Atostogos Gražutėje

Šių metų birželį nedideles atostogas (galima pavadinti ir ilguoju savaitgaliu) praleidome Gražutės regioniniame parke, šiaurės rytų Lietuvoje, Zarasų rajone. 

Atbulomis upe

Prieš daugiau nei ketverius metus, vieną kovo penktadienį kiek netikėtai buvau įtrauktas į Vilnios upę tyrinėjančios mokslinės ekspedicijos sudėtį. Tyrinėtojų grupę sudarė du asmenys - kapitono ir vyresniojo mokslinio bendradarbio pareigas ėjo kolega Tomas, bocmano-inkarininko ir fotografo poziciją užėmė šių eilučių autorius. Tiriamosios ekspedicijos tikslu buvo upės dugno matavimai - kolega yra prisiekęs žvejys ir echalotu matuodamas dugną tikėjosi rasti duobių, kuriose galėtų slėptis upėtakiai, šlakiai, rykliai ar kiti vandens faunos atstovai, aš gi prisijungiau iš paprasčiausio smalsumo.

Balionu virš sostinės ir rajono

Vilnius yra bene vienintelė Europos sostinė, virš kurios laisvai leidžiama skraidyti karšto oro balionams. Ši pramoga yra populiari - šiltuoju metų laiku, oro sąlygoms leidžiant, bene kiekvieną rytą ar vakarą danguje galima išvysti kelis ar keliolika pavėjui sklendžiančių balionų. Šią vasarą, rugpjūtį, pagaliau išmėginau šią transporto priemonę ir aš.

Mums ne šakės. Mes - Šakiuose!

Iki šių metų Šakių rajonas buvo vienas iš nedaugelio, kuriame iš principo nebuvo tekę padėti kojos. Žiemą į šią terra incognita pirmą kartą įžengiau su apsilankymu Kidulių vyninėje, o gegužę, po Jurbarko apylinkėse vykusio pėsčiųjų žygio, po šį kraštą pavyko pasidairyti bent kiek išsamiau. Tiesa, ekskursijai turėjome vos pusdienį, tačiau tai geriau negu nieko, tiesa?

Auksinis Širvintų ruduo

Šaltuoju metų laiku šviežia medžiaga šio tinklaraščio puslapiams kaupiasi ne taip sparčiai kaip vasarą, tačiau tai nereiškia, kad negalima brūkštelėti kokio reportažo pasinaudojant savais nuotraukų archyvais. Šiandien siūlau pasidairyti po sostinei visai netolimą, tačiau neretai pražiūrimą Širvintų rajoną, po kurį keliavome vieną gražią ir saulėtą 2013 m. spalio dieną.

Naujoji Vilnia. Žvilgsnis iš arčiau

Naujoji Vilnia, toliausiai į rytus nutolęs sostinės rajonas, plačiojoje visuomenėje itin didelio susidomėjimo sulaukė praėjusį rudenį, rinkimų į Seimą metu, kai čia vienmandatėje apygardoje tik per plauką į parlamentą nebuvo išrinktas skandalingasis sovietofilas Algirdas Paleckis. Suvesti rajono specifiką tik į gyventojų politines preferencijas būtų pernelyg siaura - ši Vilniaus dalis itin skiriasi nuo likusios sostinės ir būnant čia turistinis Senamiestis, hipsteriškas Naujamiestis ar dalykiškasis Konstitucijos prospektas atrodo likę kažkur kitame pasaulyje. Dalis Naujosios Vilnios į Šimto kelių puslapius jau buvo patekę (čia ir čia), tačiau paskutinę praėjusių metų dieną su pora draugų nusprendėme po šį rajoną pasidairyti atidžiau.

Po Suvalkijos sostinę

Marijampolė - septintas pagal dydį (57 000 gyventojų) Lietuvos miestas, neoficiali, bet visuotinai pripažinta Suvalkijos sostinė. Ne itin senas miestas savo patogios geografinės padėties dėka išaugo į svarbų pramonės, prekybos ir kultūros centrą. Užnemunėje, kuri XIX a. buvo laisvesnė nei likusi Lietuvos dalis, prasidėjęs tautinis atgimimas Marijampolę pavertė vienu reikšmingiausių lietuvybės centrų ir daugelio garsių to laikmečio veikėjų gyvenimas vienu ar kitu tarpsniu siejosi su šiuo miestu. Tokios kultūrinės reikšmės kaip prieš šimtą metų Marijampolė gal ir nebeturi, bet mano nuomone Marijampolė lieka tegu ir mažiausiu, bet vis dėlto dar "antros lygos" (su Šiauliais, Panevėžiu ir Alytumi) miestu, nenugrimzdusiu į tą nykų provincialumą, taip dažnai apimantį rajono centrus.

Jonava - azotiškiausias miestas

Jonava - devintas (29 000 gyventojų) pagal dydį Lietuvos miestas, įsikūręs kiek žemiau Neries ir Šventosios santakos, 30 km į šiaurės rytus nuo Kauno. Pramoninis ir nelabai dailus, jis nesulaukia itin didelio lankytojų dėmesio, tačiau, kita vertus, tos pačios stiprios pramonės bei patogios vietos netoli nuo Kauno dėka visai neblogai laikosi ekonomine prasme.

Tarp Vilniaus ir Kauno bokštų

Trumpos gruodžio dienos, kai šviesusis paros metas sutrumpėja iki minimumo, yra gera proga pasidairyti po artimesnes Vilniaus apylinkes, automobiliu pasiekiamas per keliasdešimt minučių. Tokioms trumpoms dienoms buvau susitaupęs ir maršrutą Kauno kryptimi, į maždaug pusiaukelėje tarp didžiausių šalies miestų esančias Elektrėnų ir Kaišiadorių apylinkes.

Geležinkeliečių sostinės link

Kaip retas kuris Lietuvos miestas, Radviliškis turi labai stiprų įvaizdį visuomenės akyse - pasakius šio miesto pavadinimą išsyk pagalvojama apie jį kaip geležinkeliečių sostinę. Radviliškio rajonas, tuo tarpu, priešingai - išskirtinių bruožų tarsi ir neturi. Mielai lankomi keli jo dvarai, dažnas yra jei ne buvęs, tai bent girdėjęs apie Šeduvos malūną, tačiau apskritai imant tos šiaurės Lietuvos lygumos tarsi ir stokoja to vieno akcento, į kurį galėtų susifokusuoti mūsų žvilgsnis. Ir visgi jei ne išskirtinių, tai lankytinų vietų jame apstu - ir bent dalį jų čia ir apžvelgsime.

Akmenuotoji Žemaitija

Pirmas dvi ilgojo Žolinių savaitgalio dienas praleidau Latvijoje, pietinėje Kuršo dalyje. Reportažų apie tą kraštą tinklaraštyje nebus - gal mūsų gerbiamas poetas Maironis ir svajojo apie Lietuvą "nuo Liepojos lig Brastos", bet šio tinklapio kontekste kaimynams teisėtai priklausančios žemės jau neformatas. Tačiau trečiosios ir paskutinės dienos keliai sugrąžino į Lietuvą, labai akmenuotą ir dažnai labai keistą šiaurės Žemaitiją.

Aukštaitijos keliais ir šunkeliais

Turiu prisipažinti - šią išvyką planavau ne aš, mano rolė joje apsiribojo sėdėjimu ir žiūrėjimu per langą, ir net šiandien man ją aprašyti sunku ta prasme, kad pačiame maršrute nelabai yra vienas bendras vardiklis - ar bent jau aš čia jo neįžvelgiu. Tačiau jo ir nereikia - garbus skaitytojas gal labai nepyks, kad pasakojime šokinėsime per tarpusavyje menkai tesusijusias vietas, juolab kad ten, Aukštaitijos nacionaliniame parke bei pakeliui į jį, tos vietos ir kiekviena paskirai yra pakankamai įdomios.

Kelionė į šalies centrą

Pačiame Lietuvos centre, derlingose Nevėžio slėnio lygumose įsikūręs Kėdainių kraštas nuo seno garsėja kaip turtingas žemės ūkio regionas. Našioje žemėje gausiai kūrėsi dvarai, dabar sudarantys gausią rajono kultūros paveldo dalį, ir vėliau kolūkiai, rajono kultūros paveldo dalies nesudarantys.

Kėdainiai: nuo Venecijos iki Alpių

Kėdainiai - kontrastingas miestas. Vienas didžiausių Lietuvos senamiesčių ir jį juosiantys Chruščiovo laikų penkiaaukščiai, derlingi apylinkių laukai ir rūkstantys "Lifosos" kaminai, čia, Lietuvos centre, vartus į aukščiausius valdžios postus skynėsi suvirintojas iš tolimojo Archangelsko... Su 26 000 gyventojų Kėdainiai Lietuvos miestų rikiuotėje užima 11 vietą, o atmetus didįjį trejetą ir kurortus, yra turbūt labiausiai lankomas ir įdomiausias šalies miestas.

Alytaus rajonas

Praėjusiame reportaže pasižvalgę po Alytų, šiame apžvelkime jo rajoną, išsidėsčiusį abipus Nemuno, kiek aukščiau jo didžiųjų kilpų. Ir jei reportažas po Dzūkijos sostinę susidėjo iš dviejų kelionių nuotraukų, tai šį kartą fotografijos surinktos per bene keturis atskirus vizitus skirtingais metais ir skirtingais metų laikais. Tačiau nesirišime prie konkrečių išvykų - nuotraukos bus dedamos tokiu eiliškumu, lyg tai būtų buvusi viena nuosekli kelionė iš Vilniaus.

Alytus

Alytus - šeštasis pagal dydį Lietuvos miestas (55 000 gyventojų), didžiausias pietų Lietuvos ir Dzūkijos miestas, neformali pastarojo regiono sostinė. Šiame mieste lankiausi dukart - pirmą sykį per Visų Šventųjų dieną dar 2012 m., antrą kartą - šių metų liepos pradžioje, tad ir reportažą apie Alytų iliustruosiu per šiuodu apsilankymus padarytomis nuotraukomis. Atskirti kuri daryta kada nebus sunku, o kai kuriais atvejais ketverių metų intervalu darytos nuotraukos pasitarnaus ir pademonstruojant per tą laiką įvykusius pokyčius.

Čia gaminami vilkai

Vieną sykį pasiryžki,

Ir keliauk į Vilkaviškį,

Dunda, rūksta fabrikai -

Čia gaminami vilkai

Šiomis Juozo Erlicko kūrybos eilutėmis pradedame reportažą iš paskutinio šio tinklaraščio puslapiuose dar nė kiek neliesto Lietuvos regiono - Suvalkijos. Paminėjus šį kraštą pirmiausia į galvą ateina, aišku, šykščiojo suvalkiečio įvaizdis, vėliau turbūt labai specifinė tarmė, o galiausiai nedera pamiršti, kad XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje būtent Suvalkijos lygumos išaugino ryškiausias lietuvių tautinio atgimimo figūras, tokias kaip Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka ar Jonas Jablonskis. Pirmajai rimtesnei pažinčiai su Suvalkija pasirinkau ne jos sostinę Marijampolę, o patį pietvakarinį Lietuvos kampą, didžioji kurio dalis priklauso Vilkaviškio rajonui.

Aplink šiaurinį siauruko ruožą

Praėjusiame reportaže apie šiaurinį siauruko ruožą koncentravomės išimtinai į su geležinkeliu susijusius objektus - stotis, tiltus, bėgius, riedmenis. Šiandien tuo tarpu pasidairykime po tai, ką šis geležinkelis seniau jungė - didesnius ir mažesnius šiaurės Lietuvos miestelius, priklausančius istorinei Žiemgalai ir nuo seno turinčius artimus ryšius su Latvija.

Šiaurinis siauruko ruožas

Šiandien kalbėdami apie siaurąjį geležinkelį Lietuvoje, dažniausiai šnekame apie iki šiol veikiančią, tegu ir be reguliaraus susisiekimo likusią, 68 km ilgio atkarpą tarp Panevėžio ir Rubikių. Vis dėlto reiktų nepamiršti, kad ši siauruko atkarpa tėra tik mažesnioji dalis siaurojo geležinkelio tinklo, XX a. pirmojoje pusėje apraizgiusio nemažą šiaurinės Lietuvos dalį. Labiausiai išplėtotas siaurojo geležinkelio tinklas buvo dabartiniuose Pasvalio bei Pakruojo rajonuose, kur įvairiomis kryptimis kraštą vagojo ne mažiau nei trys pagrindinės linijos (Šiauliai - Biržai, Joniškėlis - Žeimelis ir Panevėžys - Joniškėlis) bei keletas mažesnių jų atšakų.

Tarp Nemuno, Nevėžio ir Dubysos

Kaip ir prieš metus, taip ir šios vasaros pradžioje dalyvavau Kauno maratone, o prasibėgęs Nemuno bei Neries pakrantėmis, likusią dienos dalį užpildžiau kultūrine programa. Tik jei pernai susikoncentravau į IX fortą bei botanikos sodą - pačiame mieste esančius objektus - tai šiemet pasibraižiau nedidelį maršrutą po vakarinę Kauno rajono dalį, tarp Nevėžio ir Dubysos žemupių.