Šiauliai

Ketvirtas pagal dydį Lietuvos miestas Šiauliai daugeliui ne šiauliečių labiausiai pažįstamas iš įvairiausių stereotipų, kurie prie jo gyventojų limpa nelyg "Moment" klijai prie pirštų. Golfas niauktais langais, šventiniai treningai, kepurėlė sulenktu snapeliu, beisbolo lazda vienoje rankoje ir kebabas kitoje - toks šiauliečio portretas gajus likusių šalies gyventojų sąmonėje. Stereotipai, žinoma, puiku, tačiau kartais įdomu pamatyti kaip viskas yra iš tikrųjų, tad vieną praėjusių metų vasaros dieną traukiniu pusdieniui nuvažiavau į šį miestą.

Vėl po Panevėžio kraštą

Apie Panevėžio apylinkes jau rašiau pačiame pirmajame šio tinklaraščio įraše, o pačioje lapkričio pabaigoje dar kartą grįžome į Aukštaitijos sostinės apylinkes. Jei balandį daugiau dėmesio skyrėme rytinei ir pietinei Panevėžio rajono dalims, tai šį kartą labiau koncentravomės į vakarinę.

Tolimieji rytai

Šiame tinklaraštyje jau rašiau apie pačiuose Lietuvos pietuose esančius Dzūkijos kaimus, šiauriausio Lietuvos taško paieškas Biržų rajone bei pačiuose šalies vakaruose esančią Nidą. Atėjo laikas ir rytams: šiandien pasižvalgykime po Švenčionių ir Ignalinos rajonus ir visų pirma tą jų dalį, kuri yra savotiškame į Baltarusijos teritoriją įsiterpusiame "iškyšulyje".

Vakarų Dzūkija

Nors Užnemunės terminas Lietuvoje taikomas pirmiausia Suvalkijai, kairiajame Nemuno krante turime ir visai nemenką gabalą Dzūkijos. Tarp Lenkijos ir Baltarusijos įspraustas, pagrindinių kelių aplenkiamas pietvakarainis Dzūkijos kampas nesulaukia itin daug lankytojų - vykstantys šia kryptimi dažniausiai pakeliui nusėda grybinguose Varėnos miškuose, prie šaltiniuotų upių kur nors Zervynose arba bando suderinti naudinga su maloniu Druskininkų akvaparke. Tačiau nors centrinė Dzūkija ir laikoma (pelnytai) įdomesne už Vakarinę, pastarojoje taip pat netrūksta patrauklių vietų.

Kauno naujamiestis

LDK laikais Kaunas buvo reikšmingas ekonominis ir kultūrinis šalies centras, tačiau XVII - XVIII a. karai, gaisrai ir epidemijos labai stipriai pakenkė miesto vystymuisi. Gyventojų mažėjo ir 1795 m. byrant Abiejų Tautų Respublikai Kaune jų buvo likę vos apie porą tūkstančių. Tačiau XIX a. itin patogioje geografinėje padėtyje esantis miestas ėmė augti, 1843 m. tapo gubernijos centru, 1860 m. pro Kauną buvo nutiestas geležinkelis. Tarp senamiesčio ir geležinkelio, iš šiaurės supamas Žaliakalnio kalvų, o iš pietų skalaujamas Nemuno, ir susiformavo Kauno naujamiestis - įdomi, savita ir žiūrėtinų bei lankytinų vietų gausa išsiskirianti miesto dalis.

Kauno senamiestis

Lietuvos skaitytojui Kauno pristatinėti nereikia. Antrasis pagal dydį šalies miestas, Laikinoji sostinė, lietuviškiausias miestas, vieta, kur susilieja dvi didžiausios šalies upės, krepšinis, Daktarai, pedofilijos skandalas... Asociacijų, teigiamų ir neigiamų Kaunas sukelia tiek, kad visų ir neišvardinsi. Kartu tai gražus ir savitas miestas, kuriame visai malonu pavaikštinėti gražią savaitgalio dieną. Šiandien pasidairykime po seniausią Kauno miesto dalį.

Nida

Nida - didžiausia (1200 gyventojų) visos Kuršių nerijos gyvenvietė, įsikūrusi beveik pačiame šio ilgo ir siauro pusiasalio centre. Kartu tai piečiausia Lietuvos pajūrio gyvenvietė - nuo Nidos uosto iki sienos su Rusija yra vos daugiau nei trys kilometrai. Galiausiai tai prestižiškiausias Lietuvos kurortas, kurio niekas nesirenka kaip pigesnės alternatyvos kažkam kitam.