Atostogos Gražutėje

Šių metų birželį nedideles atostogas (galima pavadinti ir ilguoju savaitgaliu) praleidome Gražutės regioniniame parke, šiaurės rytų Lietuvoje, Zarasų rajone. 

Auksinis Širvintų ruduo

Šaltuoju metų laiku šviežia medžiaga šio tinklaraščio puslapiams kaupiasi ne taip sparčiai kaip vasarą, tačiau tai nereiškia, kad negalima brūkštelėti kokio reportažo pasinaudojant savais nuotraukų archyvais. Šiandien siūlau pasidairyti po sostinei visai netolimą, tačiau neretai pražiūrimą Širvintų rajoną, po kurį keliavome vieną gražią ir saulėtą 2013 m. spalio dieną.

Geležinkeliečių sostinės link

Kaip retas kuris Lietuvos miestas, Radviliškis turi labai stiprų įvaizdį visuomenės akyse - pasakius šio miesto pavadinimą išsyk pagalvojama apie jį kaip geležinkeliečių sostinę. Radviliškio rajonas, tuo tarpu, priešingai - išskirtinių bruožų tarsi ir neturi. Mielai lankomi keli jo dvarai, dažnas yra jei ne buvęs, tai bent girdėjęs apie Šeduvos malūną, tačiau apskritai imant tos šiaurės Lietuvos lygumos tarsi ir stokoja to vieno akcento, į kurį galėtų susifokusuoti mūsų žvilgsnis. Ir visgi jei ne išskirtinių, tai lankytinų vietų jame apstu - ir bent dalį jų čia ir apžvelgsime.

Aukštaitijos keliais ir šunkeliais

Turiu prisipažinti - šią išvyką planavau ne aš, mano rolė joje apsiribojo sėdėjimu ir žiūrėjimu per langą, ir net šiandien man ją aprašyti sunku ta prasme, kad pačiame maršrute nelabai yra vienas bendras vardiklis - ar bent jau aš čia jo neįžvelgiu. Tačiau jo ir nereikia - garbus skaitytojas gal labai nepyks, kad pasakojime šokinėsime per tarpusavyje menkai tesusijusias vietas, juolab kad ten, Aukštaitijos nacionaliniame parke bei pakeliui į jį, tos vietos ir kiekviena paskirai yra pakankamai įdomios.

Aplink šiaurinį siauruko ruožą

Praėjusiame reportaže apie šiaurinį siauruko ruožą koncentravomės išimtinai į su geležinkeliu susijusius objektus - stotis, tiltus, bėgius, riedmenis. Šiandien tuo tarpu pasidairykime po tai, ką šis geležinkelis seniau jungė - didesnius ir mažesnius šiaurės Lietuvos miestelius, priklausančius istorinei Žiemgalai ir nuo seno turinčius artimus ryšius su Latvija.

Šiaurinis siauruko ruožas

Šiandien kalbėdami apie siaurąjį geležinkelį Lietuvoje, dažniausiai šnekame apie iki šiol veikiančią, tegu ir be reguliaraus susisiekimo likusią, 68 km ilgio atkarpą tarp Panevėžio ir Rubikių. Vis dėlto reiktų nepamiršti, kad ši siauruko atkarpa tėra tik mažesnioji dalis siaurojo geležinkelio tinklo, XX a. pirmojoje pusėje apraizgiusio nemažą šiaurinės Lietuvos dalį. Labiausiai išplėtotas siaurojo geležinkelio tinklas buvo dabartiniuose Pasvalio bei Pakruojo rajonuose, kur įvairiomis kryptimis kraštą vagojo ne mažiau nei trys pagrindinės linijos (Šiauliai - Biržai, Joniškėlis - Žeimelis ir Panevėžys - Joniškėlis) bei keletas mažesnių jų atšakų.

Po Anykščių kraštą. II dalis

Į Anykščius iš Vilniaus galima nuvykti dviem pagrindiniais keliais: važiuojant A2 iki Ukmergės ir po to A6 ir 120 pro Kavarską arba A14 iki Molėtų bei Lietuvoje analogų neturinčiu 119 pro Alantą. Praėjusiame reportaže aprašytoje kelionėje tikslo link vykome pro Ukmergę, šį kartą pirmiausia pasileidome Molėtų link, tačiau užuot iš karto legendine Biržinka patraukę link Anykščių, suktelėjome kairiau, į Ukmergės link vedantį 115 kelią.

Po Anykščių kraštą. I dalis

Pirmą šių metų gegužės šeštadienį "Šimto kelių" kūrybinė grupė praleido Anykščių rajone bei jo artimiausiose apylinkėse. Tačiau peržvelgęs parsivežtas nuotraukas supratau, kad elementarus pasakojimo nuoseklumo reikalavimas neleidžia šio reportažo kelti tiesiog šiaip sau - reikalas tas, kad ši kelionė į Anykščių apylinkes buvo antroji, papildanti po ankstesniosios likusias spragas, tad ir jos maršrutas atskirai imant atrodytų ne visada logiškas. Tad nestatykime vežimo prieš arklį ir nusikelkime į 2014 m. birželį, ankstesnę išvyką link Šventosios krantų.

