Tikroji Dzūkija

Lietuvos etnokultūriniai regionai (išskyrus tik Mažąją Lietuvą, kurios riba su Didžiąja nusistovėjo dėka kelis šimtmečius ten buvusios valstybinės sienos) neturi aiškiai apibrėžtų savo ribų ir vienas į kitą pereina gana sklandžiai. Tačiau jei jų paribiuose visada galime rasti vietų, kurias sunku ar neįmanoma priskirti konkrečiam regionui, tai visi regionai turi ir savo gilumą, neginčijamai  jam priklausančią ir puikiai jį atspindinčią. Dzūkijos atveju tas regiono centras yra maždaug tarp Varėnos ir Druskininkų, kur įsteigtas Dzūkijos nacionalinis parkas, plyti Dainavos giria, pro smėlingas žemes savo vagą graužiasi sraunios šaltos upės, kurių pakrantėse įsikūrę jaukūs gatviniai kaimai.

Iš Panerių į Lentvarį

Grįžtant po pasivaikščiojimo į Panerius dingtelėjo mintis, kad būtų visai įdomu pėsčiomis nužygiuoti iš Vilniaus iki pat Kauno. Ne vienu ypu - šimtas kilometrų vis dėlto nėra mažai - o atskirais etapais, kiekvieną pradedant ten, kur baigėsi ankstesnysis. Šią mintį įgyvendinti ėmiausi vieną vasaros savaitgalį, troleibusu nuriedėjęs iki Žemųjų Panerių, kur ir baigėsi ankstesnioji maršruto dalis.

Lenktynės su lietumi Žemaičių plente

Jei dvi pirmosios ilgojo liepos savaitgalio išvykos dienos buvo paskirtos Mažajai Lietuva, tai trečioji ir paskutinė - ilgai kelionei namų link senuoju Žemaičių plentu. Šis 1934 - 1939 m. tiestas ir du tuomet didžiausius šalies miestus - Kauną ir Klaipėda - turėjęs sujungti kelias buvo pirmasis tokio dydžio ir svarbos infrastruktūros projektas mūsų šalyje. Atidarytas Žemaičių plentas buvo tik 1939 m. liepą, kai Klaipėdoje jau šeimininkavo nacistinė Vokietija, bet kaip pagrindinis uostamiesčio link vedantis kelias tarnavo didelę sovietmečio dalį. Augant transporto srautams tarpukariu tiestas, siauras ir per miestus bei miestelius einąs plentas nebegalėjo patenkinti susisiekimo poreikių, ir 1971 m. lygiagrečiai imta tiesti magistralė. Dalis senojo plento tapo magistralės dalimi, tačiau didžioji jo dalis tarp Ariogalos ir Gargždų tebėra atskiru ir vietiniam susisiekimui naudojamu keliu.

Mažoji Lietuva: prie Klaipėdos

Nors šiaip jau Klaipėdos krašto sąvoka nuo pat Versalio taikos konferencijos taikoma visai iš pradžių Ambasadorių konferencijos, o vėliau Lietuvos valdytai šiaurinei buvusių Rytprūsių daliai, ne visas tas kraštas taip jau tiesiogiai buvo ir yra susijęs su Klaipėda. Pietinė krašto dalis turėjo tokius ilgamečius centrus kaip Šilutė ir ypač Tilžė, o pati Klaipėda atsidūrė naujojo krašto geografiniame pakraštyje. Tačiau šiandien pasidairysime būtent po tikrąjį Klaipėdos kraštą, artimiausias mūsų uostamiesčio apylinkes.

Mažoji Lietuva: ant žemės krašto

Niekur kitur Lietuvoje nesijauti esąs tokioje atokioje vietoje kaip Šilutės rajone. Įspraustas tarp Nemuno ir Rusijos sienos vienoje pusėje ir Kuršių marių kitoje, šis kraštas ima rodytis kaip ilgas svetimos teritorijos apsuptas pusiasalis ir visai nesvarbu, kad kitoje marių pusėje galima įžvelgti boluojančias Nidos kopas, o iki Klaipėdos nuo čia vos pusšimtis kilometrų.

Mažoji Lietuva: Panemunės plentu link Šilutės

Nuo likusių Lietuvos regionų Mažoji Lietuva skiriasi pirmiausia savo istorija: iki pat XX a. šis kraštas praktiškai visą laiką buvo kitoje valstybėje nei likusi Lietuvos dalis, o ir po 1923 m. "sukilimo" Lietuva prisijungė tik šiaurinę Mažosios Lietuvos dalį (Klaipėdos kraštą), kuri, nepaisant visų pastarojo šimtmečio istorijos vingių, Lietuvos dalimi yra ir dabar. Didelė dalis krašto savitumo per laiką išsitrynė - nebėra čia nei gyventojų vokiečių, nei lietuvininkų tarmės, tačiau tiek savo gamta, tiek architektūra šis regionas visgi akivaizdžiai skiriasi nuo likusios Lietuvos dalies.

Aplink Uteną

Rytų Aukštaitija su savo miškais, kalvelėmis ir, svarbiausia, ežerais - populiari savaitgalio išvykų kryptis. Daugelis, suprantama, renkasi poilsį gamtoje, tačiau kuomet nusibosta šerti paežerės uodus, galima pasidairyti ir po apylinkes. Su šia mintimi vieną birželio savaitgalį apsukau ratą po Utenos apylinkes.