Pirmą šių metų gegužės šeštadienį "Šimto kelių" kūrybinė grupė praleido Anykščių rajone bei jo artimiausiose apylinkėse. Tačiau peržvelgęs parsivežtas nuotraukas supratau, kad elementarus pasakojimo nuoseklumo reikalavimas neleidžia šio reportažo kelti tiesiog šiaip sau - reikalas tas, kad ši kelionė į Anykščių apylinkes buvo antroji, papildanti po ankstesniosios likusias spragas, tad ir jos maršrutas atskirai imant atrodytų ne visada logiškas. Tad nestatykime vežimo prieš arklį ir nusikelkime į 2014 m. birželį, ankstesnę išvyką link Šventosios krantų.
Pirmuoju tos ankstesnės išvykos tašku tapo Krikštėnų bažnytkaimis Ukmergės rajone, prie pat A2 kelio. Medinė liaudies klasicizmo formų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia (1790 m.).
Krikštėnų dvaras, žinomas nuo XVIII a. kaip Ksavero Bogušo nuosavybė. Dvaras kelis kartus keitė savininkus, sovietmečiu buvo nacionalizuotas, dabar vėl privačiose rankose ir jame organizuojami įvairūs renginiai.
Nuo A2 kelio pasukus Utenos kryptimi į A6, už kelių kilometrų nuo Ukmergės pasiekiame Vidiškių miestelį. Klasicistinė Švč. Trejybės bažnyčia (1853 m.).
Bažnyčios interjeras.
Pagrindinė miestelio gatvė - magistralinis kelias A6 Kaunas - Utena - Zarasai - Daugpilis.
Tolėliau, pasukus į 120 kelią link Kavarsko, jau Anykščių rajone, užsiglaudęs Svirnų dvaras ar tikriau tai, kas iš jo liko po 2007 m. jį nuniokojusio gaisro.
Buvusių dvaro rūmų "interjerai".
Už 4 km šiauriau Svirnų privažiuojame Kavarską. Jei tikėsime 2011 m. gyventojų surašymo duomenimis, Kavarską galėtume pavadinti velniškiausiu Lietuvos miestu - čia suskaičiuoti 666 gyventojai.
Kita vertus, įvažiuojant į Kavarską pasitinka 20 metrų aukščio gelžbetoninis kryžius (lyg ir aukščiausias Lietuvoje), tad nelabasis šios vietos gal ir kiek privengia.
Be kryžiaus Kavarskas garsėja hidroelektrine ant Šventosios upės (kurios per du vizitus šiame mieste taip ir nenufotografavau) ir koldūnais, kurių link kaip tik ir rodo nuotraukoje matomas pirštas. Savo laiku miesto vardą garsino ir tokia krepšinio komanda Kupiškio "Kavarskas" - ji, žinoma, buvo išgalvota, tačiau šlovės susilaukė daugiau, nei būtų galėjusi būdama tikra.
Carinis mūrinukas centrinėje Kavarsko aikštėje.
Tarpukarinis buvusios ligoninės pastatas.
Po karo labai susmulkinus administracinius vienetus, Kavarskas dešimtmetį buvo netgi rajono centru. Miestietiškų atributų nuo to daug neatsirado - kaip ir kiti panašaus dydžio miesteliai, Kavarskas užstatytas daugiausiai mediniais individualiais namais.
Neobarokinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, statyta 1887 m.
Šventoriaus tvoroje įrengtos koplyčios.
Už kelių kilometrų į šiaurės vakarus nuo Kavarsko yra Pienionių dvaras. Žinomas nuo XVI a. jis priklausė Sapiegoms, Pacams, o 1655 m. atiteko Siesickių giminei. Senieji mediniai dvaro rūmai nėra išlikę, tačiau yra didelis mūrinis bravoras.
Apskritai dvaras tvarkomas - yra tekę matyti ankstesnių kad ir šios rūkyklos nuotraukų ir vaizdas buvo kur kas liūdnesnis.
Pačiuose Anykščių rajono vakaruose aplankėme Traupio miestelį. Šv. Onos bažnyčia (1892 m.).
Nuo Traupio mūsų maršrutas pasisuko atgal į rajono gilumą, link Troškūnų. Šis vietovardis žinomas nuo 1506 m., o miestelis (ar, jei kalbėsime oficialiai - miestas, antras mažiausias Lietuvoje) išaugo čia įsikūrus bernardinams. Vienuolius čia pakvietė Troškūnų dvaro savininkas Vladislovas Sakalauskas, dėl to ir miestelis buvo žinomas Vladislavovo vardu. Bernardinų XVIII a. įsteigta mokykla pavertė Troškūnus šiokiu tokiu kultūros centru. Kaip ir Kavarskas, pokariu Troškūnai buvo tapę rajono centru, tačiau reformavus administracinį suskirstymą nedidelis miestelis (dabar jame gyvena mažiau nei 500 žmonių) tokį statusą prarado.
