Alaus ir karsto kraštas

Pačioje Lietuvos šiaurėje esantis Biržų rajonas plačiojoje visuomenėje išsyk sukelia bent jau dvi asociacijas. Visų pirma tai visuotinai pripažintas alaus kraštas (kaip žinia, Biržų pavadinimas ir kilo nuo angliško žodžių junginio "Beer sea" - Alaus jūra). Antra, Biržų kraštas garsus savo karstinėmis (ne karstinėmis) įgriuvomis. Gal kiek mažiau žinoma krašto ypatybė yra ta, jog protestantiškos Radvilų giminės atšakos valdomi Biržai buvo viena iš Lietuvos reformacijos tvirtovių, nenaudingų faktų mėgėjams gali imponuoti tai, kad čia yra šiauriausias Lietuvos taškas. Tad pasidairyti ten yra į ką ir vieną rugpjūčio sekmadienį išsiruošėme inspektuoti šį šalies pakraštį.

Pirmuoju kelionės tašku tapo Pabiržė - maždaug 300 gyventojų turintis miestelis už 8 kilometrų į vakarus nuo Biržų. Ryškiausias jo akcentas - 1910 m. statyta neogotikinė Švč. Trejybės bažnyčia su 48 m aukščio bokštais.

Iš senosios, barokinės bažnyčios, šių dienų sulaukė tik koplyčia ir varpinė.

Paminklas Vytautui Didžiajam netoli bažnyčios. Pastatytas, kaip ir pridera, minint Vytauto Didžiojo metus 1930 m., tačiau per karą nugriuvo, o atstatytas buvo jau 1990 m.

Pagrindinė Pabiržės gatvė sutampa su krašto keliu Nr. 125 Biržai - Raubonys, t. y. pagrindiniu į rajono centrą vedančiu keliu. Pats miestelis sutvarkytas ir prižiūrėtas.

Maloni smulkmena - mažoji biblioteka. Tokie inkilai su visiems prieinamomis knygomis Lietuvoje kol kas nėra labai plačiai paplitę.

Sovietmečiu Pabiržės pavadinimas buvo apskritai išnykęs iš žemėlapių. Gretimas Likėnų mineralinių vandenų kurortas buvo paskelbtas miesto tipo gyvenviete, o Pabiržė prijungta prie jo. Svarbiausias Likėnų akcentas yra Smardonės šaltinis, pavadinimą gavęs dėl specifinio savo vandens kvapo. Pirmoji šio šaltinio vandenį naudojusi gydykla minima dar 1587 m. Gydyklos čia veikė ir caro laikais, ir tarpukariu, ir sovietmečiu, veikia ir dabar - Smardonės šaltinis yra Likėnų reabilitacijos ligoninės teritorijoje.

Prie sienos su Latvija esantis Smilgių kaimas gali pasigirti Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia, baigta statyti 1942 m. ir gerai atspindinčia tarpukario Lietuvos architektūrinį stilių.

Butautų dvaro pavadinimas yra vienas žinomiausių Lietuvoje. Tačiau žinomas yra būtent pavadinimas - juk pagal dvarą ir pavadintas čia verdamas alus. Pats dvaras nėra toks jau labai lankomas, visų pirma matyt dėl to, kad jo vieta yra gana atoki. Dvaro rūmai, pastatyti XX a. pradžioje.

Ūkinis pastatas, užrašas ant kurio liudija čia buvus parduotuvę.

Turbūt nesuklysiu teigdamas, kad šia rampa buvo praridentas ne vienas tūkstantis alaus bačkų.

Už 10 kilometrų į šiaurę nuo Butautų pasiekiame Germaniškį. Šis 300 gyventojų kaimas yra arčiausiai to, ką Lietuvoje būtų galima pavadinti tarptautine aglomeracija. Dešiniajame Nemunėlio upės krante tiesiog priešais Germaniškį yra Skaistkalnės miestelis ir, dėka per Nemunėlį nutiesto tilto, Šengeno erdvės ir euro zonos, šias dvi gyvenvietes galima iš esmės laikyti viena.

Valstybės sienos funkcijas čia vykdo seklus Nemunėlis, kuris, Bauskėje susiliejęs su Mūša, sudaro Lielupę - antrą pagal svarbą Latvijos upę.

Didesniuoju ir svarbesniuoju partneriu šioje "aglomeracijoje" yra Skaistkalnė, gyventojų skaičiumi Germaniškį lenkianti daugiau nei dvigubai. Čia yra ir įdomiausias lankytinas objektas - Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia, antra pagal svarbą katalikų šventovė Latvijoje, nusileidžianti tik Agluonos katedrai.

Germaniškio Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia ir gerokai mažesnė, ir naujesnė, pastatyta 2007 m.

Šiaudų ritinius liaudies menininkas pavertė šituo meškinu.

Už 9 km į rytus nuo Germaniškio, kur Apaščia įteka į Nemunėlį, yra Nemunėlio Radviliškis. Neoromaninė evangelikų reformatų bažnyčia (1890 m.).

Visai netoli jos - 1854 m. statyta Švč. Mergelės Marijos katalikų bažnyčia.

Kiek aukščiau Nemunėlio Radviliškio paupyje yra keletas dolomitinių atodangų. Didesniosios Tabokinės atodangos rasti nepavyko, o mažesnioji Muoriškių atodanga atrodo štai taip.

Dolomito gabalais padengtas Nemunėlio dugnas. Į kitame krante esančią Latviją čia nesunkiai galima nubristi.

Dar kiek aukščiau, Nemunėlio vingyje, netoli Aspariškių kaimo, yra pati šiauriausia Lietuvos vieta. Patekti ten nepavyko - nors Aspariškiuose nuoroda link šio taško ir yra, tačiau kelias už šimto metrų baigiasi ūkininko kieme, o eiti bent porą kilometrų pėsčiomis per vasariškai suaugusį pomiškį nebuvo nei laiko, nei ypatingo noro.

Iš beveik šiauriausio Lietuvos taško pasukome atgal į pietus, link Biržų. Pakeliui apžiūrėjome nedidelę naują Suosto Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnytėlę (2007 m.), kurios architektūroje įdomiai persipina gotika ir modernizmas.

Nauju Biržų krašto traukos objektu šiais metais tapo Kirkilų apžvalgos bokštas. Į 30 metrų aukštį iškylantis bokštas pagal oficialią versiją turėtų būti panašus į apverstą valtį, bet man labiau primena pusmėnulį.

Bet dėl vaizdo nuo viršaus nėra ko ginčytis - jis puikus. Bokšto akcentas - vaizdas į Kirkilų ežerėlius. Tai ištisa sistema karstinėse įgriuvose susiformavusių ežerėlių, kurie susijungę tarpusavyje suformavo gal ir vientisą, bet neįtikėtinai sudėtingos formos ežerą, kurio plotas beveik 4 ha.

Į priešingą pusę - tipiškas šiaurės Lietuvos lygumų peizažas.

Biržai pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose buvo paminėti 1455 m., kai Kazimieras Jogailaitis Radvilui Astikaičiui čia dovanojo žemės. Radvilų valdžioje Biržai liko iki pat XIX a. pradžios. Svarbiausios ir galingiausios LDK didikų šeimos viena iš pagrindinių rezidencijų tapo ir svarbiu miestu. 1547 m. Radvilos čia išsirūpino savivaldą, kuri buvo žinoma kaip Biržų kunigaikštystė, 1589 m. miestui suteiktos Magdeburgo teisės.

Ryškiausias LDK laikų paminklas mieste - Biržų pilis. Ji pradėta statyti 1586 m. Kristupo Mikalojaus Radvilos Perkūno iniciatyva ir buvo svarbus atramos punktas šalies šiaurėje. Pilis gan dažnai buvo naudojama pagal tiesioginę paskirtį ir ypač kentėjo nuo švedų, kurie galiausiai ją ir susprogdino Didžiojo Šiaurės karo metu 1704 m. Dabartiniame variante centriniai pilies rūmai atstatyti 1978 - 1986 m.

Renesansinio stiliaus galerija.

Pilyje šiuo metu įsikūręs kraštotyrinis muziejus. Yra jame ir šiokio tokio vietinio kolorito: štai ši salė skirta alaus gamybos procesui.

Atkurtos senųjų interjerų detalės, kaip kad koklinės krosnys ar kesoninės lubos.

Autentiško švedų išsprogdinto mūro gabalas.

Yra ir visai įdomių artefaktų iš tarpukario.

Dalis ekspozicijos dedikuota sakraliniam menui. Negalėjau nusikratyti įspūdžio, kad šioje kompozicijoje Jonas Krikštytojas bando pagelbėti užspringusiam Jėzui trankydamas tarpumentę.

Pilies arsenalas.

Tiltas per pilį juosiantį gynybinį griovį.

Biržiškė Radvilų atšaka nuo XVI a. vidurio priklausė evangelikų reformatų tikėjimui, o per tai į protestantizmą linko ir visas Biržų kraštas. Dėl to nenuostabu, kad pačiuose Biržuose yra gana nemaža reformatų bažnyčia (1874 m.).

Katalikiška neobarokinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (1861 m.).

Liuteronų bažnyčia gerokai mažesnė tiek už katalikų, tiek už reformatų, ir tas matyt atspindi šios konfesijos padėtį mieste: iš principo jos pasekėjų yra, tačiau gana nedaug. Apskritai įdomu, kad religiniu požiūriu Biržų kraštas gana margas: be trijų minėtų religijų čia savo bendruomenes turi dar ir sekmininkai, metodistai, stačiatikiai ir sentikiai.

Dar vienas reikšmingas objektas - Širvėnos ežeras, kuris iš tikrųjų yra joks ne ežeras, o seniausias Lietuvos tvenkinys, suformuotas kaip Biržų tvirtovės gynybinio komplekso dalis, 1575 m. pastačius užtvanką Apaščios ir Agluonos upių santakoje. Tvenkinys gavosi visai solidžių išmatavimų, 3,5 kvadratinių kilometrų ploto ir su 22 km kranto linija, tiesa, seklus, iki 3,5 m gylio. Nuotraukoje taip pat matosi ir tiltas, kuris irgi yra šioks toks rekordininkas: su savo 525 m ilgiu tai ilgiausias pėsčiųjų tiltas Lietuvoje, o tarp visų tiltų pagal šį parametrą nusileidžia tik Lyduvėnų tiltui.

Kitame Širvėnos ežero krante - Astravo dvaras, kurį 1842 m. pasistatydino Biržus iš Radvilų perėmę Tiškevičiai. Be klasicistinio stiliaus rūmų ten dar yra ir įdomus tiltas - užtvanka, tačiau viskam apžiūrėti pristigo laiko, be to šiltą vasaros dieną maudynėmis labai jau ėmė masinti ežero vanduo.

Užtvankos dėka dvi Biržų miesto centrą įrėminančios upės - Apaščia ir Agluoną - atrodo kur kas didesnės, nei kad yra iš tikrųjų. Apaščia Biržuose yra dvigubai platesnė nei prie savo žiočių Nemunėlio Radviliškyje.

Taip pat prieš Širvėnos ežerą išplatėja ir vos 20 km ilgio teturinti Agluona.

Centrinė miesto aikštė su paminklu iš šių kraštų kilusiam abejotinos reputacijos poetui Juliui Janoniui.

Paštas.

Apskritai Biržai, atmetus visas senoviškas įžymybes (kurių ten Lietuvos kontekste vertinant yra labai daug) atrodo maždaug taip. Toks ne per daug išsiskiriantis provincijos rajono centras.

Su meno apraiškomis centrinėje aikštejė.

Ir su savu euro kursu.

Siaurasis geležinkelis į Biržus buvo nutiestas 1922 m. ir iš pradžių jungė šį miestą ne su Panevėžiu, o su Šiauliais. Tik 1938 m., nutiesus Panevėžio - Joniškėlio geležinkelį, Biržai daugmaž tiesiai susijungė su gerokai artimesniu centru. Vis dėlto tai, kas buvo pažangu tarpukariu, nelabai galėjo tenkinti poreikius XX a. pabaigoje ir 1996 m. Panevėžio - Biržų geležinkelio ruožas buvo uždarytas. Biržų stotyje eksponato teisėmis stovi ir anuos laikus primena tik išdaužytais langais lokomotyvas ir pora vagonų.

Stoties pastatas.

Vos už kelių kilometrų į vakarus nuo Biržų yra keletas karstinių įgriuvų, didžiausia ir žinomiausia iš kurių yra, žinoma, Karvės ola. Piltuvo formuos duobė yra maždaug 10 metrų skersmens ir 12 metrų gylio.

Anot legendos, savo pavadinimą ola gavo todėl, kad atsivėrus smegduobei į ją nugarmėjo karvė. Šalia olos šiai nelaimingai speleologei pastatytas paminklas.

Aplinkinis reljefas tiesiog sėte nusėtas tokiomis negiliomis duobėmis, kurios, reikia manyti, taip pat yra karstinių reiškinių padariniai.

Nuo Karvės olos pasukome Vilniaus link, bet dar nesutemus pavyko apžiūrėti Vabalninką - apie 1000 gyventojų turintį miestą pačiuose Biržų rajono pietuose. Centrinė aikštė.

Neobarokinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia (1817 m.).

Veikiausiai tarpukarinis mokyklos pastatas.

Paskutinieji vakaro saulės spinduliai leidžiasi ant Vabalninko namų.