Pakeliui į Rojų

Prasidėjus naujajam futbolo sezonui vėl atsirado galimybių derinti pažintinius turus po Lietuvą su Vilniaus "Žalgirio" išvykos rungtynėmis. Ketvirtajame A lygos ture žaliai balti rungtyniavo Visagine - mieste, kuriame A lygos futbolas nesilankė jau keliolika metų. Nors orų prognozė ir ne itin džiugino, šiai kiek egzotiškai išvykai susirinko visas penkių žmonių ekipažas, pasiryžęs ne tik palaidyti gerkles stadione, tačiau ir pasižvalgyti po mūsų šalies šiaurės rytinį kampą.

Saulėtas pusdienis Aukštaitijos glūdumoje

Mąstydamas apie ką būtų galima brūkštelėti reportažą šią lietingą žiemą ir kiek pasirausęs savo nuotraukų archyvuose nusprendžiau, kad verta vėl nukreipti dėmesį į Aukštaitiją, o konkrečiau - prisiminti trumpą 2013 m. rugpjūčio pradžioje susiorganizuotą išvyką Rytų Aukštaitijoje, tame jos kampe, kur į vieną tašką susieina Molėtų, Anykščių ir Utenos rajonai.

Šiauliai

Ketvirtas pagal dydį Lietuvos miestas Šiauliai daugeliui ne šiauliečių labiausiai pažįstamas iš įvairiausių stereotipų, kurie prie jo gyventojų limpa nelyg "Moment" klijai prie pirštų. Golfas niauktais langais, šventiniai treningai, kepurėlė sulenktu snapeliu, beisbolo lazda vienoje rankoje ir kebabas kitoje - toks šiauliečio portretas gajus likusių šalies gyventojų sąmonėje. Stereotipai, žinoma, puiku, tačiau kartais įdomu pamatyti kaip viskas yra iš tikrųjų, tad vieną praėjusių metų vasaros dieną traukiniu pusdieniui nuvažiavau į šį miestą.

Vėl po Panevėžio kraštą

Apie Panevėžio apylinkes jau rašiau pačiame pirmajame šio tinklaraščio įraše, o pačioje lapkričio pabaigoje dar kartą grįžome į Aukštaitijos sostinės apylinkes. Jei balandį daugiau dėmesio skyrėme rytinei ir pietinei Panevėžio rajono dalims, tai šį kartą labiau koncentravomės į vakarinę.

Tolimieji rytai

Šiame tinklaraštyje jau rašiau apie pačiuose Lietuvos pietuose esančius Dzūkijos kaimus, šiauriausio Lietuvos taško paieškas Biržų rajone bei pačiuose šalies vakaruose esančią Nidą. Atėjo laikas ir rytams: šiandien pasižvalgykime po Švenčionių ir Ignalinos rajonus ir visų pirma tą jų dalį, kuri yra savotiškame į Baltarusijos teritoriją įsiterpusiame "iškyšulyje".

Alaus ir karsto kraštas

Pačioje Lietuvos šiaurėje esantis Biržų rajonas plačiojoje visuomenėje išsyk sukelia bent jau dvi asociacijas. Visų pirma tai visuotinai pripažintas alaus kraštas (kaip žinia, Biržų pavadinimas ir kilo nuo angliško žodžių junginio "Beer sea" - Alaus jūra). Antra, Biržų kraštas garsus savo karstinėmis (ne karstinėmis) įgriuvomis. Gal kiek mažiau žinoma krašto ypatybė yra ta, jog protestantiškos Radvilų giminės atšakos valdomi Biržai buvo viena iš Lietuvos reformacijos tvirtovių, nenaudingų faktų mėgėjams gali imponuoti tai, kad čia yra šiauriausias Lietuvos taškas. Tad pasidairyti ten yra į ką ir vieną rugpjūčio sekmadienį išsiruošėme inspektuoti šį šalies pakraštį.

Aplink Uteną

Rytų Aukštaitija su savo miškais, kalvelėmis ir, svarbiausia, ežerais - populiari savaitgalio išvykų kryptis. Daugelis, suprantama, renkasi poilsį gamtoje, tačiau kuomet nusibosta šerti paežerės uodus, galima pasidairyti ir po apylinkes. Su šia mintimi vieną birželio savaitgalį apsukau ratą po Utenos apylinkes.

Po Panevėžio kraštą

Pirmąjį įrašą naujame tinklaraštyje galbūt reiktų pradėti kažkaip mažumėlę iškilmingai, su gražia įžanga ir paaiškinimu, kas čia per blogas, kam jis skirtas, kam reikalingas ir kokius didelius planus aprašyti visą Lietuvą aš čia ketinu įgyvendinti. Tačiau gražiai rašyti tokių įžangų nemoku, tad eisiu tiesiog prie reikalo - o reikalas šiame kontekste yra, be abejo, kelionės.

Pirmojo įrašo garbė šiame bloge atiteko balandį įvykdytai kelionei į Panevėžio apylinkes. Su keletos draugų kompanija panašaus pobūdžio keliones organizuojamės nebe pirmi metai, o per tą laiką nusistovėjo ir tam tikras kelionės formatas. Dažniausiai lankomės nedideliuose miesteliuose ir kaimuose, beveik visada sustojame prie bažnyčių (kaip bežiūrėsi, bet dažniausiai tai būna ryškiausias, jei ne vienintelis, kokio miestelioko architektūrinis akcentas), taip pat nevengiame dvarų, piliakalnių, gamtinių objektų bei bet ko, kas yra bent kiek išskirtinio ar neįprasto.