2015 m. rugpjūčio 8 d., šeštadienis

Lenktynės su lietumi Žemaičių plente


Jei dvi pirmosios ilgojo liepos savaitgalio išvykos dienos buvo paskirtos Mažajai Lietuva, tai trečioji ir paskutinė - ilgai kelionei namų link senuoju Žemaičių plentu. Šis 1934 - 1939 m. tiestas ir du tuomet didžiausius šalies miestus - Kauną ir Klaipėda - turėjęs sujungti kelias buvo pirmasis tokio dydžio ir svarbos infrastruktūros projektas mūsų šalyje. Atidarytas Žemaičių plentas buvo tik 1939 m. liepą, kai Klaipėdoje jau šeimininkavo nacistinė Vokietija, bet kaip pagrindinis uostamiesčio link vedantis kelias tarnavo didelę sovietmečio dalį. Augant transporto srautams tarpukariu tiestas, siauras ir per miestus bei miestelius einąs plentas nebegalėjo patenkinti susisiekimo poreikių, ir 1971 m. lygiagrečiai imta tiesti magistralė. Dalis senojo plento tapo magistralės dalimi, tačiau didžioji jo dalis tarp Ariogalos ir Gargždų tebėra atskiru ir vietiniam susisiekimui naudojamu keliu.


Tiesa, dienos kelią pradėjome ne nuo Žemaičių plento, o nuo pietinių Klaipėdos rajonų. Pirmiausia nuvažiavome prie Tarptautinės perkėlos, iš kur tikėjomės pamatyti "Independence" visame gražume (realybėje dujolaivio nuo perkėlos praktiškai nesimatė), po to, apsukę garbės ratą aplink rajoną, prisiparkavome prie Šv. Juozapo Darbininko bažnyčios. Ši bažnyčia pradėta statyti gūdžiais sunkiais 1991 m. ir pašventinta buvo tik 2000 m. Niekada nebuvau didelis jos architektūrinės minties gerbėjas (labiau nei bet ką kitą ji man primindavo mūrinį Černobylio sarkofago analogą), tačiau nutinkuota ji įgijo bent jau priimtiną išvaizdą.


Į Žemaičių plentą važiuojant nuo Klaipėdos iš magistralės reiktų sukti Dauparuose, tačiau čia maršrutą kiek pakoregavome ir jau nuo Jakų žiedu nusukome į kiek piečiau Gargždų esančius Dovilus. Tai dar Mažosios Lietuvos miestelis, nors jau visiškai prie pat buvusios sienos su Didžiąja.


Neogotikinė evangelikų liuteronų bažnyčia (1862 m.).


Smėlio skulptūra skirta, reikia manyti, idėjiniam ilgojo liepos savaitgalio kaltininkui.


Visos šios rytmetinės evoliucijos reiškė tai, kad į Žemaičių plento vėžes atsistojome tik pusiaudienį, kuomet vėjas nuo jūros jau atpūtė pirmuosius lietaus pritvinkusius debesis. Mes važiavome į rytus, vėjas debesis ginė ta pačia kryptimi, ir kelionė tapo savotiškomis lenktynėmis su lietumi. Užmiesčio ruožuose tarsi ir kiek atsiplėšdavome, tačiau sustojus apsižvalgyti lietus atsigriebdavo. Dėl šios priežasties sustojimai pakelės punktuose būdavo trumpi, fotografija apsiribodavo vietinės bažnyčios įamžinimu ir šis reportažas taip pat negalės pretenduoti į išsamumą. 

Gargždai - Klaipėdos rajono centras ir didžiausias miestas prie Žemaičių plento (15 000 gyventojų). Didžiausias šiuo atveju nereiškia įdomiausias - nors miestas senas (pirmą kartą paminėtas 1253 m.), tačiau gaisrai ir karai iš to senojo miesto mums nepaliko praktiškai nieko. Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia pastatyta 1990 m.


Vėžaičiai - nemažas (1600 gyventojų) miestelis 5 kilometrai į rytus nuo Gargždų. 1784 m. statyta medinė Šv. Kazimiero bažnyčia.


Endriejavas - 600 gyventojų turintis miestelis pačiuose Klaipėdos rajono rytuose. Šv. apaštalo Andriejaus bažnyčia išsiskiria savo labai neįprasta architektūra. Reikalas tas, kad senoji bažnyčia buvo subombarduota 1941 m., po karo jos vietoje buvo pastatyti kultūros namai, kurie 2012 - 2013 m. buvo rekonstruoti paverčiant juos į naują bažnyčią.


Metalinė bažnyčios varpinė - taip pat retai sutinkamas sprendimas. Į ją įkeltas karus pergyvenęs, dar 1862 m. nulietas varpas.


Tiesa, sovietmečiu miestelis be bažnyčios neliko. Kareivių barakas 1943 m. buvo pritaikytas bažnyčiai, kuri dabar naudojama kaip šarvojimo salė.


Bendras miestelio vaizdas jau akivaizdžiai skiriasi nuo Mažosios Lietuvos analogų.


Maždaug 3500 gyventojų turintis Rietavas nuo 1999 m. yra savivaldybės centras. Monumentali neoromaninė Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (1873 m.).


Rietavą į istorijos vadovėlius įrašė čia šeimininkavę Oginskiai, kurių dvare 1892 m. buvo įžiebtos pirmosios Lietuvoje elektros lemputės. Liūtais papuošti dvaro vartai.


Rietavo ligoninė, tų pačių Oginskių įsteigta dar 1846 m.


Kiek per 1000 gyventojų turinti Laukuva labiausiai garsėja tuo, kad čia yra lietingiausia Lietuvos vieta. Tą sąlygoja Žemaičių aukštuma - jos aukštis virš jūros lygio gal ir nėra labai didelis, tačiau ir tų poros šimtų metrų pakanka pristabdyti nuo jūros slenkančius debesis. Čia taip pat 1931 m. buvo užfiksuota storiausia sniego danga Lietuvoje (94 cm) ir, kas šiame kontekste skamba kiek ironiškai, pakartotas mėnesio sausros rekordas, kai 2002 m. rugpjūtį neiškrito nei lašas kritulių.


Pagrindinis miestelio architektūrinis akcentas - Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia (1856 m.).


Šalia Laukuvos 2010 m. pastatytas pirmasis Lietuvoje meteorologinis radiolokatorius.


Kaltinėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia sudegė 1986 m. ir dabartiniame pavidale pastatyta 1993 m.


Visiškai šalia Kryžkalnio esančiame Stulgių kaime randame didelę neogotikinę Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčią (1910 m.).


XX a. pabaigos bažnyčios Žemaitijoje nėra retenybė. Tokią yra ir Nemakščių Švč. Trejybės bažnyčia (1992 m.), pastatyta vietoj sudegusios per Antrąjį Pasaulinį karą.


Viduklė - nemažas miestelis (1600 gyventojų, o jei įskaičiuosime ir Viduklės geležinkelio stoties gyvenvietę, bemaž 2000), Raseinių rajone dydžiu nusileidžiantis tik rajono centrui ir Ariogalai. Centrinė miestelio aikštė su lietui lyjant gan erzinančiai atrodančiu fontanu.


Viduklės Šv. Kryžiaus bažnyčia (1806 m.) su užuominomis į liaudies klasicizmo stilių.


Viduklės vardą pastaraisiais dešimtmečiais labiausiai garsina koldūnai, tapę tikru šio miestelio simboliu. Vasaros pradžioje čia net vyksta koldūnų šventės, o ilgojo savaitgalio pabaigoje koldūninėje nebuvo taip paprasta rasti laisvą vietą.


Papietavus paaiškėjo, kad lenktynės su lietumi pralaimėtos ir nemenką kelio galą reikėjo ne tiek važiuoti, kiek plaukti. Nedraugiški Žemaitijos orai kuo toliau, tuo labiau erzino, tad nusprendėme praleisti planuotus sustojimus Kalnujuose ir Girkalnyje, o dar gegužę aplankytuose Raseiniuose apsiribojome pit-stopu degalinėje.

Simboliška, bet lietus merkti liovėsi kaip sykis išvažiuojant iš Žemaitijos, Ariogaloje, paskutiniame mieste prie senojo Žemaičių plento. Istoristinė, įdomiai baroko ir klasicizmo elementus apjungianti Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (1939 m.).


Akivaizdu, kad daugelį maršruto taškų teks kartoti - oro sąlygos šį kartą leido Žemaičių plento pakeles apžvelgti gana paviršutiniškai, pasižiūrint į akivaizdžiausią lankytiną objektą (bažnyčią) ir nebeturint entuziazmo per lietų braidyti ieškant dar ko nors.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą