Lietuvos skaitytojui Kauno pristatinėti nereikia. Antrasis pagal dydį šalies miestas, Laikinoji sostinė, lietuviškiausias miestas, vieta, kur susilieja dvi didžiausios šalies upės, krepšinis, Daktarai, pedofilijos skandalas... Asociacijų, teigiamų ir neigiamų Kaunas sukelia tiek, kad visų ir neišvardinsi. Kartu tai gražus ir savitas miestas, kuriame visai malonu pavaikštinėti gražią savaitgalio dieną. Šiandien pasidairykime po seniausią Kauno miesto dalį.
Kauno senamiestis į naujamiestį pereina gana sklandžiai ir tikslią ribą tarp jų nustatyti sunku. Istoriškai ja galbūt galėtume laikyti miesto sieną, kurios likučiai drauge su bokštu yra likę netoli Muzikinio teatro.
Vis dėlto šiandien sakyti, kad už šio sienos gabaliuko jau senamiestis būtų gana sunku, labai jau ne viduramžiški aplinkui pastatai. Visiškai šalia sienos, jau senamiesčio pusėje, stovi biurų ir butų pastatas "Bokštas", labiausiai išgarsėjęs šį pavasarį, kai jame buvo nužudytas vienas Kauno verslininkas.
J. Gruodžio gatvė, kurioje architektūrinę kakofoniją sudaro cariniai, tarpukariniai ir sovietiniai pastatai.
Bene vienintelis tikrai senamiestiškas pastatas J. Gruodžio gatvėje - nedidelė Šv. Gertrūdos bažnyčia, pastatyta veikiausiai XV a. antrojoje pusėje.
J. Gruodžio gatve išeiname į Vilniaus gatvę. Tai pagrindinė senamiestį rytų - vakarų kryptimi kertanti arterija. Čia gatvės perspektyvos kur kas labiau liudija apie senąjį miestą, o visa gatvė atiduota pėstiesiems.
Šiandienine "tikrojo" senamiesčio riba galėtume laikyti judrią Birštono/Gimnazijos gatvę, po kuria Vilniaus gatvė lenda pėsčiųjų perėja. Už jos vaizdas jau akivaizdžiai senovinis.
J. Gruodžio gatvė, kurioje architektūrinę kakofoniją sudaro cariniai, tarpukariniai ir sovietiniai pastatai.
Bene vienintelis tikrai senamiestiškas pastatas J. Gruodžio gatvėje - nedidelė Šv. Gertrūdos bažnyčia, pastatyta veikiausiai XV a. antrojoje pusėje.
J. Gruodžio gatve išeiname į Vilniaus gatvę. Tai pagrindinė senamiestį rytų - vakarų kryptimi kertanti arterija. Čia gatvės perspektyvos kur kas labiau liudija apie senąjį miestą, o visa gatvė atiduota pėstiesiems.
Šiandienine "tikrojo" senamiesčio riba galėtume laikyti judrią Birštono/Gimnazijos gatvę, po kuria Vilniaus gatvė lenda pėsčiųjų perėja. Už jos vaizdas jau akivaizdžiai senovinis.
Barokinė Dievo Kūno bažnyčia (1690 m.), statyta čia įsikūrusių vienuolių domininkonų.
Gotkinis namas Vilniaus gatvėje.
Viena iš Kauno senamiesčio ypatybių, jei lygintume jį su Vilniaus senamiesčiu, yra stačiakampė gatvių struktūra ir tiesios gatvės. Gal ir nenuostabu - Vilniuje planuojant miestą didesnę įtaką darė italai, Kaune - vokiečiai.
Be to, Kaune daugiau gotikinės architektūros (ta pati vokiečių įtaka). Gotikinė yra ir svarbiausia Kauno bažnyčia - Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika. Pirminiame variante bažnyčia statyta XV a. pradžioje, vėliau ne kartą plėsta ir remontuota.
Katedros interjeras nuo XVIII a. pabaigos yra grynai barokinis.
Renesansinio stiliaua namas priešais katedrą, Rotušės aikštės kampe.
Rotušės aikštė architektūriškai dviplanė. Žvelgiant į vieną pusę - labiau Vilnių primenanti dvibokštė Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčia, dabar pasislėpusi po pastolių uždanga, ir pusiau barokinė, pusiau klasicistinė rotušė.
Kitoje pusėje tuo tarpu - gotika ir tvarkingos nedidelių nameliukų gretos.
Balta Kauno rotušė su 53 m aukščio bokštu yra vienas ryškiausių architektūrinių senamiesčio akcentų. Dabartinė rotušė statyta XVI a., vėliau kelis kartus rekonstruota ir iš buvusios gotikinės tapo baroko ir klasicizmo mišiniu.
Skulptūrinė kompozicija Rotušės aikštėje.
2005 m. pastatytas paminklas vyskupui Motiejui Valančiui. Šis žemaičių dvasininkas ne visai savo valia ir ne visai oficialiai tapo pirmuoju Kauno vyskupu. Reikalas tas, kad 1850 m. Valančius buvo įšventintas Žemaitijos vyskupu, tačiau 1864 m., po sukilimo, caro valdžia, norėdama kontroliuoti nepatikimą vyskupą, jo rezidenciją perkėlė iš Varnių į Kauną. Tiesa, oficialiai vyskupija tebesivadino Žemaičių, o ir jos perkėlimą į Kauną popiežius pripažino tik po Valančiaus mirties, 1884 m.
Švč. Trejybės bažnyčia (1634 m.), dar žinoma kaip Seminarijos bažnyčią. Ją pasistatydino vienuolės bernardinės, šalimais turėjusios savo vienuolyną, statybas fundavo Kauno maršalka Aleksandras Masalskis.
Šalimais, pati Kauno kunigų seminarija, kartu su vyskupijos centru iš Varnių į Kauną atkelta 1864 m. ir įkurdinta buvusiame bernardinių vienuolyne.
Gotikinė Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia (1487 m.), priklausiusi bernardinų vienuolynui.
Šiaurinėje pusėje senamiestį riboja Kauno pilis. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1361 m., jau kitais metais ji buvo sugriauta kryžiuočių. Nemuno ir Neries santaką gynusi tvirtovė buvo svarbus taikinys ordinui ir iki pat Žalgirio mūšio vaidino svarbų gynybinį vaidmenį. Pavojui iš vakarų nuslūgus, pilis tapo reprezentacine, o vėliau smarkiai nukentėjo per galingesnių kaimynų invazijas į Abiejų Tautų Respubliką XVII - XVIII a. Šiais laikais pilies likusi tik dalis - viena siena ir bokštas.
Pro pilies pašonę savo paskutiniuosius metrus iki susiliejant su Nemunu teka Neries vandenys. Tolėliau matosi Petro Vileišio tiltas, kitame krante - Vilijampolė.
Iki pačios dviejų upių santakos Kauno senamiestis neprieina. Tarp senamiesčio gatvelių ir jos yra žalia erdvė, vadinama, natūralu, Santakos parku.
Pati vieta, kur susilieja dvi upės, atrodo net ir nelabai miestietiškai. Kairėje, už Nemuno, prasideda žalios Marvelės kalvos, Vilijampolės krantas dešinėje taip pat nėra sukultūrintas.
Prie santakos nuėję Neries pakrante, atgal grįžkime palei Nemuną. Čia, Prieplaukos krantinėje viduramžiškus namelius vietomis keičia jau gerokai naujesnė statyba.
Seniausia Kaune Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia, pastatyta apie 1400 m. ir priklausiusi vienuoliams pranciškonams. Savo tikruoju vardu ši bažnyčia visuomenėje beveik nežinoma - bemaž visada ji vadinama Vytauto bažnyčia, mat buvo pastatyta šio Lietuvos didžiojo kunigaikščio iniciatyva. Pasakojama, kad šią bažnyčią Vytautas pastatė atsidėkodamas už tai, kad pavyko išnešti sveiką kailį po pralaimėjimo totoriams prie Vorkslos 1399 m.
Šalimais - dar vienas gotikos laikotarpio paminklas, vadinamasis Perkūno namas. Šis, veikiausiai prekybinės paskirties namas išsiskiria savo įmantriu, liepsnojančiosios gotikos stiliaus fasadu.
Aišku, Kauno senamiestis - tai ne tik gotika. Yra jame ir baroko, ir klaicizmo pavyzdžių.
Vienas iš siaurų skersgatvių. Vėlgi, tiesus, kas vilniečio akiai atrodo visiškai neįprasta ir net kažkaip neteisinga.
Šiaurinėje senamiesčio dalyje, Žaliakalnio šlaitų papėdėje, užsiglaudusi nedidelė Šv. Mikalojaus bažnyčia, priklausiusi vienuolėms benediktinėms. Ir neleiskite renesansiniam fasadui jūsų suklaidinti - pati bažnyčia iš tiesų irgi gotikinė.
Kauno žydų rašytojo Abraomo Mapu vardu pavadinta gatvė. Kaip ir daugelyje Lietuvos miestų, taip ir Kaune žydai buvo viena didžiausių etninių grupių ir XX a. pr. sudarė kone pusę miesto gyventojų.
Nors iš esmės Kauno senamiestis neblogai sutvarkytas, vietomis pasitaiko ir tokios būklės pastatų.
Grįžtame į Vilniaus gatvę. Nuotraukoje matyti reportažo pradžioje minėta požeminė pėsčiųjų perėja, jungianti tą tikrąjį senamiestį su naujamiesčiu atmiežta jo dalimi.
Kauno senamiesčio apžvalga būtų nepilna, jei nepasidairytume į jo stogus iš viršaus. Patogiausia tą padaryti Vytauto Didžiojo tiltu perėjus Nemuną ir atsidūrus Aleksote.
Į Aleksoto apžvalgos aikštelę galima pakilti ir laiptais, tačiau kur kas įdomiau (ir lengviau) pasikelti funikulieriumi, veikiančiu nuo 1935 m.
Senamiesčio panorama nuo Aleksoto kalvų.
Katedra. Iš čia lengviau įvertinti jos išties įspūdingą ilgį.
Vytauto bažnyčia ir už jos besiglaudžiantys Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios, Rotušės ir pilies bokštai.
Besišypsantis namas, priklausantis Vilniaus universiteto Kauno humanitariniam fakultetui ir Kauno evangelikų liuteronų bažnyčia.
Kitame reportaže apžvelgsime Kauno naujamiestį, kuris yra jei ne gražesnis už senamiestį, tai bent jau savitesnis ir įdomesnis.
Šalimais, pati Kauno kunigų seminarija, kartu su vyskupijos centru iš Varnių į Kauną atkelta 1864 m. ir įkurdinta buvusiame bernardinių vienuolyne.
Gotikinė Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia (1487 m.), priklausiusi bernardinų vienuolynui.
Šiaurinėje pusėje senamiestį riboja Kauno pilis. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1361 m., jau kitais metais ji buvo sugriauta kryžiuočių. Nemuno ir Neries santaką gynusi tvirtovė buvo svarbus taikinys ordinui ir iki pat Žalgirio mūšio vaidino svarbų gynybinį vaidmenį. Pavojui iš vakarų nuslūgus, pilis tapo reprezentacine, o vėliau smarkiai nukentėjo per galingesnių kaimynų invazijas į Abiejų Tautų Respubliką XVII - XVIII a. Šiais laikais pilies likusi tik dalis - viena siena ir bokštas.
Pro pilies pašonę savo paskutiniuosius metrus iki susiliejant su Nemunu teka Neries vandenys. Tolėliau matosi Petro Vileišio tiltas, kitame krante - Vilijampolė.
Iki pačios dviejų upių santakos Kauno senamiestis neprieina. Tarp senamiesčio gatvelių ir jos yra žalia erdvė, vadinama, natūralu, Santakos parku.
Pati vieta, kur susilieja dvi upės, atrodo net ir nelabai miestietiškai. Kairėje, už Nemuno, prasideda žalios Marvelės kalvos, Vilijampolės krantas dešinėje taip pat nėra sukultūrintas.
Prie santakos nuėję Neries pakrante, atgal grįžkime palei Nemuną. Čia, Prieplaukos krantinėje viduramžiškus namelius vietomis keičia jau gerokai naujesnė statyba.
Seniausia Kaune Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia, pastatyta apie 1400 m. ir priklausiusi vienuoliams pranciškonams. Savo tikruoju vardu ši bažnyčia visuomenėje beveik nežinoma - bemaž visada ji vadinama Vytauto bažnyčia, mat buvo pastatyta šio Lietuvos didžiojo kunigaikščio iniciatyva. Pasakojama, kad šią bažnyčią Vytautas pastatė atsidėkodamas už tai, kad pavyko išnešti sveiką kailį po pralaimėjimo totoriams prie Vorkslos 1399 m.
Šalimais - dar vienas gotikos laikotarpio paminklas, vadinamasis Perkūno namas. Šis, veikiausiai prekybinės paskirties namas išsiskiria savo įmantriu, liepsnojančiosios gotikos stiliaus fasadu.
Aišku, Kauno senamiestis - tai ne tik gotika. Yra jame ir baroko, ir klaicizmo pavyzdžių.
Vienas iš siaurų skersgatvių. Vėlgi, tiesus, kas vilniečio akiai atrodo visiškai neįprasta ir net kažkaip neteisinga.
Šiaurinėje senamiesčio dalyje, Žaliakalnio šlaitų papėdėje, užsiglaudusi nedidelė Šv. Mikalojaus bažnyčia, priklausiusi vienuolėms benediktinėms. Ir neleiskite renesansiniam fasadui jūsų suklaidinti - pati bažnyčia iš tiesų irgi gotikinė.
Kauno žydų rašytojo Abraomo Mapu vardu pavadinta gatvė. Kaip ir daugelyje Lietuvos miestų, taip ir Kaune žydai buvo viena didžiausių etninių grupių ir XX a. pr. sudarė kone pusę miesto gyventojų.
Nors iš esmės Kauno senamiestis neblogai sutvarkytas, vietomis pasitaiko ir tokios būklės pastatų.
Grįžtame į Vilniaus gatvę. Nuotraukoje matyti reportažo pradžioje minėta požeminė pėsčiųjų perėja, jungianti tą tikrąjį senamiestį su naujamiesčiu atmiežta jo dalimi.
Kauno senamiesčio apžvalga būtų nepilna, jei nepasidairytume į jo stogus iš viršaus. Patogiausia tą padaryti Vytauto Didžiojo tiltu perėjus Nemuną ir atsidūrus Aleksote.
Į Aleksoto apžvalgos aikštelę galima pakilti ir laiptais, tačiau kur kas įdomiau (ir lengviau) pasikelti funikulieriumi, veikiančiu nuo 1935 m.
Senamiesčio panorama nuo Aleksoto kalvų.
Katedra. Iš čia lengviau įvertinti jos išties įspūdingą ilgį.
Vytauto bažnyčia ir už jos besiglaudžiantys Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios, Rotušės ir pilies bokštai.
Besišypsantis namas, priklausantis Vilniaus universiteto Kauno humanitariniam fakultetui ir Kauno evangelikų liuteronų bažnyčia.
Kitame reportaže apžvelgsime Kauno naujamiestį, kuris yra jei ne gražesnis už senamiestį, tai bent jau savitesnis ir įdomesnis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą