Tarp Vilniaus ir Kauno bokštų

Trumpos gruodžio dienos, kai šviesusis paros metas sutrumpėja iki minimumo, yra gera proga pasidairyti po artimesnes Vilniaus apylinkes, automobiliu pasiekiamas per keliasdešimt minučių. Tokioms trumpoms dienoms buvau susitaupęs ir maršrutą Kauno kryptimi, į maždaug pusiaukelėje tarp didžiausių šalies miestų esančias Elektrėnų ir Kaišiadorių apylinkes.

Pirmuoju sustojimu tapo Žasliai - 600 gyventojų turintis miestelis Kaišiadorių rajono rytuose. Žasliai žinomi nuo 1457 m., kurį laiką priklausė Goštautams, vėliau atiteko Žygimantui Augustui ir tapo valstybiniu dvaru. 1792 m. Žasliams buvo suteiktos Magdeburgo teisės ir herbas, tačiau po trejų metų žlugus Abiejų Tautų Respublikai, ši privilegija neteko galios. 

Miestelis įsikūręs šiauriniame nemažo Žaslių ežero krante. Nuo šio ežero pavadinimo kilęs ir miestelio vardas.

Iš ežero ištekanti Žasla šiaurinėje miestelio dalyje įteka į kitą - Limino ežerą.

XIX a. Žasliai buvo gerokai didesni nei dabar - kai kuriais duomenimis, miestelio gyventojų skaičius amžiaus pabaigoje pasiekė net 3000 žmonių. Žaslių nuosmukį nulėmė kelios priežastys - holokaustas, kurio metu buvo sunaikinta didelė miestelio žydų bendruomenė, tas faktas, kad Žasliai liko atokiau nuo svarbiausių prekybinių kelių ir pirmiausia Vilniaus - Kauno geležinkelio, kuris Žaslių ežerą aplenkia iš pietų pusės, taip pat tarpukarinė politinė situacija, kai Žasliai tapo dviejų priešiškų valstybių pasienio miestu ir prekybinis gyvenimas čia sumenko. Kartu prisidėjo, aišku, ir patogesnėje padėtyje atsidūrusių Kaišiadorių iškilimas, bet apie pastarąjį miestą kiek vėliau.

Kad jau užsiminėme apie geležinkelį, galima paminėti, kad 1975 m. balandžio 4 d. įvykusi Žaslių geležinkelio katastrofa (didžiausia Lietuvos istorijoje - susidūrus keleiviniam ir prekiniam traukiniams žuvo 20, o sužeista 80 žmonių) įvyko ne pačiame miestelyje, o Žaslių geležinkelio stoties gyvenvietėje už kokių 4 km į pietus.

Trikampė centrinė Žaslių aikštė, kažkada susiformavusi kaip pagrindinė miestelio prekyvietė.

2012 m. atidengtas paminklas miestelio 555 m. sukakčiai paminėti.

Gražioje vietoje, ant kalvos ežero pakrantėje, 1902 m. pastatyta neogotikinė Šv. Jurgio bažnyčia. Pirmoji bažnyčia šioje vietoje buvo pastatyta XVI a. pradžioje.

Koplyčia šventoriuje.

Nors visa centrinė miestelio dalis yra įtraukta į Kultūros vertybių registrą, jo apsauga, tiesiai sakant, šlubuoja. Ypač būdingi Žasliams pasirodė tokie nei skusti, nei lupti namai, kurių dalis atrodo vienaip, dalis - jau visai kitaip.

Nors tai vistiek geriau, nei kad namą visiškai apleisti. Tokių vaiduoklių Žasliuose taip pat yra.

Už 10 km į šiaurės rytus nuo Žaslių esantys Paparčiai labiausiai garsėja Aušrinės Marijos vienuolynu. Iki jo nusigauti nepavyko (sukliudė sniego gausa, parkavimo vietų nebuvimas, palaidi šunys ir, prisipažinkime, motyvacijos stoka), tačiau pakeliui pavyko į kolekciją nusifotografuoti Šv. vyskupo Stanislovo ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią (1916 m.).

Kolumbariumas kaimo kapinėse.

Nuo Paparčių atgal pro Žaslius patraukėme link rajono centro Kaišiadorių. Prie rytinio miesto pakraščio prigludęs Gudienos kaimas (1500 gyventojų, faktiškai Kaišiadorių priemiestis) turi kelis įdomesnius objektus. Svarbiausias jų yra Kaišiadorių dvaras, čia nufotografuotas iš toli, kitos tvenkinio pusės. Nesu tikras, ar dvarą galima laisvai lankyti - teko skaityti, kad tai privati valda.

Geležinkelio viadukas, statytas 1860 m. podraug su pačiu geležinkeliu iš Lentvario per Kauną į Virbalį.

Nuo viaduko viršaus atsiveria geležinkelietiška perspektyva su tolumoje kyšančiais Kaišiadorių bokštais (vandentiekio kairiau ir katedros dešiniau).

Pro šalį pradunda prekinis traukinys, tempiamas 2M62 serijos lokomotyvo. Geležinkelio atkarpa tarp Vilniaus ir Kaišiadorių yra labiausiai apkrauta visame Lietuvos geležinkelių tinke, nors intensyviausias eismas joje turėtų būti ne čia prie Kaišiadorių, o Panerių - Lentvario tarpstotyje.

Važiuojant į Kauną traukiniu ne kartą dėmesį patraukė ši prie pat geležinkelio esančiose kapinėse pastatyta koplyčia. Ji pastatyta kaip Didžiosios kovos apygardos partizanų atminimas, ant 19 kovotojų kapo.

Pačių Kaišiadorių istorija neatsiejamai susijusi su geležinkeliu - būtent čia prie Lentvario - Virbalio geležinkelio 1871 m. prisijungė linija nuo Liepojos. Linijų sankirtoje buvo pastatyta stotis, pavadinta Jatkonimis, tačiau dėl painiavos su Eitkūnais (dab. Kaliningrado srityje, prie pat sienos su Lietuva) ją nuspręsta pervadinti pagal artimiausią dvarą. Taip stotis, o vėliau ir aplink ją išaugęs miestas gavo Kaišiadorių pavadinimą.

Kaišiadorių stotis yra beveik pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Kauno, čia stoja visi tarp dviejų didžiausių Lietuvos miestų kursuojantys traukiniai, todėl keleivinis susisiekimas iš čia labai patogus.

Pačio stoties pastato, kiek griozdiško stalininio klasicizmo eksponato, nufotografuoti nesusiprotėjau, bet dėmesį patraukė tai, ką laikyčiau buvusiu stoties laikrodžiu. Pirmą kartą tenka matyti, kad dvylikos valandų skalė būtų sužymėta ne skaičiais 1 - 12,  o 13 - 24.

Kaišiadorių stoties vandens bokštas.

Prie stoties 1996 m. pastatytas paminklas tremtiniams.

Pačiuose Kaišiadoryse šiuo metu gyvena maždaug 8000 žmonių, o su priemiesčiais šis skaičius pasiekia ir 10 000. Bene sparčiausiai Kaišiadorys augo tarpukariu, kai, Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, iki tol nedidelė stoties gyvenvietė tapo laikinuoju Trakų apskrities centru.

Miesto ašis - Gedimino gatvė, nuo geležinkelio stoties pietvakarių kryptimi kertanti miestą ir virstanti keliu link Žiežmarių ir A1 magistralės.

Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedra (1932 m.). Kaišiadorys yra mažiausias Lietuvos vyskupijos centras. Kaišiadorių vyskupija atsirado vis dėl to pačio Lietuvos ir Lenkijos konflikto - po Pirmojo pasaulinio karo Vilniaus vyskupija liko padalinta tarp dviejų itin nedraugiškų valstybių, taip funkcionuoti faktiškai negalėjo ir dėl to iš Lietuvos pusėje likusios vyskupijos dalies 1926 m. ir buvo sukurta atskira Kaišiadorių vyskupija.

Kalėdiniai miesto papuošimai, kuriuos, tiesą pasakius, nustelbia aplinkui vykstantys gatvės tvarkymo darbai. Galbūt puošmenoms reikėjo parinkti kitą vietą, tegu ir ne prie katedros bei savivaldybės.

Antras pagal dydį Kaišiadorių rajono miestas Žiežmariai savo dydžiu (3500 gyventojų) lenkia ir kai kuriuos mažesnius savivaldybių centrus, tokius kaip Pagėgiai ar Birštonas. Žiežmarių vardas puikiai žinomas vien dėl to, kad miestas yra prie pat A1 magistralės ir ne vienam Lietuvos vairuotojui ištarus žodį "Žiežmariai" akyse išsyk pasirodo greičio apribojimas iki 70 km/h ir stacionarus greičio matuoklis. Apribojimo ir matuoklio nuo praėjusių metų nebėra, bet ar su juo, ar be jo, pravažiuojant magistrale Žiežmarius įvertinti sunku - į akis krenta tik ryšių bokštas ir vienbokštė bažnyčia.

Palūkėkite, sakote vienbokštė? Iš tiesų ne visiškai taip - dabartinė neogotikinė Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia buvo suprojektuota su dviem bokštais, tačiau lėšų užteko tik vienam ir dabar, prabėgus jau beveik šimtmečiui nuo bažnyčios statybos (ji pašventinta 1924 m.), ji tebestovi iš principo nebaigta.

Ant bažnyčios sienos pritvirtinta stilizuota kriauklė - Šv. Jokūbo kelio simbolis. Žiežmarių bažnyčia yra vienas iš Šv. Jokūbo kelio Lietuvoje objektų - tokių sąrašą pernai oficialiai patvirtino Vyriausybė.

Aikštėje priešais bažnyčią papuošta gan kukli kalėdinė miesto eglė.

Mesti besitaikantį krepšininką primenantis Laisvės paminklas, pirmą kartą pastatytas 1932 m., sovietmečiu nugriautas ir atstatytas 1991 m.

Centrinėje aikštėje ir aplink ją yra išlikę keletas caro laikų mūrinukų.

Panašu į seną pašto pastatą.

Senoji miesto dalis pasižymi simpatišku užstatymu, tik, deja, ne visi namai gyvenami ir prižiūrimi.

Kultūros centras.

Buvusi sinagoga, statyta XIX a. Po Antrojo pasaulinio karo žydų dėl visiems suprantamų priežasčių Žiežmariuose beveik neliko, sinagoga ilgą laiką naudota kaip sandėlis, ir dabar jos būklė paprasčiausiai apverktina.

Antrojo pasaulinio karo metu žuvusių sovietinių karių kapinės ir memorialas.

Per Žiežmarius teka Strėva - 73 km ilgio upė, prasidedanti netoli Aukštadvario ir įtekanti į Kauno marias ties Kruonio hidroakumuliacine elektrine. Iš istorijos žinomas 1348 m. netoli Žiežmarių vykęs Strėvos mūšis, kuriame Kryžiuočių ordinas nugalėjo LDK kariuomenę. Kokio masto buvo tas mūšis nėra aišku - pagrindinės žinios apie jį pasiekia iš Vygando Magdeburgiečio kronikos, o tas šaltinis neatrodo labai patikimas - mažų mažiausiai sunku rimtai priimti teiginius, kad lietuvių žuvę 18 000, o vokiečių, tuo tarpu, kelios dešimtys.

Jei Kaišiadorių miestas atsirado XIX a. viduryje, tai pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Kauno esantys Elektrėnai yra dar šimtmečiu jaunesni - miestas tuščioje vietoje imtas statyti 1960 m. kartu su didžiausia Lietuvoje šilumine elektrine. Per pusę amžiaus elektrinė pergyveno keletą modernizacijų, o dabartinis jos visų blokų bendras galingumas siekia 2000 MW (tikslūs skaičiai skirtinguose šaltiniuose kiek skiriasi). Po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo (plg. pastarosios galingumas siekė 3000 MW) Elektrėnų elektrinė tapo svarbiausiu elektros gamintoju šalyje.

Užtvenkus Strėvos upę buvo suformuotos Elektrėnų marios. Šio tvenkinio vanduo naudojamas elektrinės aušinimui.

Paįstrižai per marias už kokio pusantro kilometro matosi elektrinės kaminai.

Elektrėnų miestas pastatytas šiauriniame šio tvenkinio krante. Matęs miestą yra beveik kiekvienas - Elektrėnai yra prie pat A1 kelio ir, tiesą pasakius, tai, ką matome važiuodami magistrale, gan gerai perduoda visą miesto vaizdą. Elektrėnai užstatyti tipiniais, daugiausia stambiaplokščiais daugiabučiais - senesni jų primena Naujamiestį ar kokius nors Žirmūnus, naujesnius sunkiai atskirsite nuo Fabijoniškių ar Pilaitės.

Elektrėnuose gyvena daugiau nei 11 000 žmonių ir 2000 m. tapo savivaldybės centru. Savivaldos 15 metų jubiliejui 2015 m. buvo pastatytas nedidelis paminklas su išraižytais seniūnijų centrų pavadinimais.

Architektūriniame kontekste mieste ryškiau išsiskiria tik keletas objektų. Visų pirma, be abejo, tai ledo rūmai, pastatyti 1976 m. Elektrėnus galime drasiai vadinti Lietuvos ledo ritulio sostine - čia įsikūręs be konkurencijos pajėgiausias mūsų šalyje šios sporto šakos klubas "Energija", čia gimė ir žymiausi Lietuvos ledo ritulininkai, NHL ilgai žaidę Dainius Zubrus bei Darius Kasparaitis.

1996 m. pastatyta Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės bažnyčia. Modernios architektūros bažnyčia bent du kartus nuskambėjo ne visai gerame kontekste - 1997 m. vėtra nugriovė du iš dekoratyvinių pilonų, o 2006 m. į ją pro duris neblaivus jaunuolis pamėgino įvažiuoti automobilių. Pro duris pralįsti nepavyko, o pagautas vairuotojas teisinosi supainiojęs bažnyčią su garažu.

Įdomų įspūdį paliko ir kalėdinės Elektrėnų eglutės. Pagrindinė miesto eglė, tiesa, niekuo per daug neišsiskiria.

O štai aplink ją - visa galerija įvairių įstaigų bei organizacijų papuoštų eglučių ar, tikriau būtų sakyti, jų interpretacijų. Nuomonę dėl jų galima turėti dvejopą - vieniems tai atrodo gražu ir kūrybinga, kitiems gi - neskoningas išsidirbinėjimas.

Eglutė iš senų padangų, pavyzdžiui (tokios buvo net dvi ir neaišku, ar komunalinio ūkio darbuotojai nusikopijavo idėją iš motociklininkų, ar atvirkščiai). Arba eglutė, vietoj žaisliukų apkabinėta A4 formato popieriaus lapais.

Didžiausią įspūdį šių eilučių autoriui paliko Visuomenės sveikatos centro eglutė, papuošta šiukšlėmis. Išmintingesni žmonės man vėliau išaiškino, kad visos šios panaudotos pakuotės yra ne šiaip sau ir simbolizuoja mitybos piramidę.

Paskutinius trumpos gruodžio dienos šviesos spindulius sugaudėme trumpu sustojimu Abromiškių dvare už kelių kilometrų į rytus nuo Elektrėnų. Šį dvarą 1571 m. įkūrė Abrahamas Poniatovskis, vėliau jis priklausė Bichovcų, de Raesų ir galiausiai Pliaterių šeimoms.

Dvaro svirnas.

Kelionės maršrutas