Keturiolika Vilniaus tiltų

Vargu ar nustebinsiu teiginiu, kad tiltai yra vienas svarbiausių miesto statinių. Neretas šiandieninis miestas augo didele dalimi pagal tai, kur buvo patogiau persikelti per upę, o išskirtiniais atvejais, prie didelės upės, kurios krantus sujungti itin sunku, atsidūrę didmiesčiai dar ir dabar yra pasilikę viename krante (kaip pavyzdį galėčiau paminėti Nižnij Novgorodą, taip ir "neperlipusį" į kairįjį Volgos krantą). Vilniaus Neris, be abejo, nėra tokia didelė ir plati, kad būtų galėjusi sulaikyti miesto plėtrą, ir šiandien jos krantus sostinėje jungia keturiolika tiltų. Štai ir kviečiu pasivaikščioti pro juos visus, nuo aukščiausiai iki žemiausiai pagal tėkmę esančio, kartu pasidairant ir į kitas įdomesnes paupio vietas.

Į pietus nuo Kauno

Pirmą šiltą pavasario savaitgalį (kuris šiemet pasitaikė vasario pradžioje) atėjo metas atidaryti 2016 m. išvykų sezoną. Pirmąja šiemet tapo išvyka jei ne už jūrų, tai bent už marių - Kauno marių, jei būsime visiškai tikslūs. Ta pietinė Vidurio Lietuvos dalis, žvelgiant iš Vilniaus, atrodo kiek pasislėpusi, "ginama" Kauno marių ir paties Kauno, ir važiuodamas kur nors pakeliui ten neužsuksi - reikia vykti specialiai.

Saulėtas pusdienis Aukštaitijos glūdumoje

Mąstydamas apie ką būtų galima brūkštelėti reportažą šią lietingą žiemą ir kiek pasirausęs savo nuotraukų archyvuose nusprendžiau, kad verta vėl nukreipti dėmesį į Aukštaitiją, o konkrečiau - prisiminti trumpą 2013 m. rugpjūčio pradžioje susiorganizuotą išvyką Rytų Aukštaitijoje, tame jos kampe, kur į vieną tašką susieina Molėtų, Anykščių ir Utenos rajonai.

Artimoji Vilnija

Žiemos metas kelionėms mūsų platumose nėra pats tinkamiausias - dienos trumpos, murkanus atodrėkius keičia gal ir išvaizdžios, tačiau ne visada lengvai išvažiuojamos pusnys, maklinėti aplink apleistus dvarus šaltuoju metų laiku taip pat ne visada malonu. Tačiau, kad ir mažiau keliaujant, žiemą galima prisiminti vietas, kuriose teko pabuvoti vasarą. Ir net nebūtinai šią vasarą - šiandien kviečiu pasidairyti po Vilniaus kraštą tarp sostinės ir Baltarusijos sienos. Reportažo pagrindu paėmiau dar 2012 m. birželį suorganizuotą išvyką, tačiau, kadangi tuose kraštuose lankiausi ne kartą, paskirų objektų nuotraukų bus ir iš kitų išvykų - tad nenustebkite, kad kai kuriose nuotraukose vasariškus peizažus pakeis tik besikalanti pavasarinė žaluma ar auksinio rudens spalvos.

Šiauliai

Ketvirtas pagal dydį Lietuvos miestas Šiauliai daugeliui ne šiauliečių labiausiai pažįstamas iš įvairiausių stereotipų, kurie prie jo gyventojų limpa nelyg "Moment" klijai prie pirštų. Golfas niauktais langais, šventiniai treningai, kepurėlė sulenktu snapeliu, beisbolo lazda vienoje rankoje ir kebabas kitoje - toks šiauliečio portretas gajus likusių šalies gyventojų sąmonėje. Stereotipai, žinoma, puiku, tačiau kartais įdomu pamatyti kaip viskas yra iš tikrųjų, tad vieną praėjusių metų vasaros dieną traukiniu pusdieniui nuvažiavau į šį miestą.

Vėl po Panevėžio kraštą

Apie Panevėžio apylinkes jau rašiau pačiame pirmajame šio tinklaraščio įraše, o pačioje lapkričio pabaigoje dar kartą grįžome į Aukštaitijos sostinės apylinkes. Jei balandį daugiau dėmesio skyrėme rytinei ir pietinei Panevėžio rajono dalims, tai šį kartą labiau koncentravomės į vakarinę.

Tolimieji rytai

Šiame tinklaraštyje jau rašiau apie pačiuose Lietuvos pietuose esančius Dzūkijos kaimus, šiauriausio Lietuvos taško paieškas Biržų rajone bei pačiuose šalies vakaruose esančią Nidą. Atėjo laikas ir rytams: šiandien pasižvalgykime po Švenčionių ir Ignalinos rajonus ir visų pirma tą jų dalį, kuri yra savotiškame į Baltarusijos teritoriją įsiterpusiame "iškyšulyje".