Vėlyvojo baroko stiliaus Švč. Trejybės bažnyčia (1787 m.), projektuota labiau klasicizmo darbais pagarsėjusio Martyno Knakfuso.
Bažnyčios altorius.
Lubų freska.
Varpinė statyta kiek vėliau nei bažnyčia (1800 m.), projektuota kito architekto (Pietro de Rossi) ir jau klasicizmo stiliaus.
Greta bažnyčios prisiglaudę ir buvusio bernardinų vienuolyno pastatai.
Paminklas partizanams centrinėje miestelio aikštėje.
XIX a. pabaigoje netoli Troškūnų buvo nutiestas siaurasis geležinkelis, Žiedonių kaime pastatyta stotis. Tai didžiausia (218 kv. m) stotis ruože tarp Panevėžio ir Anykščių.
Normalus keleivinis susisiekimas šia geležinkelio linija vyko iki 2001 m., bet ir šiandien stotis nėra apleista - ją pasiekia reguliarūs "Aukštaitijos siaurojo geležinkelio" reisai iš Anykščių, kursuojantys savaitgaliais šiltuoju metų sezonu.
Pakeliui į Anykščius dar suktelėjome į nedidelį prie Šventosios prigludusį Andrioniškio miestelį. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (1935 m.).
Apsukę šį garbės ratą po rajoną pagaliau pasiekėme ir patį jo centrą. Anykščiai - 10 000 gyventojų turintis miestas abipus Šventosios upės, pastaruoju metu save vis tvirčiau pozicionuojantis kaip kurortinę vietovę. Anykščių dvaras žinomas nuo 1440 m., miestas minimas 1567 m. Miesto teises ir herbą Anykščiai gavo 1793 m., tačiau Abiejų Tautų Respublikai išleidus paskutinį kvapą, atėję rusai tas teises iš anykštėnų atėmė.
Centrinėje Anykščių aikštėje.
Paminklas anykštėnui rašytojui Antanui Vienuoliui. Anykščių klimatas apskritai, regis, skatina vyrus imti plunksną į rankas - be A. Vienuolio galima paminėti tokias iš čia kilusias figūras kaip Antanas Baranauskas ar Jonas Biliūnas.
O kad jau užsiminėme tai štai - paminklas ir "Anykščių šilelio" autoriui.
Tiltas per Šventosios upę. Tiltas, podraug su tiltų globėju Šv. Jonu Nepomuku yra vaizduojami ir Anykščių herbe.
Anykščiuose Šventąją perkerta ir užtvanka. Teko skaityti apie planus čia įrengti nedidelę hidroelektrinę, bet kol kas ši užtvanka jokios funkcijos neatlieka. Nuotraukoje matoma "kavinė baras" vietos potencialą taip pat galėtų išnaudoti geriau, švelniai tariant.
1909 m. statyta neogotikinė Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia išsiskirianti aukščiausiais Lietuvoje bokštais (79 m).
Viename šių bokštų įrengta apžvalgos aikštelė. Pakeliui pasitinka toks įspėjimas. Šiek tiek gaila - yra tekę skambinti varpais Korke Airijoje ir galiu pasakyti, kad tai visai smagi ir neįprasta pramoga.
Žalumoje paskendę Anykščiai iš apžvalgos aikštelės.
Kaip liudija kyšantis kaminas, Anykščiuose yra ir šiokios tokios pramonės. Labiausiai iš jos plačiojoje visuomenėje garsėja Anykščių vynas, agronomo Balio Karazijos įkurtas dar 1926 m. ir po šiai dienai gaminantis įvairaus kokybinio lygmens vaisių ir uogų vynus.
Labai moderniai atrodanti miesto biblioteka.
Šiandien Anykščiai yra ir Lietuvos siaurojo geležinkelio turizmo centras. Iš čia vasaros savaitgaliais išvyksta reguliariųjų reisų traukiniai į Troškūnus ir Rubikius, Stoties pastate įrengtas siauruko muziejus, galima pasivažinėti drezina.
Stoties kelynas Rubikių kryptimi. Ten netoliese yra gražus metalinis tiltas per Šventąją, tik jo geros nuotraukos, deja, neturiu.
Vandens bokštas.
Kolonėlė, skirta vandeniu užpildyti garvežius. Tiek bokštas, tiek kolonėlė savo funkcinę reikšmę prarado 1962 m., kai garvežius šioje linijoje galutinai išstūmė šilumvežiai.
Siaurasis geležinkelis baigiasi už keliolikos kilometrų į rytus nuo Anykščių, Rubikių stotelėje. Čia pirmąją pasakojimo dalį baigsime ir mes, o antrojoje lauks jau šiemetės nuotraukos iš to paties Anykščių krašto.
Maršruto žemėlapis:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą