Šaltuoju metų laiku šviežia medžiaga šio tinklaraščio puslapiams kaupiasi ne taip sparčiai kaip vasarą, tačiau tai nereiškia, kad negalima brūkštelėti kokio reportažo pasinaudojant savais nuotraukų archyvais. Šiandien siūlau pasidairyti po sostinei visai netolimą, tačiau neretai pražiūrimą Širvintų rajoną, po kurį keliavome vieną gražią ir saulėtą 2013 m. spalio dieną.
Sakydamas, kad Širvintų rajonas ne itin populiarus tarp turistų turiu padaryti vieną išlygą - juk būtent šiam rajonui priklauso Kernavė. Šis miestelis nebuvo svarbiausias aptariamos iškylos tikslas, neturiu tikslo senosios Lietuvos sostinės išsamiai pristayti ir šiame reportaže - ji verta atskiro pasakojimo. Visgi keli kadrai nepakenks - kad ir standartinis vaizdas į piliakalnius ir tolėliau ūkanose skendintį Pajautos slėnį bei žvilgančią Neries vagą.
Neogotikinė Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia (1920 m.). Manoma, kad pirmoji medinė bažnyčia čia buvo pastatyta dar Vytauto laikais.
Tarp bažnyčios ir piliakalnių stovi 1822 m. statyta medinė aštuonkampė koplyčia.
Senosios Kernavės bažnyčios pamatai, už jų - mauzoliejinė koplyčia, kurią 1856 m. kaip savo žmonos mauzolieju pastatė Stanislovas Riomeris.
Vietinis bulvaras - Kerniaus gatvė. Čia ypač gyva būna gyvosios archeologijos dienomis vasarą, kai ši pėsčiųjų gatvė tampa ištisa muge.
Gan įdomūs šviestuvai Kerniaus gatvėje.
Pirmu šioje kelionėje aplankytu neparadiniu Širvintų rajono miesteliu tapo Musninkai. Šis miestelis įsikūręs pietvakarinėje rajono dalyje, prie Musės upės, kuri ir davė miesteliui jo vardą.
Miestelis nėra didelis (400 gyventojų), tačiau pirmosios istorinės žinios apie jį mus pasiekia iš 1422 m., kai Musninkai priklausė Kristinui Astikui, Radvilų giminės pradininkui. Radvilų dėka Musninkai XVI - XVII a. kurį laiką linko į reformaciją, tačiau kalvinų tikėjimas čia, katalikiškos Lietuvos gilumoje, taip niekada ir neprigijo.
Dabartinė Švč. Trejybės bažnyčia, statyta 1861 m. Čia paskutiniais savo gyvenimo mėnesiais kunigavo Nepriklausomybės akto signataras Alfonsas Petrulis, po mirties amžinojo poilsio atgulęs bažnyčios šventoriuje.
Medinė varpinė.
Koplytėle greta miestelio. Yra teorija, pagal kurią pirmą koplytėlę čia pastačiusi pati Barbora Radvilaitė, stebuklingai išsigelbėjusi persikėlimo per Musę metu. Žinant Musės upės dydį, tas stebuklingas išsigelbėjimas atrodo iš panašios realybės, kaip ir tūkstančiai nuskendusių lietuvių Strėvoje - karalienė gal stebuklingai tesušlapo batus.
Apleisto Musninkų dvaro fragmentai, išsimėtę Musės pakrantėje į pietvakarius nuo miestelio.
Iš Musninkų patraukėme į Čiobiškį, dar mažesnę (250 gyventojų) ir nė miestelio statuso neturinčią gyvenvietę, Tačiau nors oficialiai ir tik kaimas, Čiobiškis 2013 m. mano "metų miestelio" reitinge pasidalino pirmą vietą podraug su Alanta. Iš dalies jis tiesiog jaukus - atokus, įsispraudęs tarp miškų, kalvų ir Neries vingių.
Kita vertus, jame nestinga lankytinų objektų. Klasicistinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (1816 m.), projektuota lyg ir paties Lauryno Gucevičiaus, yra vienas iš jų.
Šie neproporcingai dideli kultūros namai (panašų neproporcingai didelį, tik dar labiau apleistą kultūrnamį teko matyti Pakuonyje) į įžymybių sąrašą gal ir nebūtinai patenka.
Tačiau į tą sąrašą patenka Dariaus ir Girėno tiltas per Musės upę, pastatytas 1934 m. ir baigus pavadintas metais anksčiau žuvusių transatlantinių lakūnų garbei.
Greta tilto - apgriuvęs XX a. pradžioje statytas malūnas.
Musė pačiame savo žemupyje - ši kiek daugiau nei 60 km ilgio upė ties Čiobiškiu įteka į Nerį. Įdomu tai, kad į Musės baseiną patenka ir Volga - taip vadinasi nedidelė Širvio ir Musios ežerus jungianti upelė netoli Paberžės.
Aptrupėjęs paminklas netoli kaimo kapinių.
Kaimo pakraštyje yra Čiobiškio dvaras, žinomas nuo XV a. Dabartinius klasicistinius rūmus pagal Lauryno Gucevičiaus projektą XVIII a. pabaigoje pasistatydino tuomet dvarą valdę Šveikauskai.
1923 m. dvare buvo įrengta vaikų prieglauda, po Antrojo pasaulinio karo čia įsikūrė internatas, o 1965 m. jis buvo pertvarkytas į specialiąją vaikų auklėjimo mokyklą. Ši čia veikė iki 2011 m.
Po mokyklos uždarymo apleistas dvaras po truputį ėmė virsti į zabroškę, tačiau kokia jo būklė dabar nežinau. Skaičiau, kad 2015 m. dvarą įsigijo privatus savininkas, kuris, reikia manyti, ilgai jo tokioje būklėje nelaikys.
Beje, niekonaujo.lt 2014 m. parašė reportažą apie šį dvarą - rekomenduoju pasiskaityti, ir nuotraukų, tame tarpe iš vidaus, ten taip pat nemažai.
Sutvarkyta aplinka greta tvenkinio.
Pavargę dviaukščiai daugiabučiai tarp tvenkinio ir dvaro.
Viena iš pramogų kaimuose visada yra paskaityti skelbimų lentas. Šis, matome, paaiškina, kaip sodinukai tampa ELITINIAIS - tam juos turi patikrinti Augalų inspekcija. Teisybės dėlei paminėsime, kad tokia institucija Lietuvoje neegzistuoja, tačiau tai matyt vadinasi marketingas.
Greta miestelio yra dar vienas labai įdomus objektas - vienintelis Lietuvoje srovinis keltas, jungiantis Čiobiškį su kairiajame Neries krante, Kaišiadorių rajone, esančiais Padaliais. Kelto varomoji jėga yra upės srovė, kuri, priklausomai nuo to, kuria kryptimi pasuktas vairas, stumia keltą į vieną arba kitą pusę. Keltas šioje vietoje žinomas nuo XIX a., tarpukariu čia stovėjo medinis tiltas, tačiau vėliau pristigus lėšų tilto išlaikymui jis buvo nugriautas, o į jo vietą vėl sugrąžintas keltas.
Šios kelionės metu keltu į kaimyninį rajoną nesikėlėme ir toliau nagrinėjome Širvintų apylinkes. Kitu sustojimu tapo Gelvonai (280 gyventojų) rajono šiaurės vakaruose.
Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia, statyta 1897 m. dvarininkų Pliaterių iniciatyva.
Priešais bažnyčią 1998 m. atidengtas paminklas Didžiosios kovos apygardos partizanams.
Medinė Šv. Kryžiaus bažnyčia nedideliame, gal nė šimto gyventojų neturinčiame Bagaslaviškio miestelyje.
Rajono centras Širvintos (6000 gyventojų) plačiojoje visuomenėje yra kiek primirštos. Nuo Vilniaus šis miestas nutolęs vos 50 km, tačiau akivaizdžių traukos centrų neturi, pagrindiniai keliai jį aplenkia šonu, todėl dažnam Širvintos tėra tik dar viena krypties nuoroda važiuojant A2 magistrale.
Kažko išskirtinio, tiesą sakant, Širvintose nė nepamatysite. Vietinį bulvarą - Igno Šeiniaus gatvę supa neišvaizdūs sovietiniai pastatai, kaip pvz. šis restoranas, šiais laikais dviprasmiškai skambančiu pavadinimu "Putinas".
Sutvarkytame bulvare yra ir tokių mažosios architektūros elementų kaip šis stacionarus kompasas.
Miesto vaizdą pagyvina Širvinta. Ties miestu upė patvenkta, suformuojant 47 ha ploto Širvintų tvenkinį.
Tvenkinio pakrantėje pastatyta skulptūra, kuri vadinasi, žinoma, taip pat "Širvinta".
Klasicizmo ir neobaroko bruožus savo architektūroje derinanti Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (1860 m.).
Paminklas žuvusiems kovoje už Lietuvos nepriklausomybę. Po Pirmojo pasaulinio karo dabartinis Širvintų rajonas buvo tapęs fronto zona ir būtent čia buvo sustabdytas lenkų veržimasis gilyn į Lietuvą. Kernavė, Musninkai, tos pačios Širvintos - visa tai tarpukariu buvo pačio pasienio gyvenvietės.
Priešais bažnyčią - didelis skveras su žole apaugusiais takais ir apleistu fontanu.
Neįprastai didelis apleistas medinukas.
Atgimimo laikų pramogų kompleksas, ne itin pasikeitęs nuo anų laikų. Tai gana neretas rajonų centrų atributas.
Nedidelė Šv. Jurgio bažnyčia (1861 m.) Zibalų miestelyje, už 5 km į šiaurę nuo Širvintų.
Už maždaug 8 km į šiaurės rytus nuo Širvintų, Pirmuosiuose Šešuolėliuose, yra bene gražiausias rajono dvaras. Dabartiniai neoklasicistinio stiliaus rūmai buvo pastatyti XIX a. viduryje, dvarą valdant Končiams.
Kaip ir ne daugelis dvarų, Šešuolėlių dvaras išgyveno nuosmukio laikotarpį, tačiau 1998 m. perėjo į naujo savininko rankas, kuris šį iš pagrindų sutvarkė. Dabar dvare vyksta įvairūs pramoginiai bei kultūriniai renginiai.
Dvarą juosia gražus parkas su tvenkiniu.
Mažosios architektūros elementai dvaro parke.
Kiek į pietus nuo Pirmųjų, yra ir Antrieji Šešuolėliai. Joje išsiskiria neogotikinė Švč. Mergelės Marijos, Visų Malonių Tarpininkės, bažnyčia, statyta 1910 m.
Bažnyčios komplekse išsiskiria neosilikatinė varpinė, matyt praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio palikimas.
Antrieji Šešuolėliai taip pat turėjo dvarą, kuris tačiau šiuo metu yra apleistas. Trumpa spalio diena sparčiai ėjo į pabaigą, tad iš jo teapžiūrėjome prie pat kelio esančią kalvę.
Maršrutas:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą