Šiauliai

Ketvirtas pagal dydį Lietuvos miestas Šiauliai daugeliui ne šiauliečių labiausiai pažįstamas iš įvairiausių stereotipų, kurie prie jo gyventojų limpa nelyg "Moment" klijai prie pirštų. Golfas niauktais langais, šventiniai treningai, kepurėlė sulenktu snapeliu, beisbolo lazda vienoje rankoje ir kebabas kitoje - toks šiauliečio portretas gajus likusių šalies gyventojų sąmonėje. Stereotipai, žinoma, puiku, tačiau kartais įdomu pamatyti kaip viskas yra iš tikrųjų, tad vieną praėjusių metų vasaros dieną traukiniu pusdieniui nuvažiavau į šį miestą.

Vėl po Panevėžio kraštą

Apie Panevėžio apylinkes jau rašiau pačiame pirmajame šio tinklaraščio įraše, o pačioje lapkričio pabaigoje dar kartą grįžome į Aukštaitijos sostinės apylinkes. Jei balandį daugiau dėmesio skyrėme rytinei ir pietinei Panevėžio rajono dalims, tai šį kartą labiau koncentravomės į vakarinę.

Tolimieji rytai

Šiame tinklaraštyje jau rašiau apie pačiuose Lietuvos pietuose esančius Dzūkijos kaimus, šiauriausio Lietuvos taško paieškas Biržų rajone bei pačiuose šalies vakaruose esančią Nidą. Atėjo laikas ir rytams: šiandien pasižvalgykime po Švenčionių ir Ignalinos rajonus ir visų pirma tą jų dalį, kuri yra savotiškame į Baltarusijos teritoriją įsiterpusiame "iškyšulyje".

Vakarų Dzūkija

Nors Užnemunės terminas Lietuvoje taikomas pirmiausia Suvalkijai, kairiajame Nemuno krante turime ir visai nemenką gabalą Dzūkijos. Tarp Lenkijos ir Baltarusijos įspraustas, pagrindinių kelių aplenkiamas pietvakarainis Dzūkijos kampas nesulaukia itin daug lankytojų - vykstantys šia kryptimi dažniausiai pakeliui nusėda grybinguose Varėnos miškuose, prie šaltiniuotų upių kur nors Zervynose arba bando suderinti naudinga su maloniu Druskininkų akvaparke. Tačiau nors centrinė Dzūkija ir laikoma (pelnytai) įdomesne už Vakarinę, pastarojoje taip pat netrūksta patrauklių vietų.

Kauno naujamiestis

LDK laikais Kaunas buvo reikšmingas ekonominis ir kultūrinis šalies centras, tačiau XVII - XVIII a. karai, gaisrai ir epidemijos labai stipriai pakenkė miesto vystymuisi. Gyventojų mažėjo ir 1795 m. byrant Abiejų Tautų Respublikai Kaune jų buvo likę vos apie porą tūkstančių. Tačiau XIX a. itin patogioje geografinėje padėtyje esantis miestas ėmė augti, 1843 m. tapo gubernijos centru, 1860 m. pro Kauną buvo nutiestas geležinkelis. Tarp senamiesčio ir geležinkelio, iš šiaurės supamas Žaliakalnio kalvų, o iš pietų skalaujamas Nemuno, ir susiformavo Kauno naujamiestis - įdomi, savita ir žiūrėtinų bei lankytinų vietų gausa išsiskirianti miesto dalis.

Kauno senamiestis

Lietuvos skaitytojui Kauno pristatinėti nereikia. Antrasis pagal dydį šalies miestas, Laikinoji sostinė, lietuviškiausias miestas, vieta, kur susilieja dvi didžiausios šalies upės, krepšinis, Daktarai, pedofilijos skandalas... Asociacijų, teigiamų ir neigiamų Kaunas sukelia tiek, kad visų ir neišvardinsi. Kartu tai gražus ir savitas miestas, kuriame visai malonu pavaikštinėti gražią savaitgalio dieną. Šiandien pasidairykime po seniausią Kauno miesto dalį.

Nida

Nida - didžiausia (1200 gyventojų) visos Kuršių nerijos gyvenvietė, įsikūrusi beveik pačiame šio ilgo ir siauro pusiasalio centre. Kartu tai piečiausia Lietuvos pajūrio gyvenvietė - nuo Nidos uosto iki sienos su Rusija yra vos daugiau nei trys kilometrai. Galiausiai tai prestižiškiausias Lietuvos kurortas, kurio niekas nesirenka kaip pigesnės alternatyvos kažkam kitam.

Plaukiam į Nidą!

Pagrindinė priežastis, dėl kurios rugsėjo pabaigoje išsiruošiau į pajūrį, buvo noras iš Klaipėdos į Nidą nuplaukti greitaeigiu laivu "Smiltynė", kuris vasaros sezono metu kursuoja tarp uostamiesčio ir dviejų pagrindinių Kuršių nerijos gyvenviečių. Vasarą šis laivas kasdien įveikdavo du reisus, rugsėjį kursavo tik savaitgaliais ir tik kartą per dieną - ryte išplaukęs iš Klaipėdos, vakarop grįždavo atgal. Praplaukti šiuo laivu pataikiau paskutiniu šio sezono reisu.

Žemyninis pajūris

Iš 99 kilometrų Lietuvos turimo Baltijos pajūrio didesnioji dalis yra Kuršių nerijoje, kuri savo ruožtu tvirtai ir aiškiai atskirta nuo likusios Lietuvos dalies. Žemyninė Lietuva prie jūros prieina siauru, viso labo keturiasdešimties kilometrų ruožu tarp Būtingės ir Melnragės. Tai įdomus kraštas, dabar grynai lietuviškas, tačiau ilgą laiką buvęs padalintas tarp dviejų valstybių ir istoriškai turintis gana ryškių sąsajų tiek su kuršiais, tiek su vokiečiais.

Alaus ir karsto kraštas

Pačioje Lietuvos šiaurėje esantis Biržų rajonas plačiojoje visuomenėje išsyk sukelia bent jau dvi asociacijas. Visų pirma tai visuotinai pripažintas alaus kraštas (kaip žinia, Biržų pavadinimas ir kilo nuo angliško žodžių junginio "Beer sea" - Alaus jūra). Antra, Biržų kraštas garsus savo karstinėmis (ne karstinėmis) įgriuvomis. Gal kiek mažiau žinoma krašto ypatybė yra ta, jog protestantiškos Radvilų giminės atšakos valdomi Biržai buvo viena iš Lietuvos reformacijos tvirtovių, nenaudingų faktų mėgėjams gali imponuoti tai, kad čia yra šiauriausias Lietuvos taškas. Tad pasidairyti ten yra į ką ir vieną rugpjūčio sekmadienį išsiruošėme inspektuoti šį šalies pakraštį.

Tikroji Dzūkija

Lietuvos etnokultūriniai regionai (išskyrus tik Mažąją Lietuvą, kurios riba su Didžiąja nusistovėjo dėka kelis šimtmečius ten buvusios valstybinės sienos) neturi aiškiai apibrėžtų savo ribų ir vienas į kitą pereina gana sklandžiai. Tačiau jei jų paribiuose visada galime rasti vietų, kurias sunku ar neįmanoma priskirti konkrečiam regionui, tai visi regionai turi ir savo gilumą, neginčijamai  jam priklausančią ir puikiai jį atspindinčią. Dzūkijos atveju tas regiono centras yra maždaug tarp Varėnos ir Druskininkų, kur įsteigtas Dzūkijos nacionalinis parkas, plyti Dainavos giria, pro smėlingas žemes savo vagą graužiasi sraunios šaltos upės, kurių pakrantėse įsikūrę jaukūs gatviniai kaimai.

Iš Panerių į Lentvarį

Grįžtant po pasivaikščiojimo į Panerius dingtelėjo mintis, kad būtų visai įdomu pėsčiomis nužygiuoti iš Vilniaus iki pat Kauno. Ne vienu ypu - šimtas kilometrų vis dėlto nėra mažai - o atskirais etapais, kiekvieną pradedant ten, kur baigėsi ankstesnysis. Šią mintį įgyvendinti ėmiausi vieną vasaros savaitgalį, troleibusu nuriedėjęs iki Žemųjų Panerių, kur ir baigėsi ankstesnioji maršruto dalis.

Lenktynės su lietumi Žemaičių plente

Jei dvi pirmosios ilgojo liepos savaitgalio išvykos dienos buvo paskirtos Mažajai Lietuva, tai trečioji ir paskutinė - ilgai kelionei namų link senuoju Žemaičių plentu. Šis 1934 - 1939 m. tiestas ir du tuomet didžiausius šalies miestus - Kauną ir Klaipėda - turėjęs sujungti kelias buvo pirmasis tokio dydžio ir svarbos infrastruktūros projektas mūsų šalyje. Atidarytas Žemaičių plentas buvo tik 1939 m. liepą, kai Klaipėdoje jau šeimininkavo nacistinė Vokietija, bet kaip pagrindinis uostamiesčio link vedantis kelias tarnavo didelę sovietmečio dalį. Augant transporto srautams tarpukariu tiestas, siauras ir per miestus bei miestelius einąs plentas nebegalėjo patenkinti susisiekimo poreikių, ir 1971 m. lygiagrečiai imta tiesti magistralė. Dalis senojo plento tapo magistralės dalimi, tačiau didžioji jo dalis tarp Ariogalos ir Gargždų tebėra atskiru ir vietiniam susisiekimui naudojamu keliu.

Mažoji Lietuva: prie Klaipėdos

Nors šiaip jau Klaipėdos krašto sąvoka nuo pat Versalio taikos konferencijos taikoma visai iš pradžių Ambasadorių konferencijos, o vėliau Lietuvos valdytai šiaurinei buvusių Rytprūsių daliai, ne visas tas kraštas taip jau tiesiogiai buvo ir yra susijęs su Klaipėda. Pietinė krašto dalis turėjo tokius ilgamečius centrus kaip Šilutė ir ypač Tilžė, o pati Klaipėda atsidūrė naujojo krašto geografiniame pakraštyje. Tačiau šiandien pasidairysime būtent po tikrąjį Klaipėdos kraštą, artimiausias mūsų uostamiesčio apylinkes.

Mažoji Lietuva: ant žemės krašto

Niekur kitur Lietuvoje nesijauti esąs tokioje atokioje vietoje kaip Šilutės rajone. Įspraustas tarp Nemuno ir Rusijos sienos vienoje pusėje ir Kuršių marių kitoje, šis kraštas ima rodytis kaip ilgas svetimos teritorijos apsuptas pusiasalis ir visai nesvarbu, kad kitoje marių pusėje galima įžvelgti boluojančias Nidos kopas, o iki Klaipėdos nuo čia vos pusšimtis kilometrų.

Mažoji Lietuva: Panemunės plentu link Šilutės

Nuo likusių Lietuvos regionų Mažoji Lietuva skiriasi pirmiausia savo istorija: iki pat XX a. šis kraštas praktiškai visą laiką buvo kitoje valstybėje nei likusi Lietuvos dalis, o ir po 1923 m. "sukilimo" Lietuva prisijungė tik šiaurinę Mažosios Lietuvos dalį (Klaipėdos kraštą), kuri, nepaisant visų pastarojo šimtmečio istorijos vingių, Lietuvos dalimi yra ir dabar. Didelė dalis krašto savitumo per laiką išsitrynė - nebėra čia nei gyventojų vokiečių, nei lietuvininkų tarmės, tačiau tiek savo gamta, tiek architektūra šis regionas visgi akivaizdžiai skiriasi nuo likusios Lietuvos dalies.

Aplink Uteną

Rytų Aukštaitija su savo miškais, kalvelėmis ir, svarbiausia, ežerais - populiari savaitgalio išvykų kryptis. Daugelis, suprantama, renkasi poilsį gamtoje, tačiau kuomet nusibosta šerti paežerės uodus, galima pasidairyti ir po apylinkes. Su šia mintimi vieną birželio savaitgalį apsukau ratą po Utenos apylinkes.

Iš Vilniaus į Panerius

Prieš kiek daugiau nei 70 metų, Vilnių valdant nacistinei Vokietijai, kelionė iš Vilniaus į Panerius tūkstančiams buvo paskutinė gyvenime. Holokausto įkarštyje Aukštuosiuose Paneriuose SS daliniai sušaudė apie 100 000 žmonių, daugiausia žydų, kurie į savo mirties vietą dažniausiai būdavo atvaromi pėsti iš geto Senamiestyje. Šiais laikais maršrutu iš Vilniaus į Panerius pasivaikščioti galima ne tik į vieną pusę, o maršrutas pro pramoninius Naujamiestį ir Vilkpėdę bei kaimiškus Riovonis leidžia pažvelgti į mažiau populiarius sostinės užkampius.

Iš Vilniaus į Naująją Vilnią

Į Naująją Vilnią iš Vilniaus žmonės paprastai vyksta (o be gryno reikalo į tą kampą žmonės vyksta ne taip jau ir dažnai) automobiliu, autobusu ar traukiniu, tačiau šeštadienį, turėdamas laisvą pusdienį, nusprendžiau šį maršrutą įveikti savomis kojomis. Savas miestas ir artimos jo apylinkės taip atsiskleidžia kitu kampu, nei kad kasdienėje skuboje.

Kaunas: IX fortas ir Botanikos sodas

Įpusėjus birželiui Kaune jau kelintus metus iš eilės vyksta šio miesto maratonas, ir, kaip šioks toks bėgimo mėgėjas, nusprendžiau sudalyvauti jo pusmaratonio rungtyje ir šiemet. O kad nesitrenkti į Laikinąją sostinę tik dėl bėgimo, sumaniau pasiplanuoti ir šiokią tokią pažintinę programą ir užmesti akį į kelis toliau nuo centro esančius objektus. Pasidėliojęs maršrutą ir įvertinęs turimą laiką (vis dėlto vakare reikėjo ne per vėlai grįžti į Vilnių žiūrėti eilinio Lietuvos futbolo rinktinės pralaimėjimo) nusprendžiau, kad šiuomsyk labiausiai noriu aplankyti IX fortą, Botanikos sodą (tiesą pasakius vietoj Botanikos sodo labiau norėjau aplankyti Aviacijos muziejų Aleksote, bet jis sekmadieniais nedirba) ir gal dar ką nors pakeliui, jei tik pakaks laiko.

Giliausia šachta ir aukščiausias kalnas

Trečioji ir paskutinė kelionės po Žemaitiją diena buvo trumpesnė už dvi pirmas, mat popiet reikėjo Šiauliuose grąžinti nuomotą automobilį ir po to viešuoju transportu parvykti į Vilnių. Pagal šį imperatyvą dėliojomės ir maršrutą, kurio svarbiausiais taškais buvo Plokštinės raketų bazė Platelių ežero pakrantėje ir Žemaičių aukštumos šiaurės rytiniame kampe išdidžiai iškilusi Šatrija.

Žemaitijos širdis ir Žemaitijos sostinė

Antroji vojažo po Žemaitiją diena prasidėjo kelione iš Platelių į Kelmę, kur tebestovėjo aplamdytas mano automobilis. Šeštadienis pasirodė darbingesnė diena už šventinį penktadienį ir vienas tinklinis servisas mieste veikė. Jame, tiesa, aplamdytų automobilių remonto paslaugos nėra teikiamos, bet didžiausias mažų miestų pliusas yra tas, kad juose visi visus pažįsta: serviso meistras paskambino kėbulų meistrui, šis, kad ir išeiginę dieną, atvažiavo iki mūsų ir dar prieš pusiaudienį mašiną palikome Kelmės pašonėje esančio serviso kieme.

Sutvarkę šį reikalą galėjome pratęsti pažintį su Žemaitija. O kad jau buvome Kelmėje, pažintį su Žemaitija ir tęsėme nuo šio nelabai didelio (9000 gyv.) rajono centro.

Žemaičių aukštuma: vienuolika bažnyčių ir viena avarija

Ilgojo gegužės pirmosios savaitgalio išvyką į Žemaičių aukštumą suplanavęs buvau jau prieš porą mėnesių. Žemėlapyje atšlifuotas trijų dienų maršrutas atrodė puikus, tačiau pagal planą viskas vyko tik pirmus 244 kilometrus, kol netoli Kelmės pernelyg artima pažintis su valstiečio priekaba išvedė iš rikiuotės mūsų transporto priemonę. Teko improvizuoti ir kelionę pratęsti tiek kitu automobiliu, tiek ir pakoreguota trasa.

Po Panevėžio kraštą

Pirmąjį įrašą naujame tinklaraštyje galbūt reiktų pradėti kažkaip mažumėlę iškilmingai, su gražia įžanga ir paaiškinimu, kas čia per blogas, kam jis skirtas, kam reikalingas ir kokius didelius planus aprašyti visą Lietuvą aš čia ketinu įgyvendinti. Tačiau gražiai rašyti tokių įžangų nemoku, tad eisiu tiesiog prie reikalo - o reikalas šiame kontekste yra, be abejo, kelionės.

Pirmojo įrašo garbė šiame bloge atiteko balandį įvykdytai kelionei į Panevėžio apylinkes. Su keletos draugų kompanija panašaus pobūdžio keliones organizuojamės nebe pirmi metai, o per tą laiką nusistovėjo ir tam tikras kelionės formatas. Dažniausiai lankomės nedideliuose miesteliuose ir kaimuose, beveik visada sustojame prie bažnyčių (kaip bežiūrėsi, bet dažniausiai tai būna ryškiausias, jei ne vienintelis, kokio miestelioko architektūrinis akcentas), taip pat nevengiame dvarų, piliakalnių, gamtinių objektų bei bet ko, kas yra bent kiek išskirtinio ar neįprasto.