Iki šių metų Šakių rajonas buvo vienas iš nedaugelio, kuriame iš principo nebuvo tekę padėti kojos. Žiemą į šią terra incognita pirmą kartą įžengiau su apsilankymu Kidulių vyninėje, o gegužę, po Jurbarko apylinkėse vykusio pėsčiųjų žygio, po šį kraštą pavyko pasidairyti bent kiek išsamiau. Tiesa, ekskursijai turėjome vos pusdienį, tačiau tai geriau negu nieko, tiesa?
Pervažiavę ilgiausią Lietuvoje automobilių tiltą, pasukome dešinėn ir už kokių 10 km pasiekėme netoli sienos su Rusija įsikūrusį Sudargo kaimą. Pasitiko jis štai tokiu trigalviu slibinu vietinio gyventojo kieme.
Vienas iš Sudargo piliakalnių. Pirmame plane matomi akmenys yra ne kas kita, kaip žydų kapinių paminklai, dėl kurių ir pats piliakalnis žinomas Žydkapių vardu.
Nuo piliakalnio atsiveria vaizdas į Nemuną.
Medinė bažnyčia Sudarge buvo pastatyta 1748 m., tačiau 1912 m. ją pasiglemžė gaisras. 1929 m. jos vietoje buvo pastatyta mūrinė bažnyčia, kurios taip pat laukė liūdnas likimas - ją 1944 m. sugriovė vokiečių kariuomenė.
Senosios bažnyčios šventoriuje liko stovėti tik mažytė medinė varpinė.
Dabartinė bažnyčia 1945 m. įrengta gyvenamajame name kitapus gatvės.
Centrinė Sudargo aikštė. Tolėliau, pasirodo, esama ir liuteronų bažnyčios - nežinojome, neaplankėme.
Apžiūrėję Sudargą patraukėme link rajono centro. Rekonstruojama 137 kelio atkarpa.
Šakiai - nelabai didelis (5500 gyventojų) rajono centras, smarkiai nukentėjęs per Antrąjį pasaulinį karą ir dėl to architektūriškai mažai išraiškingas. XXI a. antrajame dešimtmetyje privalomas tokio rajono centro atributas yra išpuoselėta, tačiau tuščia centrinė aikštė.
Prabangus fontanas centrinėje miesto aikštėje.
Vinco Kudirkos biustas. Tautiškos giesmės autorius nuo 1890 iki 1894 m. Šakiuose dirbo gydytoju.
Svarbus Šakių peizažo akcentas yra miesto centre telkšantis tvenkinys.
Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (1940 m.).
Bažnyčios interjeras.
Miesto pakraštyje taip pat yra ir evangelikų liuteronų bažnyčia.
Interjeras.
Šakiuose papietavę, patraukėme į šiaurės rytinę rajono dalį, atgalios prie Nemuno, į Plokščius. Viena iš vietos įžymybių yra vadinamoji Šventaduobė - upelio slėnyje pastatytas lurdas.
Plokščių Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia (1868 m.).
Nuo bažnyčios atsiveria gražus vaizdas į platų Nemuno slėnį. Vaizdą tačiau kiek gadina ne vietoje išdygęs apšvietimo stulpas.
Vis dėlto didžiausia Plokščių įžymybė yra ne kuris religinis objektas, o vienintelė Lietuvoje gatvė upėje. Nedidelis šaltiniuotas Vaiguvos upelis čia yra vienintelis kelias į keletą prie jo įsikūrusių sodybų.
Vietinė katė, išsidrėbusi ant medinio tako ir nė nemananti pergyventi, kad koks užsižiopsojęs turistas ją sumindys.
Iš Plokščių Nemuno pakrante patraukėme 12 km į vakarus, į Gelgaudiškio miestą (1600 gyventojų). Pats miestas, architektūriškai gal ir ne itin išraiškingas, įdomus tuo, kad yra išsidėstęs Nemuno terasose. Aukštutinėje svarbiausias lankytinas objektas yra Gelgaudiškio dvaras. Dvaras žinomas nuo XV a., savo laiku priklausė Sapiegoms, Masalskiams, Gelgaudams, Čartoriskiams. Dabartiniai klasicistinio stiliaus dvaro rūmai pastatyti XIX a. viduryje Gustavo Koidelio iniciatyva.
Dvaro ansamblis didelis, juosiamas 118 ha ploto parko. Vienas stambiausių komplekso pastatų - raudonų plytų svirnas.
Žemutinėje Gelgaudiškio terasoje, arčiau Nemuno, stovi neogotikinė Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia (1868 m.).
Antkapis iš tų laikų, kai W lietuvių raidyne jautėsi kuo puikiausiai.
Paskutiniu šios neilgos išvykos sustojimu tapo Kaimelio kaimas jau visai netoli Jurbarko. Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (1860 m.).
Religinis - patriotinis paminklas kaimo šiltnamių fone.
Maršrutas:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą