Po Suvalkijos sostinę

Marijampolė - septintas pagal dydį (57 000 gyventojų) Lietuvos miestas, neoficiali, bet visuotinai pripažinta Suvalkijos sostinė. Ne itin senas miestas savo patogios geografinės padėties dėka išaugo į svarbų pramonės, prekybos ir kultūros centrą. Užnemunėje, kuri XIX a. buvo laisvesnė nei likusi Lietuvos dalis, prasidėjęs tautinis atgimimas Marijampolę pavertė vienu reikšmingiausių lietuvybės centrų ir daugelio garsių to laikmečio veikėjų gyvenimas vienu ar kitu tarpsniu siejosi su šiuo miestu. Tokios kultūrinės reikšmės kaip prieš šimtą metų Marijampolė gal ir nebeturi, bet mano nuomone Marijampolė lieka tegu ir mažiausiu, bet vis dėlto dar "antros lygos" (su Šiauliais, Panevėžiu ir Alytumi) miestu, nenugrimzdusiu į tą nykų provincialumą, taip dažnai apimantį rajono centrus.

Jonava - azotiškiausias miestas

Jonava - devintas (29 000 gyventojų) pagal dydį Lietuvos miestas, įsikūręs kiek žemiau Neries ir Šventosios santakos, 30 km į šiaurės rytus nuo Kauno. Pramoninis ir nelabai dailus, jis nesulaukia itin didelio lankytojų dėmesio, tačiau, kita vertus, tos pačios stiprios pramonės bei patogios vietos netoli nuo Kauno dėka visai neblogai laikosi ekonomine prasme.

Tarp Vilniaus ir Kauno bokštų

Trumpos gruodžio dienos, kai šviesusis paros metas sutrumpėja iki minimumo, yra gera proga pasidairyti po artimesnes Vilniaus apylinkes, automobiliu pasiekiamas per keliasdešimt minučių. Tokioms trumpoms dienoms buvau susitaupęs ir maršrutą Kauno kryptimi, į maždaug pusiaukelėje tarp didžiausių šalies miestų esančias Elektrėnų ir Kaišiadorių apylinkes.

Geležinkeliečių sostinės link

Kaip retas kuris Lietuvos miestas, Radviliškis turi labai stiprų įvaizdį visuomenės akyse - pasakius šio miesto pavadinimą išsyk pagalvojama apie jį kaip geležinkeliečių sostinę. Radviliškio rajonas, tuo tarpu, priešingai - išskirtinių bruožų tarsi ir neturi. Mielai lankomi keli jo dvarai, dažnas yra jei ne buvęs, tai bent girdėjęs apie Šeduvos malūną, tačiau apskritai imant tos šiaurės Lietuvos lygumos tarsi ir stokoja to vieno akcento, į kurį galėtų susifokusuoti mūsų žvilgsnis. Ir visgi jei ne išskirtinių, tai lankytinų vietų jame apstu - ir bent dalį jų čia ir apžvelgsime.

Akmenuotoji Žemaitija

Pirmas dvi ilgojo Žolinių savaitgalio dienas praleidau Latvijoje, pietinėje Kuršo dalyje. Reportažų apie tą kraštą tinklaraštyje nebus - gal mūsų gerbiamas poetas Maironis ir svajojo apie Lietuvą "nuo Liepojos lig Brastos", bet šio tinklapio kontekste kaimynams teisėtai priklausančios žemės jau neformatas. Tačiau trečiosios ir paskutinės dienos keliai sugrąžino į Lietuvą, labai akmenuotą ir dažnai labai keistą šiaurės Žemaitiją.

Aukštaitijos keliais ir šunkeliais

Turiu prisipažinti - šią išvyką planavau ne aš, mano rolė joje apsiribojo sėdėjimu ir žiūrėjimu per langą, ir net šiandien man ją aprašyti sunku ta prasme, kad pačiame maršrute nelabai yra vienas bendras vardiklis - ar bent jau aš čia jo neįžvelgiu. Tačiau jo ir nereikia - garbus skaitytojas gal labai nepyks, kad pasakojime šokinėsime per tarpusavyje menkai tesusijusias vietas, juolab kad ten, Aukštaitijos nacionaliniame parke bei pakeliui į jį, tos vietos ir kiekviena paskirai yra pakankamai įdomios.

Kelionė į šalies centrą

Pačiame Lietuvos centre, derlingose Nevėžio slėnio lygumose įsikūręs Kėdainių kraštas nuo seno garsėja kaip turtingas žemės ūkio regionas. Našioje žemėje gausiai kūrėsi dvarai, dabar sudarantys gausią rajono kultūros paveldo dalį, ir vėliau kolūkiai, rajono kultūros paveldo dalies nesudarantys.