Jonava - azotiškiausias miestas

Jonava - devintas (29 000 gyventojų) pagal dydį Lietuvos miestas, įsikūręs kiek žemiau Neries ir Šventosios santakos, 30 km į šiaurės rytus nuo Kauno. Pramoninis ir nelabai dailus, jis nesulaukia itin didelio lankytojų dėmesio, tačiau, kita vertus, tos pačios stiprios pramonės bei patogios vietos netoli nuo Kauno dėka visai neblogai laikosi ekonomine prasme.

Į Jonavą atvykstant 143 keliu nuo Elektrėnų, tik pravažiavus baltą miesto riboženklį, verta suktelėti kairėn. Čia, vietovėje žinomoje Skarulių vardu, stovi renesansinė Šv. Onos bažnyčia, statyta dar 1622 m. Pastatė ją dvarininkai Skorulskiai, pagal kurių pavardę kilo ir pačios vietovės pavadinimas. Šiandien Skarulius galime vadinti Jonavos priemiesčiu, tačiau istoriškai tai nebūtų tikslu - ne Skaruliai išaugo prie Jonavos, o Jonava išaugo buvusiose Skarulių dvaro žemėse.

Bažnyčios varpinė gerokai naujesnė - ji pastatyta 1898 m.

Prie Skarulių kaimo 1962 m. pradėta statyti ir 1965 m. veikti ėmė Jonavos azotinių trašų gamykla, nuo 1994 m. žinoma kaip AB "Achema". Pagal gaunamas pajamas (daugiau nei 560 mln. eurų per metus) ši įmonė Lietuvoje užima trečią vietą, nusileisdama tik "Orlen Lietuva" ir Maximai.

Svarbiausiu šios azoto imperijos žmogumi ilgą laiką buvo Bronislovas Lubys (1938 - 2011). Kilęs iš Plungės, jis vos baigęs Kauno politechnikos instituto Chemijos fakultetą 1963 m. (t. y. dar nė nepradėjus gamybos) pradėjo dirbti "Azote", per du dešimtmečius prasimušė iki direktoriaus, po privatizacijos tapo gamyklos savininku, o bene vienintelis laikas, kai čia nėjo kokių nors pareigų buvo tas laikotarpis Nepriklausomybės pradžioje, kai metams prisėdo ministro pirmininko kėdėje. Dar 2000 m. Lubiui buvo suteiktas Jonavos rajono garbės piliečio vardas, o 2015 m. Jonavos centre jam pastatytas paminklas.

Šiandieninės Jonavos centras yra už maždaug 2 km į vakarus nuo Skarulių ir kitame - dešiniajame Neries krante. Miestas stipriai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, pokario metais atstatinėjamas buvo pirmenybę teikiant funkcionalumui (ir dar labiau - mažesnėms išlaidoms), o ne estetikai, todėl miesto centrą gražiu pavadinti galėtų tik žmogus su, sakykim taip, savotišku skoniu.

Viena iš centrinių mieste Sąjūdžio aikštė, rėminama renovuotų sovietinių daugiabučių.

Atkreipkite dėmesį į tą pilką stiklo juostą - tai vienas svarbesnių aikštės vizualinių elementų ir naktį turėtų būti apšviesta (ar yra - nežinau), bet...

...kaip sakoma, grožis reikalauja aukų.

Paminklas žiedinės sankryžos viduryje. Drįsčiau spėti, kad figūra viršuje simbolizuoja gulbę - šiaip ar taip, toks paukštis yra pavaizduotas miesto herbe. Beje, dabartinis miesto herbas sukurtas naujai, tik 1996 m., o sovietmečiu Jonava buvo gavusi apskritai labai savotišką herbą, vaizdavusį cheminėje kolboje pamerktą javų varpą.

Buvusi arklių pašto stotis (dabar čia muziejus), statyta 1835 m. pro miestą tiesiant Sankt Peterburgo - Varšuvos pašto traktą. Šis kelias ir keturiais dešimtmečiais vėliau nutiestas Liepojos - Romnų geležinkelis tapo esminiais postūmiais Jonavos augimui.

Tiltas per Nerį miesto centre. Pirmas tiltas čia pastatytas 1914 m., dabartinis - 1956 m. ir rekonstruotas 2014 m.

Tokia... įdomi skulptūra greta dviračių tako palei Nerį.

Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia, statyta 1793 m., galimai pagal Lauryno Gucevičiaus projektą. Prie bažnyčios taip pat buvo ir vienuolynas (iš pradžių marijonų, vėliau trinitorių), vėliau, caro laikais jį uždarius, tarnavęs kaip kareivinės.

Bažnyčios šventoriuje pastatyta skulptūra ir pačiam apaštalui Jokūbui.

Tolėliau už bažnyčios prasideda tai, ką galėtume vadinti Jonavos senamiesčiu. Tiesa, jis apsiriboja viso labo viena Kauno gatve, apstatyta daugiausiai XIX a. namais.

Jonavos senamiestis dėl savo išlikusio užstatymo plano yra paskelbtas urbanistikos paminklu.

Paraleliai Kauno gatvei eina ir Vilniaus gatvė, tačiau jos vaizdas jau visiškai nebe senamiestiškas.

O už kelių žingsnių visi senamiestiškumai ir su visam baigiasi bei grįžtame į senų kaminų karaliją. Kaip minėjau, Jonava vis dėlto nėra tapybiškiausias Lietuvos miestas.

Tolėliau ant kalvos matosi Rimkai - toliausiai į vakarus nutolęs ir pagal gyventojų skaičių didžiausias miesto rajonas, apstatytas daugiabučiais namais.

Mes tuo tarpu einame palei Varnakos upelį nutiestu pėsčiųjų - dviratininkų taku. Dviratininkams norint pasinaudoti specialiai jiems kurta infrastruktūra reikia ir nemenkų slalomo įgūdžių.

Laiptai į langą.

Paėję kelis šimtus metrų prieiname Joninių slėnį, iš pagrindų pertvarkytą prieš porą metų. Ryškiausiu atnaujinto slėnio objektu tapo amfiteatras.

Įrengta taip pat ir slidinėjimo trasa, nors kalva, nuo kurios turi leistis slidžių mėgėjai, tokia jau miniatiūrinė...

Slėnyje iškelta ir didžiulė istorinė Lietuvos vėliava.

Jonavos I tvenkinys (aukščiau palei srovę yra dar bent trys), kuriame įrengtas ir iš pažiūros visai padorus paplūdimys.

Naujoji Jonavos arena - vietinės reikšmės dolgostrojus, pradėtas statyti dar 2010 m., bet iki šiol iki galo neįrengtas.

Miesto stadionas, kuriame žaidžia "Lietavos" futbolo komanda. Praėjusiais metais ši komanda pirmą kartą nuo Nepriklausomybės atgavimo žaidė A lygoje ir pasirodė joje visai sėkmingai - su 32 taškais užėmė 6 vietą ir daugiau nei užtikrintai liko lygoje.

Tiesa, tą šaltą ir vėjuotą spalio dieną aikštėje ir tribūnose iniciatyva priklausė svečiams - paskutinius žingsnius link ketvirtojo titulo iš eilės dėliojęs "Žalgiris" įveikė jonaviškius rezultatu 4 - 1.