Naujoji Vilnia. Žvilgsnis iš arčiau

Naujoji Vilnia, toliausiai į rytus nutolęs sostinės rajonas, plačiojoje visuomenėje itin didelio susidomėjimo sulaukė praėjusį rudenį, rinkimų į Seimą metu, kai čia vienmandatėje apygardoje tik per plauką į parlamentą nebuvo išrinktas skandalingasis sovietofilas Algirdas Paleckis. Suvesti rajono specifiką tik į gyventojų politines preferencijas būtų pernelyg siaura - ši Vilniaus dalis itin skiriasi nuo likusios sostinės ir būnant čia turistinis Senamiestis, hipsteriškas Naujamiestis ar dalykiškasis Konstitucijos prospektas atrodo likę kažkur kitame pasaulyje. Dalis Naujosios Vilnios į Šimto kelių puslapius jau buvo patekę (čia ir čia), tačiau paskutinę praėjusių metų dieną su pora draugų nusprendėme po šį rajoną pasidairyti atidžiau.

Pasivaikščiojimą po Naująją Vilnią pradėjome centrinėje rajono sankryžoje, kur susieina S. Batoro (į Vilnių), Pergalės (link tilto per Vilnią ir tankiai apgyvendintos pietinės rajono dalies) ir Pramonės (link Baltarusijos sienos ties Lavoriškėmis) gatvės. Pilkas namas nuotraukos dešinėje - stalininis kino teatras "Draugystė", už kažkokius nuopelnus pripažintas kultūros paveldo objektu, bet nepaisant to gerokai sudarkytas įrengiant jame parduotuvę.

Visiškai šalia - Naujosios Vilnios geležinkelio stotis, idėjinis ir istorinis Naujosios Vilnios centras ir apskritai šio miesto atsiradimo priežastis. Stotis, o aplink ją ir geležinkelininkų miestelis atsirado 1862 m., nutiesus Peterburgo - Varšuvos geležinkelį. 1873 m. atidaryta Naujosios Vilnios - Gomelio linija (Liepojos - Romnų geležinkelio dalis), kurios dėka Naujoji Vilnia tapo geležinkelio mazgu. Tik pastatyta stotis vadinosi Vileika - taip ir dabar šnekamojoje kalboje neretai pavadinama Naujoji Vilnia.

Geležinkelis ne visada tarnavo geram: sovietmečiu būtent Naujosios Vilnios stotyje buvo formuojami ešelonai, vežę Lietuvos tremtinius į tolimojo Sibiro lagerius. Šiems įvykiams atminti 1991 m. prie stoties atidengtas paminklas.

Kaip dalis memorialo eksponuojamas ir garvežys su keliais vagonais.

Tokiomis sąlygomis žmonės buvo vežami už tūkstančių kilometrų.

Caro laikų pastatas, matyt atlikęs kažkokias geležinkelietiškas funkcijas. Nors pats geležinkelio stoties pastatas pagal savo architektūrą aiškiai ne carinis, o veikiausiai gan vėlyvo sovietmečio (kas atsitiko su senuoju ir kada tiksliai pastatytas dabartinis surasti taip ir nepavyko), aplinkui yra išlikę ne taip mažai dar Rusijos Imperijos laikus menančios architektūros.

Nenusakomo architektūros stiliaus namas prie geležinkelio stoties. Kieme gyventojai dar įsigudrino susikasti lysves - niekad nesupratau mados gyvenant mieste pačiam augintis morkas bei burokus.

Požemine perėja kirtę geležinkelį atsiduriame ilgoje A. Kojelavičiaus gatvėje. Iki Antrojo pasaulinio karo Naujoji Vilnia ir kūrėsi siauru ruožu palei šią gatvę ir tik sovietmečiu išsiplėtė į pietus nuo geležinkelio. Taigi, jei dabartiniu Naujosios Vilnios centru vadiname Batoro / Pergalės / Pramonės gatvių sankryžą, tai senamiesčio reiktų ieškoti kažkur čia.

Senamiestis pusantro šimto metų skaičiuojančiame mieste, žinoma, sąlyginis - seniausi likę namai yra likę nuo XIX a. antrosios pusės. Naująją Vilnią miestu pavadinau neatsitiktinai ir istoriniame kontekste tai nėra didelė klaida - nuo 1904 iki 1947 m. ir vėliau nuo 1950 iki 1957 m. Naujoji Vilnia išties buvo atskiru miestu. Pastaruosius šešis dešimtmečius administraciškai ji yra Vilniaus dalis, bet - galbūt pasikartosiu - dėl savo geografinio ir kultūrinio atskirumo čia išties jautiesi kaip kitame mieste ir net nebūtinai Lietuvoje.

Lenkų laikų gyvenamasis namas, akį traukiantis savo darbininkiškais papuošimais.

Šv. apaštalų Petro ir Povilo cerkvė (1908 m.). Cerkvė gana kukli - Rusijos Imperijos laikais naujame mieste didesnės mūrinės pastatyti nebespėta, lenkų laikais pirmenybė buvo skiriama katalikybei, sovietmečiu religija apskritai buvo nustumta į pakraštį.

Ūkanotose Pavilnio kalvose paskęstantis geležinkelis. Naujoji Vilnia ilgą laiką, nuo 1975 m. buvo neilgo Lietuvos elektrifikuoto geležinkelio galutinis taškas rytuose, tačiau dabar baigiami ar jau baigti tolesnio elektrifikavimo iki valstybės sienos ties Kena darbai. Baltarusiams elektrifikavus ruožą tarp sienos ir Molodečnos, elektriniai traukiniai galės pradėti važinėti į Minską.

Geležinkelio viadukas virš Šiaurės gatvės.

Šiaurės gatvės tiltas per Vilnią yra bene gražiausias Naujojoje Vilnioje.

Industriniai peizažai palei geležinkelį einančioje Dūmų gatvėje. Būtų neteisinga Naująją Vilnią vertinti tik kaip geležinkeliečių gyvenvietę - čia jau caro laikais intensyviai kūrėsi įvairi pramonė: veikė metalo liejykla, lininių audinių fabrikas, vinių ir dalgių fabrikas, kelios lentpjūvės ir malūnai.

Nacionalizmo apraiškos ant atraminės sienutės, kur "Polonia Wilno" graffiti užpieštas šūkiu "Lietuva - lietuviams". Naujosios Vilnios tautinė sudėtis apskritai labai specifinė - daugumą čia sudaro lenkai (34 proc.), kiek mažiau yra lietuvių (29 proc.), trečioje vietoje rikiuojasi rusai (20 proc.) bei gana ženklų skaičių sudaro baltarusiai (9 proc.). Tiesa, šioje statistikoje yra du svarbūs momentai - ji 2001 m. ir per tą laiką galėjo pasikeisti (vidinės migracijos dėka Vilniuje ir jo artimiausiose apylinkėse lietuvių procentas gana sparčiai auga) ir apima visą Naujosios Vilnios seniūniją, kuri dar apima tokias vietoves kaip Pučkoriai, Tuputiškės, Pavilnys ar Guriai. Būčiau linkęs manyti, kad lenkų procentas didesnis turėtų būti kaip tik šiose labiau kaimiškose vietovėse, rusų ir baltarusių - pačioje Naujojoje Vilnioje, o lietuvių, ko gero, daugmaž stabilus visur.

Neogotikinio stiliaus Šv. Kazimiero bažnyčia (1911 m.), statyta miestui iš esmės dar tik kuriantis ir Rusijos Imperijoje po 1905 m. įvykių kiek atsileidus caro valdžios gniaužtams.

Pro bokšto langą matosi papuošta kalėdinė eglutė.

Bažnyčios interjeras.

Vaizdas į geležinkelį nuo pėsčiųjų viaduko. Ilgi krovininiai sąstatai Naujojoje Vilnioje nėra itin įprastas vaizdas - didžioji prekinių traukinių srauto dalis Vilniaus centrą aplenkia iš pietų, linija nuo Kyviškių pro Valčiūnus ir Vaidotus.

Kitoje pusėje boluoja buvusios "Neries" žemės ūkio mašinų gamyklos korpusai, kažkur toliau slepiasi ir buvusi "Žalgirio" staklių gamykla. Sovietinės pramonės gigantai pasirodė per silpni kovoti laisvosios rinkos sąlygomis ir vienas po kito padžiovė konvejerius.

Pėsčiųjų tiltu kertame Vilnios upę.

Apleista futbolo aikštė. Prieš gerą dešimtmetį čia buvo planuojama įrengti didžiausią Lietuvoje futbolo treniruočių kompleksą, tačiau šie planai netruko pasimesti biurokratiniuose labirintuose, nuo pat pradžių kilo problemų ir su aplinkosaugininkais (su šiuo projektu susijusi ir giliai į folklorą įaugusi "ežiukų migracijos" frazė), o paskutiniu metu apie šį reikalą apskritai visi pamiršo.

Tribūnoje rungtynių laukia nesulaukia paskutinis Naujosios Vilnios "Žalgirio" sirgalius.

Greta stadiono yra Gerovės parkas, dabar taip pat gerokai apleistas ir, galima įtarti, tamsiu paros metu ne itin saugus.

Kairiajame upės krante Naujoji Vilnia mažiau įdomi nei dešiniajame - čia ji daugiausia užstatyta sovietiniais daugiabučiais ir vizualiai nelabai kuo skiriasi nuo kitų miegamųjų Vilniaus rajonų. Nekilnojamojo turto kainos Naujojoje Vilnioje vienos mažiausių mieste, bet bent jau susisiekimo  su centru prasme tai nėra blogas rajonas - plačioje S. Batoro gatvėje beveik niekada nebūna kamščių, todėl automobiliu ar greituoju autobusu Vilnių pasiekti ilgai netrunka.

Naujoji Vilnia, skirtingai nei miegamieji rajonai Vilniaus šiaurėje ir vakaruose, buvo užstatyta ne vienu ypu, o nuosekliai plėtėsi per visą sovietmetį, todėl bendro vardiklio čia stovintiems daugiabučiams nerasime - yra ir senų stalinukų bei cruščiovkių, yra ir gerokai padoresnių vėlyvojo sovietmečio ar ankstyvosios nepriklausomybės laikų namų. Nauji daugiabučiai čia pasirodė tik pastaruoju metu (ir kol kas gana negausiai), o net iki 2009 m. krizės, kai statoma buvo atrodytų bet kur, Naująją Vilnią bokštiniai kranai aplenkė.

Laisvės gimnazija, praėjusių metų pabaigoje pagarsėjusi moksleivių protestu dėl mokytojo atleidimo.

Renovuotas devynaukštis Parko gatvėje.

1903 m. Naujojoje Vilnioje buvo atidaryta viena didžiausių Rusijos Imperijoje psichiatrijos ligoninių, pritaikyta vienu metu priimti iki tūkstančio pacientų. Lenkų laikais čia buvo įrengtos kareivinės, per Antrąjį pasaulinį karą ligoninė sudegė ir apleista stovėjo iki 1961 m. Psichiatrinės ligoninės vėl prisireikė Chruščiovo laikais, kai buvo sugalvota, kad visi komunistinės sistemos oponentai yra paprasčiausiai psichiniai ligoniai, kuriuos žinoma reikia pagydyti. Tokio pobūdžio ligonių Lietuvoje netrūko, tad ligoninė nuolat būdavo perpildyta.

Skulptūrinė kompozicija prieš centrinį ligoninės įėjimą.

Nors ir didesnė, ir senesnė, Naujosios Vilnios ligoninė į tautos sąmonę ir folklorą įsiskverbė kur kas mažiau, nei kita panašios paskirties įstaiga Antakalnyje, adresu Vasaros g. 5. Pagal plotą Vileikos ligoninė išties įspūdinga - pagrindinis sujungtų pastatų kompleksas užima maždaug 300 x 300 m išmatavimų plotą.

Iš vakarų pusės prie ligoninės teritorijos prisiglaudęs futbolo stadionas. Jame namų rungtynes žaidžia Naujosios Vilnios "Granitas". Šis klubas labiau garsėja savo futbolo mokykla (kurioje žaidimo paslapčių mokėsi ir Lietuvos rinktinės kapitonas Fiodoras Černychas), tačiau turi ir vyrų komandą. 2012 m. ši užėmė 3 vietą I lygoje, tačiau praėjusiame sezone žaidė tik III lygos Vilniaus zonoje.

Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės bažnyčia, pašventinta 2002 m. Įdomu tai, kad bažnyčia projektuota ir pradėta statyti dar tarpukariu, tačiau darbus sutrukdė Antrasis pasaulinis karas, o jam pasibaigus sovietmečiu nebaigta bažnyčia naudota kaip sporto salė bei sandėlis.

Santūrus bažnyčios interjeras. Ši bažnyčia bene pirmoji, kurioje teko matyti LCD ekranus.

Šventoriuje, greta didelės automobilių stovėjimo aikštelės, pastatyta Šv. Kristoforo skulptūra.

Tokia reklama visai be seksizmo elementų.

Reportažą apie Naująją Vilnią čia būtų galima ir užbaigti, bet kad jau buvote tokie geri ir perskaitėte iki čia, bonusui aktualus vaizdas iš Belmonto. Ten gruodžio mėnesį buvo pralaužta užtvanka, dėl ko nuseko tvenkinys.

Kartu pasikeitus upės vagai buvo paplautas ir kairysis krantas, į upę nugarmėjo ir dalis pažintinio tako (nelabai didelė dalis, bet vis dėlto).

Užtvankos vaizdas, kuriame gerai matosi pralaužta vieta.

Apžiūrėję situaciją mes, trys žmonės be inžinerinio išsilavinimo, vienbalsiai nusprendėme, kad viskas nugrius velniop ir priėmėme sprendimą evakuotis į Užupio "Šnekutį", tad šioje vietoje reportažą išties galime baigti.