Nors Užnemunės terminas Lietuvoje taikomas pirmiausia Suvalkijai, kairiajame Nemuno krante turime ir visai nemenką gabalą Dzūkijos. Tarp Lenkijos ir Baltarusijos įspraustas, pagrindinių kelių aplenkiamas pietvakarainis Dzūkijos kampas nesulaukia itin daug lankytojų - vykstantys šia kryptimi dažniausiai pakeliui nusėda grybinguose Varėnos miškuose, prie šaltiniuotų upių kur nors Zervynose arba bando suderinti naudinga su maloniu Druskininkų akvaparke. Tačiau nors centrinė Dzūkija ir laikoma (pelnytai) įdomesne už Vakarinę, pastarojoje taip pat netrūksta patrauklių vietų.
Leipalingis - didokas (1500 gyventojų) miestelis 12 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Druskininkų. Leipalingio dvaras pirmą kartą paminėtas 1503 m., per savo istoriją priklausė Sapiegoms, Masalskiams ir Pliateriams.
Miestelio pavadinimas kilęs nuo jotvingiško žodžio "liepa" varianto "leipa". Tai atsispindi ir miestelio herbe, ir herbo formas atkartojančioje skulptūroje miestelio centre.
Klasicistinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia (1821 m.).
Miestelio aikštė šalia bažnyčios.
Leipalingyje dar yra nemenkas dvaras su Martyno Knakfuso projektuotais rūmais, tačiau jo beieškodamas įsigudrinau pasukti kažkur ne ten ir pačio dvaro taip ir neapžiūrėjau. Pakeliui pavyko užfiksuoti tik buvusį kumetyno pastatą.
Tarp Leipalingio ir Kapčiamiesčio retas daiktas Lietuvoje (ypač valstybinės reikšmės keliuose) - grįsta kelio atkarpa.
Kapčiamiestis yra maždaug dvigubai mažesnis už Leipalingį ir gali būti vadinamas vienu nuošaliausių Lietuvos miestelių: jis savotiškame šalies apendikse, vos 7 km nuo sienos su Baltarusija ir 10 km nuo sienos su Lenkija.
Dievo Apvaizdos bažnyčia, išskirtinė tuo, kad pastatyta sovietmečiu, 1956 m.
Paminklas 1830 m. sukilime išgarsėjusiai Emilijai Pliaterytei. Apskritai imant šios lietuviškosios Jeanne d'Arc šlovė ko gero smarkiai pralenkia jos objektyvius pasiekimus tame sukilime, tačiau šiame Lietuvos pakraštyje paminklas jai atsirado neatistiktinai - 1831 m. pabaigoje jos gyvybė užgeso netoliese esančiame Justinavo dvare, o palaidota ji kaip sykis Kapčiamiestyje.
Nuo Kapčiamiesčio nusprendžiau padaryti lankstą į Lenkiją, kur visiškai netoli nuo sienos yra Seinai (5600 gyventojų). Istoriškai labiau lietuviškas nei lenkiškas, šis miestas po Pirmojo pasaulinio karo buvo viena kovų tarp Lietuvos ir Lenkijos vietų ir kelis kartus keitė šeimininkus, kol 1920 m. rugsėjį galutinai atiteko lenkams. Dar ir šiandien maždaug trečdalis Seinų gyventojų - lietuviai.
Daugiau nei šimtą metų Seinai buvo vyskupijos centru (nors vyskupija vadinosi ne Seinų, o Augustavo). Atitinkamai ir pagrindinė Seinų bažnyčia, Vilniaus baroko formas atkartojanti Švč. Mergelės Marijos bazilika nuo 1818 iki 1925 m. turėjo katedros statusą. Tarpukariu dėl švelniai tariant įtemptų politinių santykių Augustavo vyskupija buvo padalinta į lenkišką su centru Lomžoje ir lietuvišką su centru Vilkaviškyje.
Bažnyčios interjeras.
Netoli bažnyčios stovi paminklas Antanui Baranauskui. Šis lietuvių poetas nuo 1897 iki savo mirties 1902 m. buvo Seinų vyskupu.
Bažnyčią Seinuose pasistatydino domininkonai, kurių vienuolynas šalimais papildo šį įspūdingo mastelio architektūrinį ansamblį.
Seinuose yra ir antroji bažnyčia, dedikuota Čenstakovos Dievo Motinai. Sprendžiant pagal architektūrą norėtųsi tvirtinti, kad ją statė liuteronai, nors bent jau dabar, kiek supratau iš lenkiškos Wikipedios, ji priklauso katalikams.
Yra Seinuose ir gana didelė rekonstruota sinagoga. Kaip ir daugelis miestų Lietuvoje ar Lenkijoje, Seinai turėjo nemenką žydų bendruomenę, apie kurių liūdną galą visi skaitėme istorijos vadovėliuose.
Labai didelis, bet ne visiškai aiškus paminklas, savo stilistika verčiantis jį datuoti socialistinės Lenkijos laikais.
Pasidairęs po Seinus šunkeliais patraukiau atgal į Lietuvą. Pasienio kaimas Kučiūnai su Šv. Kazimiero bažnyčia. Šios istorija įdomi tuo, kad pradėta statyti ji buvo dar Nepriklausomybės laikais 1939 m., o baigta jau Nepriklausomybės laikais, 1996 m.
Veisiejai - nedidelis miestas (1500 gyventojų) labai gražioje vietoje, Ančios ežero pusiasalyje. Kada nors vasarą reikės į šį kraštą susiorganizuoti pažintinę - poilsinę ekskursiją, o saulėtą, bet šaltą spalio šeštadienį tiesiog trumpai persibėgau per lankytinus objektus. Klasicistinė Šv. Jurgio bažnyčia (1817 m.).
Bažnyčios interjeras.
Medinė paties slibiną galabijančio Šv. Jurgio skulptūrėlė.
Nedidelis, bet jaukus skveras miesto centre.
Veisiejų dvaro parkas, laikomas vienu seniausiu Lietuvoje. Paties dvaro likęs vos vienas fligelis, kuriame dabar įsikūrusi Veisiejų regioninio parko direkcija.
Veisiejų parke šiemet pastatytas paminklas miesto futbolui. Vietinė "Dainavos" komanda yra viena seniausių šalyje, įkurta dar 1935 m., tačiau per šį ilgą laikotarpį itin (ir net ne itin, jei kalbėsim sąžiningai) didelių laimėjimų nepasiekė.
Už poros kilometrų į rytus nuo Veisiejų, šiauriniame Snaigyno ežero krante, stovi tai, kas šiais laikais stovi daugmaž visur - apžvalgos bokštas.
Vaizdas į Snaigyno ežerą ir keletą jo salų.
Kitoje pusėje - dzūkiškos lygumos bei link Veisiejų bei toliau Lazdijų skubantis 134 kelias.
Tad ir patraukime šiuo keliu. Pusiaukelėje tarp Veisiejų ir Lazdijų yra įdomiai pavadintas Gegutės kaimas, kuriame 1921 m. pastatyta Viešpaties Apreiškimo Švenčiausiai Mergelei Marijai bažnyčia.
Lazdijai - vienas mažesnių savivaldybių centrų Lietuvoje (4400 gyventojų). Miestas ėmė kurtis XVI a. ir pačioje jo pabaigoje, 1597 m. gavo Magdeburgo teises. Didesnei plėtrai trukdė kiek atoki geografinė padėtis, gaisrai, miestas labai stipriai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Atkūrus Nepriklausomybę Lazdijai podraug su Kalvarija tapo savotiškais Lietuvos vartais į vakarus - pro šių dviejų miestų sienos perėjimo punktus buvo galima pateikti į Lenkiją ir toliau į tuomet taip magiškai ir tolimai atrodžiusią Europos Sąjungą.
Rajono savivaldybė.
Centrinė aikštė su nesaikingu vienviečių suoliukų skaičiumi. Gal Lazdijai - individualistų miestas?
O gal tiesiog vietos savivaldybė serga voverės sindromu, nes kitoje aikštėje, priešais bažnyčią, pristatyta ženkliai per daug klombų gėlėms.
Neobarokinė Šv. Onos bažnyčia (1895 m.).
Lazdijai stokoja natūralaus vandens telkinio - per miestą tekantis Raišupio (dar žinomas ir kaip Lazdijos) upelis tėra viso labo toks.
Miesto parke jis, tiesa, užtvenktas, suformuojant nedidelį, bet gražų tvenkinį, kurio pakrantėje įrengtas net paplūdimys.
Individualių namų kvartale užsiglaudusi neišvaizdi sentikių cerkvė.
Tokią nuotrauką pagal seną pavyzdį norėtųsi pavadinti kaip nors "Lazdijų šiokiadieniai", nors daryta ji ir šeštadienį. Tačiau maždaug taip atrodo didelė Lazdijų dalis - su individualiais namukais ir nedidelėmis gatvėmis.
Už mažiau nei 10 km į rytus nuo Lazdijų - Šventežerio miestelis to paties pavadinimo ežero pakrantėje.
Liaudies klasicizmo formų Švč, Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia (1882 m.).
Reta sėkmė mažuose miesteliuose - rasti bažnyčią neužrakintą.
Seirijai - 800 gyventojų turintis miestelis Lazdijų rajono rytuose, išaugęs po to kai Žygimantas Senasis šią žemę padovanojo Jurgiui Radvilai. Radvilų dėka miestelis buvo šiokiu tokiu reformacijos centru, o XX a. pradžioje jame gyveno bene penkis kartus daugiau žmonių nei dabar.
Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia.
Karus pergyvenęs carinis mūrinukas.
Kiek šiauriau Seirijų telkšo trys didieji Dzūkijos ežerai - Dusia (23 kv. km), Metelys (13 kv. km) ir Obelija (6 kv. km). Tarp Dusios ir Metelio, Metelių kaimo pakraštyje stovi apžvalgos bokštas.
Vaizdas nuo bokšto į Metelių ežerą ir žemą drėgną prievą su besiganančiomis karvėmis.
Netolimoje įlankoje būriuojasi gulbės.
Meteliai - gražus tarp dviejų ežerų įsispraudęs bažnytkaimis su 250 gyventojų. Vakaro saulės nušviesta Kristaus Atsimainymo bažnyčia (1822 m.).
Simnas - didžiausias Alytaus rajono miestas (pats Alytus, kaip žinia, į rajono sudėtį neįeina), nuo 1950 iki 1959 m. buvęs netgi rajono centru. Dabar šiame mieste gyvena apie 1500 žmonių.
Panašu, kad Simnas menkai nukentėjo per karus, nes miesto centre daug išlikusių carinių namų. Jais apstatyta ir didelė centrinės aikštės dalis.
Įspūdingiausias Simno pastatas be abejo yra renesansinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia (1520 m.) su minaretą primenančių bokšteliu.
Kontrastą bažnyčia sudaro silikatinių plytų koplyčia šventoriuje.
Tarp Simno ir Alytaus, prie 131 kelio, yra kaimas keistu Santaikos pavadinimu. Kristaus Karaliaus bažnyčia (1929 m.), statyta kaip laikina ir stovinti štai jau daugiau nei aštuonis dešimtmečius, architektūriškai yra viena paprasčiausių, kokias tik yra tekę matyti Lietuvoje.
Tarpukario pabaigoje Santaikoje buvo pradėta statyti mūrinė bažnyčia, tačiau netrukus prasidėjo karas, vėliau komunistai nsuprendė, kad vietoj bažnyčios verčiau pastatyti sandėlį, o šiais laikais nedidelei vietos tikinčiųjų bendruomenei didelė šventykla ir nebereikalinga.
Kelionę po Vakarų Dzūkiją baigiau Miroslave, dideliame bažnytkaimyje Alytaus rajono pietvakariuose. Švč. Trejybės bažnyčia (1929 m.).
Vietinė įžymybė - vadinamasis Olakalnis. Pasakojamam, kad pagonybės laikais čia žmonės aukodavo aukas dievams, buvo paslėptas Napoleono kariuomenės lobis, o nedoras vietinis dvarponis Sloboda čia kapodavęs galvas baudžiauninkams ir aiškindavęs, kad jiems ataugsianti nauja.
Vaizdas nuo Olakalnio.
Dzūkijos saulėlydis.
Apytikris maršruto žemėlapis:
Daugiau nei šimtą metų Seinai buvo vyskupijos centru (nors vyskupija vadinosi ne Seinų, o Augustavo). Atitinkamai ir pagrindinė Seinų bažnyčia, Vilniaus baroko formas atkartojanti Švč. Mergelės Marijos bazilika nuo 1818 iki 1925 m. turėjo katedros statusą. Tarpukariu dėl švelniai tariant įtemptų politinių santykių Augustavo vyskupija buvo padalinta į lenkišką su centru Lomžoje ir lietuvišką su centru Vilkaviškyje.
Bažnyčios interjeras.
Netoli bažnyčios stovi paminklas Antanui Baranauskui. Šis lietuvių poetas nuo 1897 iki savo mirties 1902 m. buvo Seinų vyskupu.
Bažnyčią Seinuose pasistatydino domininkonai, kurių vienuolynas šalimais papildo šį įspūdingo mastelio architektūrinį ansamblį.
Seinuose yra ir antroji bažnyčia, dedikuota Čenstakovos Dievo Motinai. Sprendžiant pagal architektūrą norėtųsi tvirtinti, kad ją statė liuteronai, nors bent jau dabar, kiek supratau iš lenkiškos Wikipedios, ji priklauso katalikams.
Yra Seinuose ir gana didelė rekonstruota sinagoga. Kaip ir daugelis miestų Lietuvoje ar Lenkijoje, Seinai turėjo nemenką žydų bendruomenę, apie kurių liūdną galą visi skaitėme istorijos vadovėliuose.
Labai didelis, bet ne visiškai aiškus paminklas, savo stilistika verčiantis jį datuoti socialistinės Lenkijos laikais.
Pasidairęs po Seinus šunkeliais patraukiau atgal į Lietuvą. Pasienio kaimas Kučiūnai su Šv. Kazimiero bažnyčia. Šios istorija įdomi tuo, kad pradėta statyti ji buvo dar Nepriklausomybės laikais 1939 m., o baigta jau Nepriklausomybės laikais, 1996 m.
Veisiejai - nedidelis miestas (1500 gyventojų) labai gražioje vietoje, Ančios ežero pusiasalyje. Kada nors vasarą reikės į šį kraštą susiorganizuoti pažintinę - poilsinę ekskursiją, o saulėtą, bet šaltą spalio šeštadienį tiesiog trumpai persibėgau per lankytinus objektus. Klasicistinė Šv. Jurgio bažnyčia (1817 m.).
Bažnyčios interjeras.
Medinė paties slibiną galabijančio Šv. Jurgio skulptūrėlė.
Nedidelis, bet jaukus skveras miesto centre.
Veisiejų dvaro parkas, laikomas vienu seniausiu Lietuvoje. Paties dvaro likęs vos vienas fligelis, kuriame dabar įsikūrusi Veisiejų regioninio parko direkcija.
Veisiejų parke šiemet pastatytas paminklas miesto futbolui. Vietinė "Dainavos" komanda yra viena seniausių šalyje, įkurta dar 1935 m., tačiau per šį ilgą laikotarpį itin (ir net ne itin, jei kalbėsim sąžiningai) didelių laimėjimų nepasiekė.
Už poros kilometrų į rytus nuo Veisiejų, šiauriniame Snaigyno ežero krante, stovi tai, kas šiais laikais stovi daugmaž visur - apžvalgos bokštas.
Vaizdas į Snaigyno ežerą ir keletą jo salų.
Kitoje pusėje - dzūkiškos lygumos bei link Veisiejų bei toliau Lazdijų skubantis 134 kelias.
Tad ir patraukime šiuo keliu. Pusiaukelėje tarp Veisiejų ir Lazdijų yra įdomiai pavadintas Gegutės kaimas, kuriame 1921 m. pastatyta Viešpaties Apreiškimo Švenčiausiai Mergelei Marijai bažnyčia.
Lazdijai - vienas mažesnių savivaldybių centrų Lietuvoje (4400 gyventojų). Miestas ėmė kurtis XVI a. ir pačioje jo pabaigoje, 1597 m. gavo Magdeburgo teises. Didesnei plėtrai trukdė kiek atoki geografinė padėtis, gaisrai, miestas labai stipriai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Atkūrus Nepriklausomybę Lazdijai podraug su Kalvarija tapo savotiškais Lietuvos vartais į vakarus - pro šių dviejų miestų sienos perėjimo punktus buvo galima pateikti į Lenkiją ir toliau į tuomet taip magiškai ir tolimai atrodžiusią Europos Sąjungą.
Rajono savivaldybė.
Centrinė aikštė su nesaikingu vienviečių suoliukų skaičiumi. Gal Lazdijai - individualistų miestas?
O gal tiesiog vietos savivaldybė serga voverės sindromu, nes kitoje aikštėje, priešais bažnyčią, pristatyta ženkliai per daug klombų gėlėms.
Neobarokinė Šv. Onos bažnyčia (1895 m.).
Lazdijai stokoja natūralaus vandens telkinio - per miestą tekantis Raišupio (dar žinomas ir kaip Lazdijos) upelis tėra viso labo toks.
Miesto parke jis, tiesa, užtvenktas, suformuojant nedidelį, bet gražų tvenkinį, kurio pakrantėje įrengtas net paplūdimys.
Individualių namų kvartale užsiglaudusi neišvaizdi sentikių cerkvė.
Tokią nuotrauką pagal seną pavyzdį norėtųsi pavadinti kaip nors "Lazdijų šiokiadieniai", nors daryta ji ir šeštadienį. Tačiau maždaug taip atrodo didelė Lazdijų dalis - su individualiais namukais ir nedidelėmis gatvėmis.
Už mažiau nei 10 km į rytus nuo Lazdijų - Šventežerio miestelis to paties pavadinimo ežero pakrantėje.
Liaudies klasicizmo formų Švč, Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia (1882 m.).
Reta sėkmė mažuose miesteliuose - rasti bažnyčią neužrakintą.
Seirijai - 800 gyventojų turintis miestelis Lazdijų rajono rytuose, išaugęs po to kai Žygimantas Senasis šią žemę padovanojo Jurgiui Radvilai. Radvilų dėka miestelis buvo šiokiu tokiu reformacijos centru, o XX a. pradžioje jame gyveno bene penkis kartus daugiau žmonių nei dabar.
Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia.
Karus pergyvenęs carinis mūrinukas.
Kiek šiauriau Seirijų telkšo trys didieji Dzūkijos ežerai - Dusia (23 kv. km), Metelys (13 kv. km) ir Obelija (6 kv. km). Tarp Dusios ir Metelio, Metelių kaimo pakraštyje stovi apžvalgos bokštas.
Vaizdas nuo bokšto į Metelių ežerą ir žemą drėgną prievą su besiganančiomis karvėmis.
Netolimoje įlankoje būriuojasi gulbės.
Meteliai - gražus tarp dviejų ežerų įsispraudęs bažnytkaimis su 250 gyventojų. Vakaro saulės nušviesta Kristaus Atsimainymo bažnyčia (1822 m.).
Simnas - didžiausias Alytaus rajono miestas (pats Alytus, kaip žinia, į rajono sudėtį neįeina), nuo 1950 iki 1959 m. buvęs netgi rajono centru. Dabar šiame mieste gyvena apie 1500 žmonių.
Panašu, kad Simnas menkai nukentėjo per karus, nes miesto centre daug išlikusių carinių namų. Jais apstatyta ir didelė centrinės aikštės dalis.
Įspūdingiausias Simno pastatas be abejo yra renesansinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia (1520 m.) su minaretą primenančių bokšteliu.
Kontrastą bažnyčia sudaro silikatinių plytų koplyčia šventoriuje.
Tarp Simno ir Alytaus, prie 131 kelio, yra kaimas keistu Santaikos pavadinimu. Kristaus Karaliaus bažnyčia (1929 m.), statyta kaip laikina ir stovinti štai jau daugiau nei aštuonis dešimtmečius, architektūriškai yra viena paprasčiausių, kokias tik yra tekę matyti Lietuvoje.
Tarpukario pabaigoje Santaikoje buvo pradėta statyti mūrinė bažnyčia, tačiau netrukus prasidėjo karas, vėliau komunistai nsuprendė, kad vietoj bažnyčios verčiau pastatyti sandėlį, o šiais laikais nedidelei vietos tikinčiųjų bendruomenei didelė šventykla ir nebereikalinga.
Kelionę po Vakarų Dzūkiją baigiau Miroslave, dideliame bažnytkaimyje Alytaus rajono pietvakariuose. Švč. Trejybės bažnyčia (1929 m.).
Vietinė įžymybė - vadinamasis Olakalnis. Pasakojamam, kad pagonybės laikais čia žmonės aukodavo aukas dievams, buvo paslėptas Napoleono kariuomenės lobis, o nedoras vietinis dvarponis Sloboda čia kapodavęs galvas baudžiauninkams ir aiškindavęs, kad jiems ataugsianti nauja.
Vaizdas nuo Olakalnio.
Dzūkijos saulėlydis.
Apytikris maršruto žemėlapis:
Simno bažnyčia kadaise turėjo didijį bokštą, kurio jau nebėra
AtsakytiPanaikinti