaus pakraščiu teka ta pati Daugyvenė - 61 km ilgio upė, savo vandenis nešanti į Mūšą, o per ją - į Lielpupę ir Rygos įlanką.
Kitame Daugyvenės krante 1884 m. pastatytas vėjo malūnas. Šiandien tai bene vienintelis veikiantis vėjo malūnas Lietuvoje.
Žinoma, tai nereiškia, kad grūdai jame malami pramoniniu būdu - tai viso labo gyvas eksponatas edukacijai. Viduje galima apžiūrėti malūno įrangą.
Rajono centras Radviliškis - 16 000 gyventojų turintis miestas 20 km į pietryčius nuo Šiaulių. Žinomas nuo 1567 m. ir priklausęs Radvilų valdomai Šiaulių ekonomijai, miestas sparčiai augti ėmė XIX a. antrojoje pusėje, pro jį nutiesus Liepojos - Romnų geležinkelį ir kiek vėliau ruožus į Daugpilį per Panevėžį ir Tilžę per Tauragę. Šioje geležinių kelių sankryžoje atsidūręs nedidelis miestas tapo antru pagal svarbą geležinkelių mazgu visoje Lietuvoje.
Man, kaip šiokiam tokiam rail buff'ui, magėjo pamatyti šią geležinkeliečių sostinę, tačiau, atvirai kalbant, Radviliškis mane nuvylė. Savo darbininkiška dvasia jis kažkiek primena Naująją Vilnią, tačiau stokoja to pastarosios kolorito ir, jei jau lygintume su Vilniaus rajonais, įdomumu geriausiu atveju gali lygintis su kokiais nors Žirmūnais. Pridėkime dar rajono centrams gan būdingą provincialumą ir, panašu, ne pačią geriausią socialinę - ekonominę padėtį ir gautas kokteiliukas pasirodo tikrai ne iš maloniųjų.
Lyginant su kitais rajono centrais, Radviliškis kaip reta netvarkingas - net pačiame centre nepjauta žolė, nesutvarkytos gatvės, aptrupėję šaligatviai, apgriuvę namai.
Geležinkelio stotis. Keleivinis eismas čia ir dabar visai gyvas - į Šiaulius per dieną važiuoja gera dešimtis traukinių, į Vilnių ar Panevėžį - po du ar tris.
Prie stoties pastatytas paminklinis garvežys.
Rajono savivaldybė. Administraciniu centru Radviliškis tapo sovietmečiu, 1947 m. įkūrus Radviliškio apskritį, o 1950 m. ją pertvarkius į rajoną.
Laikrodis ant savivaldybės sienos, papuoštas svarbesniais miesto ir rajono akcentais.
Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia, įrengta 1945 m. vietoje senosios, sudegusios per Antrąjį pasaulinį karą.
Iš senosios bažnyčios liko tik atokiau stovėjusi medinė varpinė.
Šv. apaštalų Petro ir Povilo sentikių cerkvė, pastatyta 1881 m.
Kelionė į Radviliškį baigėsi LFF taurės ketvirtfinalio rungtynėmis, kuriose II lygoje žaidžiantis "Radviliškis" (antra miesto komanda, po laipteliu aukščiau rungtyniaujančio "Lokomotyvo") priėmė Vilniaus "Žalgirį". Šalies čempionų atvykimas sukėlė, galime sakyti, anšlagą - nedidelis miesto stadionas buvo pilnutėlis. Intrigos mače niekas nelaukė, jos ir nebuvo - svečiai laimėjo rezultatu 7 - 0.
Maršruto žemėlapis:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą