Niekur kitur Lietuvoje nesijauti esąs tokioje atokioje vietoje kaip Šilutės rajone. Įspraustas tarp Nemuno ir Rusijos sienos vienoje pusėje ir Kuršių marių kitoje, šis kraštas ima rodytis kaip ilgas svetimos teritorijos apsuptas pusiasalis ir visai nesvarbu, kad kitoje marių pusėje galima įžvelgti boluojančias Nidos kopas, o iki Klaipėdos nuo čia vos pusšimtis kilometrų.
Šilutės vietą Klaipėdos krašte geriausiai nurodo jos dydis. Viena vertus, ji dešimt kartų mažesnė už Klaipėdą, kita vertus trečią pagal dydį regiono miestą Pagėgius irgi lenkia kone dešimteriopai. Ir jei Klaipėda, kaip ir dera uostamiesčiui, yra gyva, marga, įvairialypė ir peržengia etnografinio regiono ribas, mažesnę ir atokesnę Šilutę galima pavadinti būtent Klaipėdos krašto pagrindiniu centru.
Pagrindinė miesto gatvė pavadinta Lietuvininkų vardu.
Šilutės turizmo ir paslaugų verslo mokykla, įkurta XIX a. statytame kalėjime.
Buvusio kalėjimo kieme.
Kaip ir pridera Mažosios Lietuvos miestui, Šilutėje yra ir liuteronų, ir katalikų bažnyčia. Liuterio pasekėjų maldos namai (1926 m.) ir labiau centre, ir įspūdingesni - turi 50 m aukščio bokštą ir didžiausią Lietuvoje laikrodį su 2,5 m skersmens ciferblatu.
Popiežiui ištikimi šilutiškiai meldžiasi 1854 m. pastatytoje Šv. Kryžiaus bažnyčioje miesto pakraštyje, netoli geležinkelio.
Lyginant su panašaus dydžio Didžiosios Lietuvos miestais, Šilutės užstatymas solidesnis ir mažiau dvelkia provincija.
XX a. pradžio gyvenamasis namas Lietuvininkų gatvėje.
Provincialumu, pamaišytu su dešimtojo dešimtmečio išmone, tiesa dvelkia kai kurios iškabos.
Šita dar ir nuviliančiai klaidinanti - pamatęs iš toliau jau pagalvojau, kad Šilutėje yra airiškas pubas. Reiktų uždrausti reklamai naudoti dobilo lapą vietoms, kuriose negalima gauti sauso stauto.
Neseniai suremontuoti Hugo Šojaus dvaro rūmai, kuriuose įsikūręs miesto muziejus.
Yra Šilutėje ir nenaudingų, bet smagių ir akį patraukiančių įtaisymų, kaip kad štai tokios didžiulės plūdės Šyšos upeje.
Arba štai tokie daiktai, kuriais norint galima skambinti išgaunant panašų garsą, koks būtų gaunamas grindiniu ridenant daug senų puodų.
Patriukšmavę Šilutėje patraukėme į dešimt kilometrų į pietvakarius esančią Rusnę. Tenykštė evangelikų liuteronų bažnyčia.
Pusantro tūkstančio gyventojų turintis Rusnės miestelis yra didžiausia gyvenvietė to paties pavadinimo saloje, kuri užima 47 kvadaratinių kilometrų plotą ir yra didžiausia Lietuvoje. Nuo žemyno salą skiria dvi Nemuno deltos atšakos - nuotraukoje matoma Atmata ir Skirvytė, kuria eina siena su Rusija. Aplinkinės teritorijos labai žemos, todėl pavasarinio Nemuno potvynio metu susisiekimas su išoriniu pasauliu pasidaro gana sudėtingas - nuvažiuoti į Šilutę galima tik su amfibijomis.
Vaizdas į Atmatą prieš srovę. Medžiai tolėliau nuotraukos dešinėje yra jau rusų pusėje.
Paminklas žymi vietą kur per Atmatą ėjo senasis tiltas.
Tą rašiau apie Šilutę, tą galiu pakartoti apie Rusnę - atrodo ji miestiškiau nei analogiško dydžio miestelis Didžiojoje Lietuvoje.
Pagrindinė Rusnės gatvė.
Be Rusnės miestelio saloje yra ir daugiau lankytinų vietų. Populiariausia iš jų - šiauriniame salos pakraštyje įsikūręs Uostadvaris, kuriame yra švyturys (jų, neskaitant Klaipėdos alaus daryklos ir Juozo Erlicko, Lietuvoje tėra septyni, tad kiekvienas tampa šiokia tokia įžymybe) bei polderių muziejus.
Polderių muziejus neveikė, bet šiaip pasimalti po vietinį uostą irgi buvo visai įdomu. Vienas iš senųjų objektų - vandens lygio matuoklė.
Kitu kelionės punktu tapo Minijos kaimas. Nuo Uostadvario iki jo tiesia linija vos virš trijų kilometrų, tačiau automobiliu tenka važiuoti beveik keturiasdešimt grįžtant net iki Šilutės. Pats Minijos (arba Mingės) kaimas kartais pretenzingai vadinamas Lietuvos Venecija. Su Venecija jis turi tiek pat bendro kaip vonia su Atlanto vandenynu, bet savitumo nepaneigsi - kaimą į dvi dalis dalina Minijos upė ir kaimynai vienas pas kitą apsilankyti gali tik valtimis.
Jei reportažo pradžioje minėjau, kad Šilutės rajonas sukuria "pasaulio krašto" įspūdį tai niekur jis taip stipriai nejuntamas, kaip Ventės rage - tarp Kuršių marių ir Nemuno deltos įsiterpusiame pusiasalyje. Kažkada čia stovėjo kryžiuočių pilis Vindenburgas, kurią sugriovė marių bangos, o 1929 m. Tado Ivanausko iniciatyva čia įkurta paukščių žiedavimo stotis.
1863 m. pastatytas Ventės rago švyturys yra seniausias ir žemiausias (vos 11 metrų aukčio) Lietuvoje.
Į nedidukę švyturio aikštelę galima užlipti ir pasidairyti po apylinkes. Vaizdas link Atmatos žiočių.
Ventės ragas žvelgiant nuo molo.
Apie Pamario miestelį Kintus dėka kelto vardo žino turbūt kiekvienas, bent kelis kartus pasinaudojęs senosios Smiltynės perkėlos paslaugomis. Realybėje Kintai - tai 800 gyventojų miestelis, viena svarbesnių gyvenviečių rytinėje marių pakrantėje.
Kintų bažnyčia nuo pastatymo 1705 m. iki Antrojo pasaulinio karo priklausė liuteronams, sovietmečių tarnavo kaip parodų ir koncertų salė, o atgavus Nepriklausomybę atiduota katalikams.
Kaip Palanga nėra visiškai prie jūros, taip Kintai nėra visiškai prie marių - miestelį nuo vandens skiria kone kilometro pločio miško juostą. Įdomiausias objektas šiame miške - Didžioji tuja, antra pagal dydį (18 m aukščio) Europoje.
Metalinis Sakūčių tiltas per Minijos upę (1891 m.).
Kitoje reportažo dalyje lauks Klaipėdos apylinkės ir šiek tiek vaizdų iš paties uostamiesčio.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą