Nida

Nida - didžiausia (1200 gyventojų) visos Kuršių nerijos gyvenvietė, įsikūrusi beveik pačiame šio ilgo ir siauro pusiasalio centre. Kartu tai piečiausia Lietuvos pajūrio gyvenvietė - nuo Nidos uosto iki sienos su Rusija yra vos daugiau nei trys kilometrai. Galiausiai tai prestižiškiausias Lietuvos kurortas, kurio niekas nesirenka kaip pigesnės alternatyvos kažkam kitam.

Nidos apžvalgą verta pradėti net ne nuo paties miestelio, o nuo didžiųjų kopų, kurios prasideda maždaug už kilometro į pietus nuo uosto ir per valstybės sieną nusitęsia į Kaliningrado sritį.

Pakeliui į kopas pavargęs keleivis gali prisėsti legendinės Neringos krėsle. Anot legendos, Neringa buvusi milžinė karalaitė, audros metu už inkarų traukdavusi iš jūros žvejų laivus, o vėliau gindama žmones nuo audrų supylusi ir pačią Kuršių neriją.

Iš didžiųjų kopų arčiausiai Nidos yra 52 m aukščio Parnidžio kopa. Šios pavadinimas kilo dėl to, kad ši vėjo pustoma kopa "perėjo" senąją Nidą, palaidodama senuosius namus ir priversdama gyventojus persikelti šiauriau. Pirmojo Nidos kaimo vieta iš tiesų buvo pora kilometrų piečiau dabartinės, kažkur po tuo storu smėlio sluoksniu.

Parnidžio kopa kartu ir labiausiai sukultūrinta. Jos viršūnėje 1995 m. buvo įrengtas saulės laikrodis (vieta parinkta neatsitiktinai - čia vienintelė vieta Lietuvoje, kur saulė kyla iš vandens ir į vandenį nusileidžia). 1999 m. urganas Anatolijus pusę laikrodžio smailės nulaužė, tačiau 2011 m. ji buvo atstatyta.

Didžiųjų kopų panorama. Dėl pustomo smėlio ir išaugusio turistų skaičiaus šios kopos per paskutinius keliasdešimt metų gerokai sumažėjo, pvz. ilgą laiką aukščiausia Neringoje buvusi Sklandytojų kopa (70 m) dabar besiekia vos 50 m aukštį.

Dykumos peizažai.

Žvilgsnis per sieną į Rusijos pusę.

Nuo Parnidžio kopos atsiveria vaizdas į Nidos uostą.

Nida, kaip ir kitos nerijos gyvenvietės, įsikūrusi marių pakrantėje, o link jūros nuo jos driekiasi tipiniai Kuršių nerijai pušynai.

Baltijos jūra. Pakrantė ties siena su Rusija yra toliausiai į vakarus nutolęs Lietuvos taškas.

Vienas iš Nidos simbolių - ant Urbo kalno (51 m aukščio apželdintos kopos) pastatytas švyturys. Pirmasis švyturys čia buvo pastatytas 1874 m., dabartinis - po Antrojo pasaulinio karo, 1953 m. Nidos švyturys savo aukščiu (29 m) nusileidžia tiek Klaipėdos (44 m), tiek Šventosios (39 m) švyturiams, tačiau dėl savo vietos ant gana aukštos kalvos yra rekordininkas pagal signalo matomumą - Nidos švyturio žybsniai matomi net už 22 jūrmylių (40 km) nuo kranto.

Pasidairę po kopas ir pajūrį, grįžkime į miestelį. Nida yra administracinis Neringos savivaldybės centras. Ši mažiausia Lietuvos savivaldybė (2800 gyventojų) savo istoriją skaičiuoja nuo 1961 m., kai lietuviškiosios Kuršių nerijos dalies gyvenvietės buvo sujungtos į vieną Neringos miestą ir pavadintos respublikos pavaldumo miestu. 1995 m. buvo įkurta Neringos miesto savivaldybė, kuri 1999 m. pervadinta į Neringos savivaldybę. Žurnalo "Veidas" 2010 m. paskelbtame reitinge Neringos savivaldybė pagal gyvenimo kokybę įvardinta kaip geriausia Lietuvoje.

Sovietmečiu statytas savivaldybės pastatas, kurio architektai mėgino imituoti tradicines Neringos architektūros formas.

Dviračių takas marių pakrantėje. Jis tęsiasi per visą lietuviškąją Kuršių nerijos dalį iki pat Smiltynės.

Ilgą laiką protestantiškai Vokietijai priklausiusioje Nidoje katalikų bažnyčia atsirado tik XXI a. Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčia buvo pastatyta 2003 m. pagal architektų Ričardo Krištapavičiaus ir Algimanto Zavišos projektą. 

Bažnyčia išties neįprastos architektūros. Šiaip ar taip, džiugu, kad XXI a. bent jau atsisakyti tuoj po Nepriklausomybės atgavimo statytoms šventovėms būdingos gigantomanijos.

Senesnioji, 1888 m. statyta Nidos bažnyčia priklauso evangelikams liuteronams.

Greta bažnyčios yra ir senos liuteronų kapinės. Ir nors aš nedidelis mėgėjas vaikštinėti po tokio pobūdžio objektus, į šias kapines verta užsukti vien dėl to, kad pasižiūrėti į krikštus - senoviškus medinius antkapius, kurie labiausiai paplitę buvo būtent Mažojoje Lietuvoje tarp lietuvių protestantų.

Nidos žvaigždžių alėja, įrengta Arūno Valinsko iniciatyva 1997 m. nusižiūrėjus matyt į garsiąją alėją Holivude. Tai, kas prigijo Ramiojo vandenyno pakrantėje, visiškai nepritapo prie Baltijos - Nidos alėjoje tėra vienuolika rankų įspaudų, o pati alėja jei ir sukelia kažkokią reakciją, tai geriausiu atveju atlaidžią šypseną.

Skulptūra "Svajoklė".

Gražiai sutvarkyta marių pakrantė su iškeltomis Neringos vėtrungėmis. Tokios vėtrungės būdavo montuojamos žvejų laivuose kaip identifikaciniai ženklai.

Garsiausia Neringos skulptūra be abejo yra ši, skirta maestro Vytautui Kernagiui. Užteko vieno filmo, kad šio dainiaus vardas neatsiejamai susisietų su Nida.

Šiandieninė Nida susideda iš trijų istorinių gyvenviečių - pačios Nidos, kurioje yra uostas, savivaldybė ir abi bažnyčios ir šiauriau jos esančių Skruzdynės ir Purvynės. Kurortui išaugos akivaizdžios ribos tarp jų nebeliko ir tik gatvių pavadinimai primena apie buvusius kaimus. Nuotraukoje - Skruzdynė, žvelgiant į ją nuo molo netoli liuteronų bažnyčios.

Gyvenamasis namas Skruzdynėje.

Didžiausia Skruzdynės įžymybė be abejo yra ši ant aukštos kalvos stovinti vila. Žinoma, tai ne kas kita kaip Thomo Manno namelis, kuriame 1930 - 1932 m. vasarojo garsusis vokiečių rašytojas. Čia dabar įrengtas memorialinis muziejus, savo darbo laiką nustatęs taip, kad sulauktų kaip galima mažiau lankytojų.

Hermanno Blode viešbutis, kuriame XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje rinkdavosi Nidoje vasarodavę menininkai.

Pasidairę po Skruzdynę grįžkime į Nidą. Pėsčiųjų gatvė pietinėje miestelio dalyje.

Restoranas "Ešerinė", už savo polinezietišką architektūrą gaunantis velnių nuo paveldosaugininkų, o už virtuvę ir aptarnavimą - nuo maisto kritikų. Bet, nepaisant to, restoranas laikosi tarsi ir neblogai ir šiandien jį galime vadinti vienu iš Nidos simbolių.

Be abejo, Nidos negalime įsivaizduoti be uosto. Laukdamas laivo atgal į Klaipėdą padariau keletą nuotraukų ir jame.

Jei tradiciškai pagrindinis nidiškių verslas buvo žvejyba, tai šiais laikais valdo turizmas. Tai atsispindi ir uoste, kuriame dominuoja pramoginės jachtos.

Uostas žvelgiant nuo pietinio molo.

Baisus uosto terminalas, statytas tais laikais, kai apie prisiderinimą prie aplinkos ir tradicinių architektūros formų dažniausiai niekas negalvodavo (kartais, tiesa, galvodavo, bet taip nevykusiai, kad nuo to niekam nebūdavo geriau).

Tradicinis Kuršių nerijos žvejų laivas - kurėnas.