Alytaus rajonas

Praėjusiame reportaže pasižvalgę po Alytų, šiame apžvelkime jo rajoną, išsidėsčiusį abipus Nemuno, kiek aukščiau jo didžiųjų kilpų. Ir jei reportažas po Dzūkijos sostinę susidėjo iš dviejų kelionių nuotraukų, tai šį kartą fotografijos surinktos per bene keturis atskirus vizitus skirtingais metais ir skirtingais metų laikais. Tačiau nesirišime prie konkrečių išvykų - nuotraukos bus dedamos tokiu eiliškumu, lyg tai būtų buvusi viena nuosekli kelionė iš Vilniaus.

Alytus

Alytus - šeštasis pagal dydį Lietuvos miestas (55 000 gyventojų), didžiausias pietų Lietuvos ir Dzūkijos miestas, neformali pastarojo regiono sostinė. Šiame mieste lankiausi dukart - pirmą sykį per Visų Šventųjų dieną dar 2012 m., antrą kartą - šių metų liepos pradžioje, tad ir reportažą apie Alytų iliustruosiu per šiuodu apsilankymus padarytomis nuotraukomis. Atskirti kuri daryta kada nebus sunku, o kai kuriais atvejais ketverių metų intervalu darytos nuotraukos pasitarnaus ir pademonstruojant per tą laiką įvykusius pokyčius.

Čia gaminami vilkai

Vieną sykį pasiryžki,

Ir keliauk į Vilkaviškį,

Dunda, rūksta fabrikai -

Čia gaminami vilkai

Šiomis Juozo Erlicko kūrybos eilutėmis pradedame reportažą iš paskutinio šio tinklaraščio puslapiuose dar nė kiek neliesto Lietuvos regiono - Suvalkijos. Paminėjus šį kraštą pirmiausia į galvą ateina, aišku, šykščiojo suvalkiečio įvaizdis, vėliau turbūt labai specifinė tarmė, o galiausiai nedera pamiršti, kad XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje būtent Suvalkijos lygumos išaugino ryškiausias lietuvių tautinio atgimimo figūras, tokias kaip Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka ar Jonas Jablonskis. Pirmajai rimtesnei pažinčiai su Suvalkija pasirinkau ne jos sostinę Marijampolę, o patį pietvakarinį Lietuvos kampą, didžioji kurio dalis priklauso Vilkaviškio rajonui.

Vakarų Dzūkija

Nors Užnemunės terminas Lietuvoje taikomas pirmiausia Suvalkijai, kairiajame Nemuno krante turime ir visai nemenką gabalą Dzūkijos. Tarp Lenkijos ir Baltarusijos įspraustas, pagrindinių kelių aplenkiamas pietvakarainis Dzūkijos kampas nesulaukia itin daug lankytojų - vykstantys šia kryptimi dažniausiai pakeliui nusėda grybinguose Varėnos miškuose, prie šaltiniuotų upių kur nors Zervynose arba bando suderinti naudinga su maloniu Druskininkų akvaparke. Tačiau nors centrinė Dzūkija ir laikoma (pelnytai) įdomesne už Vakarinę, pastarojoje taip pat netrūksta patrauklių vietų.

Tikroji Dzūkija

Lietuvos etnokultūriniai regionai (išskyrus tik Mažąją Lietuvą, kurios riba su Didžiąja nusistovėjo dėka kelis šimtmečius ten buvusios valstybinės sienos) neturi aiškiai apibrėžtų savo ribų ir vienas į kitą pereina gana sklandžiai. Tačiau jei jų paribiuose visada galime rasti vietų, kurias sunku ar neįmanoma priskirti konkrečiam regionui, tai visi regionai turi ir savo gilumą, neginčijamai  jam priklausančią ir puikiai jį atspindinčią. Dzūkijos atveju tas regiono centras yra maždaug tarp Varėnos ir Druskininkų, kur įsteigtas Dzūkijos nacionalinis parkas, plyti Dainavos giria, pro smėlingas žemes savo vagą graužiasi sraunios šaltos upės, kurių pakrantėse įsikūrę jaukūs gatviniai kaimai.