Žemyninis pajūris

Iš 99 kilometrų Lietuvos turimo Baltijos pajūrio didesnioji dalis yra Kuršių nerijoje, kuri savo ruožtu tvirtai ir aiškiai atskirta nuo likusios Lietuvos dalies. Žemyninė Lietuva prie jūros prieina siauru, viso labo keturiasdešimties kilometrų ruožu tarp Būtingės ir Melnragės. Tai įdomus kraštas, dabar grynai lietuviškas, tačiau ilgą laiką buvęs padalintas tarp dviejų valstybių ir istoriškai turintis gana ryškių sąsajų tiek su kuršiais, tiek su vokiečiais.

Žemyninį pajūrį apvažiuoti norėjau iš šiaurės link pietų, o kad nevažinėti tuo pačiu keliu pirmyn atgal, į šiaurę nuo magistralės pasukau ne Jakuose, o ties Gargždais. Pravažiavęs Kretingą netrukus pasiekiau Tūbausius. Šv. apaštalo Andriejaus bažnyčia, pastatyta 1942 m.

Darbėnai - didelis miestelis (1400 gyventojų) Kretingos rajono šiaurės vakaruose, 12 km nuo jūros ir 6 km nuo Latvijos sienos. Rašytiniuose šaltiniuose Darbėnai pirmą kartą paminėti 1591 m., prekybos priviliegiją gavo 1701 m., nuo 1730 m. vadinami miesteliu. 1915 m. pro Darbėnus nutiestas geležinkelis, tarpukariu miestelis buvo valsčiaus centras.

Centrinė miestelio dalis ne per seniausiai iš pagrindų sutvarkyta.

Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia, Juozapo Tiškevičiaus rūpesčiu pastatyta 1842 m.

Klebonija.

Kaip tokiam miesteliui įspūdingo dydžio pastatas, sovietmečiu atlikęs turbūt kultūros namų, o gal ir kokias kitas funkcijas.

Vandens malūno griuvėsiai.

Tvenkinys, susidaręs užtvenkus vardą miesteliui davusį Darbos upelį.

Dar keli kilometrai šiauriau Darbėnų, jau visiškai Latvijos pasienyje, yra Laukžemė. Oficialiai tai kaimas, bet gyvenvietę su 300 gyventojų ir centrine aikšte aš bevelyčiau vadinti miesteliu.

Šv. apaštalo Andriejaus bažnyčia (1850 m.).

Miško keliukais pravažiavus keletą kilometrų į vakarus, pasiekiame šiauriausią Lietuvos pajūrio  (jei būsim tikslūs tai "beveik pajūrio") gyvenvietę Būtingę. Šis kaimas Lietuvai atiteko tik 1921 m., kai Lietuvai ir Latvijai besidalijant savo teritorijas mums buvo atiduotas gabalas dešiniojo Šventosios kranto tam, kad upelio žiotyse būtų galima įrengti uostą. Nenuostabu, kad istoriškai latviškame kaime vienintelė bažnyčia (pastatyta 1824 m.) priklauso liuteronams.

Tačiau šiais laikais svarbiausia su Būtingės vardu susijusi asociacija yra ne latviai ir ne liuteronai, o nafta. 1999 m. čia buvo atidarytas Būtingės naftos terminalas, per kurį iki 2006 m. iš Rusijos vamzdynais atkeliavusi nafta buvo kraunama į tanklaivius, o po 2006 m. (kai rusai amžinam remontui uždarė naftotiekį) procesas tapo atvirkštiniu ir per terminalą naftą imta importuoti, taip žaliava aprūpinant Mažeikių naftą.

Kaip žinia, žemė apvali, todėl natūralu, kad nuo šiauriausios Lietuvos pajūrio gyvenvietės Būtingės eidami į šiaurę atsidursime piečiausiame Lietuvos pajūrio miestelyje Nidoje. 

Na, arba bent jau Nidoje Latvijoje - taip vadinasi nedidelis kaimas išsyk už sienos.

Kažko labai įdomaus latvių Nidoje nėra, tačiau nuo jos nesunku nueiti iki sienos, kur į pajūrio smėlį yra įbestas Lietuvos ir Latvijos pasienio stulpelis Nr. 0001.

Gilyn į Latviją šiuomsyk nelindau ir, grįžęs į Lietuvą pasukau vairą į Šventąją. Administraciškai tai Palangos miesto dalis, tačiau šiaip jau for all intents and purposes tai visiškai atskira kurortinė gyvenvietė, turinti 2600 gyventojų. Istoriškai Šventoji dėl patogesnės geografinės padėties buvo net svarbesnė už Palangą, tačiau taip ir netapusi dideliu uostu, galiausiai netapo ir dideliu kurortu, Šiais laikais Šventosios reputacija stipriai smukusi - vyrauja nuomonė, kad čia poilsiauja tie, kurie neįperka poilsio niekur kitur. Neatsiejamas Šventosios atributas - tokie nedideli poilsio nameliai su vienu kambariu ir be nuosavo tualeto.

Pagrindinė Šventosios gatvė gražiai sutvarkyta, tačiau rugsėjo mėnesį jau visiškai tuščia. Ne sezono metu čia poilsiautojų labai mažai.

Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės bažnyčia, suprojektuota 1991 m. ir baigta statyti 2003 m.

Tiltas per Šventosios upę. Šia upe 1422 m. Melno taika buvo nustatyta siena tarp Lietuvos ir Livonijos, taigi, Šventosios kaimas buvo visiškame pasienyje. 

Išeiname į Šventosios paplūdimį.

Iš visų į Baltijos jūrą Lietuvoje įtekančių upių Šventoji yra be konkurencijos didžiausia. Ji pakankamai plati, kad jos ties žiotimis negalėtum peršokti, ir pakankamai gili, kad negalėtum perbristi vien pasiraitojęs kelnių klešnes.

Fifty shades of nameliai.

Seno molo likučiai.

Dar vienas Šventosios simbolis - beždžionių tiltas.

Paplūdimys prie upės. Čia labai patogu - iki jūros paplūdimio reikia tik perlipti per kopą.

Sovietmečiu tebealsuojantis prelybos centras.

Šventosios uostas geriausius savo laikus išgyveno XVI - XVII a., kuomet jis sudarė juntamą konkurenciją ne tik Klaipėdai, bet ir Rygai bei Karaliaučiui. Rygiečiai su įkyriais konkurentais pasielgė nelabai subtiliai - 1701 m., Didžiojo Šiaurės karo metu, nusamdė švedus, kurie uostą sugriovė ir užvertė akmenimis. XVIII a. merdinti Abiejų Tautų Respublika atstatyti uosto neįstengė, Rusijos Imperijai jis buvo nereikalingas, ir rimtesnių veiksmų uosto atstatymui buvo imtasi tik po Pirmojo pasaulinio karo. Vis dėlto dideliu uostu Šventoji taip ir netapo - apsaugoti smėlingas upės žiotis nuo užnešimo buvo sunku, o 1923 m. Lietuvai prisijungus Klaipėdą, nacionaliniu uostamiesčiu natūraliai tapo pastaroji.

Tarpukariu statytas pietinis Šventosios uosto molas.

Šventosios upės žiotys.

Kopose pasislėpusi skulptūra "Žvejo dukros".

Nebaigti statyti poilsio namų korpusai. Vis dėlto juntama, kad auganti ekonomika ir žmonių pajamos šį kurortą aplenkia - Palangoje arba Nidoje toks projektas būtų baigtas tuoj pat.

O tie pinigai, kurie į Šventąją vis dėlto ateina, kartais įgyja pačių neįtikitinėčiausių formų. Naujoviška Šventosios namelio reinkarnacija.

Šventojoje taip pat yra ir vienas iš septynių (ir vienas iš keturių jūrinių) Lietuvos švyturių. 1957 m. pastatyto švyturio aukštis - 39 metrai.

Svarbiausią žemyninio pajūrio traukos centrą Palangą šios kelionės metu sąmoningai praleidau (jai vienai visapusiškai apžiūrėti reiktų visos dienos) ir kitu sustojimu keliaujant Klaipėdos linkui tapo Nemirseta. Nimmersatt, wo das Reich sein Ende hat (Nemirseta, vieta kur baigiasi Reichas) - senas vokiškas posakis tiksliai nurodo šios gyvenvietės geografinę padėtį - iki Pirmojo pasaulinio karo tai buvo pats šiauriausias Vokietijos taškas. Posakis, beje, ir kiek dviprasmiškas - vokiškas Nemirestos pavadinimo variantas "Nimmersatt" gali reikšti ir "niekada nepasisotinantis", o tai jau būtų aliuzija į ekspansinius vokiečių planus.

Lietuviško pajūrio peizažai.

Žymiausias pajūrio kaimas tarp Klaipėdai priklausančių Girulių ir Palangos yra Karklė. Kažkada pajūriu išsitęsęs net devynis kilometrus dabar kaimas gerokai labiau kompaktiškas, o po sovietmečio deja neteko didelės dalies savo savitumo. Vienas senųjų laikų pėdsakų - kaimo kapinės kone tiesiai ant jūros kranto.

Iš vaikystės pamenu, kad kažkur palei Karklę buvo keletas apleistų bunkerių, gal sovietinių, o gal dar ir vokiškų. Eidamas pajūriu bandžiau juos surasti, radau keletą ne visai aiškių griuvėsių, bet ar ten tikrai karinės paskirties objektų likučiai nesiimu tvirtinti.

Lietuvos pajūrio kontekste krantas prie Karklės išsiskiria aukštais skardžiais, siekiančiais vietomis ir po 20 metrų.

Reportažo pabaigai - vaizdas į Baltiją nuo žymiausio iš tokių skardžių, vadinamosios Olandų kepurės (24 m).