Geležinkeliečių sostinės link

Kaip retas kuris Lietuvos miestas, Radviliškis turi labai stiprų įvaizdį visuomenės akyse - pasakius šio miesto pavadinimą išsyk pagalvojama apie jį kaip geležinkeliečių sostinę. Radviliškio rajonas, tuo tarpu, priešingai - išskirtinių bruožų tarsi ir neturi. Mielai lankomi keli jo dvarai, dažnas yra jei ne buvęs, tai bent girdėjęs apie Šeduvos malūną, tačiau apskritai imant tos šiaurės Lietuvos lygumos tarsi ir stokoja to vieno akcento, į kurį galėtų susifokusuoti mūsų žvilgsnis. Ir visgi jei ne išskirtinių, tai lankytinų vietų jame apstu - ir bent dalį jų čia ir apžvelgsime.

Akmenuotoji Žemaitija

Pirmas dvi ilgojo Žolinių savaitgalio dienas praleidau Latvijoje, pietinėje Kuršo dalyje. Reportažų apie tą kraštą tinklaraštyje nebus - gal mūsų gerbiamas poetas Maironis ir svajojo apie Lietuvą "nuo Liepojos lig Brastos", bet šio tinklapio kontekste kaimynams teisėtai priklausančios žemės jau neformatas. Tačiau trečiosios ir paskutinės dienos keliai sugrąžino į Lietuvą, labai akmenuotą ir dažnai labai keistą šiaurės Žemaitiją.

Aukštaitijos keliais ir šunkeliais

Turiu prisipažinti - šią išvyką planavau ne aš, mano rolė joje apsiribojo sėdėjimu ir žiūrėjimu per langą, ir net šiandien man ją aprašyti sunku ta prasme, kad pačiame maršrute nelabai yra vienas bendras vardiklis - ar bent jau aš čia jo neįžvelgiu. Tačiau jo ir nereikia - garbus skaitytojas gal labai nepyks, kad pasakojime šokinėsime per tarpusavyje menkai tesusijusias vietas, juolab kad ten, Aukštaitijos nacionaliniame parke bei pakeliui į jį, tos vietos ir kiekviena paskirai yra pakankamai įdomios.

Kelionė į šalies centrą

Pačiame Lietuvos centre, derlingose Nevėžio slėnio lygumose įsikūręs Kėdainių kraštas nuo seno garsėja kaip turtingas žemės ūkio regionas. Našioje žemėje gausiai kūrėsi dvarai, dabar sudarantys gausią rajono kultūros paveldo dalį, ir vėliau kolūkiai, rajono kultūros paveldo dalies nesudarantys.

Kėdainiai: nuo Venecijos iki Alpių

Kėdainiai - kontrastingas miestas. Vienas didžiausių Lietuvos senamiesčių ir jį juosiantys Chruščiovo laikų penkiaaukščiai, derlingi apylinkių laukai ir rūkstantys "Lifosos" kaminai, čia, Lietuvos centre, vartus į aukščiausius valdžios postus skynėsi suvirintojas iš tolimojo Archangelsko... Su 26 000 gyventojų Kėdainiai Lietuvos miestų rikiuotėje užima 11 vietą, o atmetus didįjį trejetą ir kurortus, yra turbūt labiausiai lankomas ir įdomiausias šalies miestas.

Alytaus rajonas

Praėjusiame reportaže pasižvalgę po Alytų, šiame apžvelkime jo rajoną, išsidėsčiusį abipus Nemuno, kiek aukščiau jo didžiųjų kilpų. Ir jei reportažas po Dzūkijos sostinę susidėjo iš dviejų kelionių nuotraukų, tai šį kartą fotografijos surinktos per bene keturis atskirus vizitus skirtingais metais ir skirtingais metų laikais. Tačiau nesirišime prie konkrečių išvykų - nuotraukos bus dedamos tokiu eiliškumu, lyg tai būtų buvusi viena nuosekli kelionė iš Vilniaus.

Alytus

Alytus - šeštasis pagal dydį Lietuvos miestas (55 000 gyventojų), didžiausias pietų Lietuvos ir Dzūkijos miestas, neformali pastarojo regiono sostinė. Šiame mieste lankiausi dukart - pirmą sykį per Visų Šventųjų dieną dar 2012 m., antrą kartą - šių metų liepos pradžioje, tad ir reportažą apie Alytų iliustruosiu per šiuodu apsilankymus padarytomis nuotraukomis. Atskirti kuri daryta kada nebus sunku, o kai kuriais atvejais ketverių metų intervalu darytos nuotraukos pasitarnaus ir pademonstruojant per tą laiką įvykusius pokyčius.

Čia gaminami vilkai

Vieną sykį pasiryžki,

Ir keliauk į Vilkaviškį,

Dunda, rūksta fabrikai -

Čia gaminami vilkai

Šiomis Juozo Erlicko kūrybos eilutėmis pradedame reportažą iš paskutinio šio tinklaraščio puslapiuose dar nė kiek neliesto Lietuvos regiono - Suvalkijos. Paminėjus šį kraštą pirmiausia į galvą ateina, aišku, šykščiojo suvalkiečio įvaizdis, vėliau turbūt labai specifinė tarmė, o galiausiai nedera pamiršti, kad XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje būtent Suvalkijos lygumos išaugino ryškiausias lietuvių tautinio atgimimo figūras, tokias kaip Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka ar Jonas Jablonskis. Pirmajai rimtesnei pažinčiai su Suvalkija pasirinkau ne jos sostinę Marijampolę, o patį pietvakarinį Lietuvos kampą, didžioji kurio dalis priklauso Vilkaviškio rajonui.

Aplink šiaurinį siauruko ruožą

Praėjusiame reportaže apie šiaurinį siauruko ruožą koncentravomės išimtinai į su geležinkeliu susijusius objektus - stotis, tiltus, bėgius, riedmenis. Šiandien tuo tarpu pasidairykime po tai, ką šis geležinkelis seniau jungė - didesnius ir mažesnius šiaurės Lietuvos miestelius, priklausančius istorinei Žiemgalai ir nuo seno turinčius artimus ryšius su Latvija.

Šiaurinis siauruko ruožas

Šiandien kalbėdami apie siaurąjį geležinkelį Lietuvoje, dažniausiai šnekame apie iki šiol veikiančią, tegu ir be reguliaraus susisiekimo likusią, 68 km ilgio atkarpą tarp Panevėžio ir Rubikių. Vis dėlto reiktų nepamiršti, kad ši siauruko atkarpa tėra tik mažesnioji dalis siaurojo geležinkelio tinklo, XX a. pirmojoje pusėje apraizgiusio nemažą šiaurinės Lietuvos dalį. Labiausiai išplėtotas siaurojo geležinkelio tinklas buvo dabartiniuose Pasvalio bei Pakruojo rajonuose, kur įvairiomis kryptimis kraštą vagojo ne mažiau nei trys pagrindinės linijos (Šiauliai - Biržai, Joniškėlis - Žeimelis ir Panevėžys - Joniškėlis) bei keletas mažesnių jų atšakų.

Tarp Nemuno, Nevėžio ir Dubysos

Kaip ir prieš metus, taip ir šios vasaros pradžioje dalyvavau Kauno maratone, o prasibėgęs Nemuno bei Neries pakrantėmis, likusią dienos dalį užpildžiau kultūrine programa. Tik jei pernai susikoncentravau į IX fortą bei botanikos sodą - pačiame mieste esančius objektus - tai šiemet pasibraižiau nedidelį maršrutą po vakarinę Kauno rajono dalį, tarp Nevėžio ir Dubysos žemupių.

Po Anykščių kraštą. II dalis

Į Anykščius iš Vilniaus galima nuvykti dviem pagrindiniais keliais: važiuojant A2 iki Ukmergės ir po to A6 ir 120 pro Kavarską arba A14 iki Molėtų bei Lietuvoje analogų neturinčiu 119 pro Alantą. Praėjusiame reportaže aprašytoje kelionėje tikslo link vykome pro Ukmergę, šį kartą pirmiausia pasileidome Molėtų link, tačiau užuot iš karto legendine Biržinka patraukę link Anykščių, suktelėjome kairiau, į Ukmergės link vedantį 115 kelią.

Po Anykščių kraštą. I dalis

Pirmą šių metų gegužės šeštadienį "Šimto kelių" kūrybinė grupė praleido Anykščių rajone bei jo artimiausiose apylinkėse. Tačiau peržvelgęs parsivežtas nuotraukas supratau, kad elementarus pasakojimo nuoseklumo reikalavimas neleidžia šio reportažo kelti tiesiog šiaip sau - reikalas tas, kad ši kelionė į Anykščių apylinkes buvo antroji, papildanti po ankstesniosios likusias spragas, tad ir jos maršrutas atskirai imant atrodytų ne visada logiškas. Tad nestatykime vežimo prieš arklį ir nusikelkime į 2014 m. birželį, ankstesnę išvyką link Šventosios krantų.

Pavilnių regioninis parkas

Rytiniame Vilniaus miesto pakraštyje įkurtas Pavilnių regioninis parkas - mažiausia tokio pobūdžio saugoma teritorija Lietuvoje (2127 ha). Kai kuriuos jo objektus šio tinklaraščio puslapiuose jau matėme: pakeliui į Naująją Vilnią žvalgėmės po Pūčkoris ir Kučkuriškes, o į reportažą apie rytinę Vilnijos dalį pakliuvo Rokantiškių piliavietė ir Aukštasis Pavilnys. Šiandien tuo tarpu pereisime regioninį parką iš pietų į šiaurę, nuo Liepkalnio iki Šveicarijos parko Antakalnyje.

Pakeliui į Rojų

Prasidėjus naujajam futbolo sezonui vėl atsirado galimybių derinti pažintinius turus po Lietuvą su Vilniaus "Žalgirio" išvykos rungtynėmis. Ketvirtajame A lygos ture žaliai balti rungtyniavo Visagine - mieste, kuriame A lygos futbolas nesilankė jau keliolika metų. Nors orų prognozė ir ne itin džiugino, šiai kiek egzotiškai išvykai susirinko visas penkių žmonių ekipažas, pasiryžęs ne tik palaidyti gerkles stadione, tačiau ir pasižvalgyti po mūsų šalies šiaurės rytinį kampą.

Keturiolika Vilniaus tiltų

Vargu ar nustebinsiu teiginiu, kad tiltai yra vienas svarbiausių miesto statinių. Neretas šiandieninis miestas augo didele dalimi pagal tai, kur buvo patogiau persikelti per upę, o išskirtiniais atvejais, prie didelės upės, kurios krantus sujungti itin sunku, atsidūrę didmiesčiai dar ir dabar yra pasilikę viename krante (kaip pavyzdį galėčiau paminėti Nižnij Novgorodą, taip ir "neperlipusį" į kairįjį Volgos krantą). Vilniaus Neris, be abejo, nėra tokia didelė ir plati, kad būtų galėjusi sulaikyti miesto plėtrą, ir šiandien jos krantus sostinėje jungia keturiolika tiltų. Štai ir kviečiu pasivaikščioti pro juos visus, nuo aukščiausiai iki žemiausiai pagal tėkmę esančio, kartu pasidairant ir į kitas įdomesnes paupio vietas.

Į pietus nuo Kauno

Pirmą šiltą pavasario savaitgalį (kuris šiemet pasitaikė vasario pradžioje) atėjo metas atidaryti 2016 m. išvykų sezoną. Pirmąja šiemet tapo išvyka jei ne už jūrų, tai bent už marių - Kauno marių, jei būsime visiškai tikslūs. Ta pietinė Vidurio Lietuvos dalis, žvelgiant iš Vilniaus, atrodo kiek pasislėpusi, "ginama" Kauno marių ir paties Kauno, ir važiuodamas kur nors pakeliui ten neužsuksi - reikia vykti specialiai.

Saulėtas pusdienis Aukštaitijos glūdumoje

Mąstydamas apie ką būtų galima brūkštelėti reportažą šią lietingą žiemą ir kiek pasirausęs savo nuotraukų archyvuose nusprendžiau, kad verta vėl nukreipti dėmesį į Aukštaitiją, o konkrečiau - prisiminti trumpą 2013 m. rugpjūčio pradžioje susiorganizuotą išvyką Rytų Aukštaitijoje, tame jos kampe, kur į vieną tašką susieina Molėtų, Anykščių ir Utenos rajonai.

Artimoji Vilnija

Žiemos metas kelionėms mūsų platumose nėra pats tinkamiausias - dienos trumpos, murkanus atodrėkius keičia gal ir išvaizdžios, tačiau ne visada lengvai išvažiuojamos pusnys, maklinėti aplink apleistus dvarus šaltuoju metų laiku taip pat ne visada malonu. Tačiau, kad ir mažiau keliaujant, žiemą galima prisiminti vietas, kuriose teko pabuvoti vasarą. Ir net nebūtinai šią vasarą - šiandien kviečiu pasidairyti po Vilniaus kraštą tarp sostinės ir Baltarusijos sienos. Reportažo pagrindu paėmiau dar 2012 m. birželį suorganizuotą išvyką, tačiau, kadangi tuose kraštuose lankiausi ne kartą, paskirų objektų nuotraukų bus ir iš kitų išvykų - tad nenustebkite, kad kai kuriose nuotraukose vasariškus peizažus pakeis tik besikalanti pavasarinė žaluma ar auksinio rudens spalvos.